– Nors ir nesate gimusi Klaipėdoje, čia gyvenate ne vienerius metus. Kodėl nusprendėte įsikurti uostamiestyje?
– Ilgą laiką nežinojau, ką noriu daryti baigusi mokyklą, bet galų gale nusprendžiau bandyti įstoti į aktorinį, ir įstojau čia, į Klaipėdos universitetą, mokytis pas profesorių Valentiną Masalskį. Pabaigiau bakalauro studijas ir likau vaidinti, kurti ir gyventi Klaipėdoje. Šiame mieste esu turbūt jau aštuonerius metus.
Dirbu Klaipėdos jaunimo teatre, kurį įkūrėme su savo bendrakursiais ir mūsų vadovu. Ir būtent dėl jo, dėl to teatro, ir mūsų komandos aš likau čia, nors kuriame visoje Lietuvoje ir už jos ribų.
Anksčiau galvodavau, kad dar nežinau, ar ilgam čia liksiu, o dabar kalbėdama suprantu, kad aš jau gana ilgai čia gyvenu. Pripratau čia būti, ir esu patenkinta tuo, kaip galiu šiame savo gyvenimo etape gyventi ir kurti. Klaipėda mus gana svetingai sutiko ir leido čia pasilikti.
– Ar lengvai menininkai atranda savo vietą Klaipėdoje?
– Man atrodo, kad Klaipėda menininkams yra labai parankus miestas, nes čia gali susikurti savo oazę ir susikoncentruoti į kūrybą. Tam pačiam „Kultūros fabrike“, kuriame dabar kalbamės, yra galimybė atėjus kurti ir įgyvendinti savo idėjas. Visas šitas pastatas yra skirtas tiek įvairiems menininkams, tiek verslininkams, IT specialistams ir t.t. Mūsų pagrindinė scena Klaipėdoje taip pat yra „Kultūros fabrike“. Dažniausiai čia gimsta idėjos sėdint keliems aktoriams: „Gal darom tą? Gal pabandom.“ Ir tada pradedi kažką „virinti“, čia yra mūsų bazė.
Kadangi Klaipėdoje yra mažiau žmonių, taip pat ir kultūrinių renginių, mažiau įtakos iš šalies, menininkai gali labai susikoncentruoti ir eiti tiesiu keliu į savo idėjas. Kita vertus, kadangi čia yra mažiau žmonių ir kultūrinių renginių, žmonės nėra taip pratę ateiti. Tad žiūrovą kartais reikia prisijaukinti, pripratinti, kad jam būtų reikalinga kultūra, kad jis norėtų ateiti į teatrą, koncertą, ar šokio spektaklį. Ir vis dėlto manau, kad jei menininkas atvažiuoja čia ir leidžia sau įgyvendinti idėjas, kažkokius slapčiausius sumanymus, tas žiūrovas vis vien atsiranda.
– Tad erdvių kūrybai mieste pakanka?
– Man atrodo, kad menininkai yra tokie žmonės, kuriems visą laiką maža. Vietos, laiko, erdvės. Visada, likus kelioms dienoms iki premjeros, atrodo, kad dar nuversim kalnus, ir dar viską galima kitaip padaryti. Turbūt niekada nebus gana. Bet aš asmeniškai džiaugiuosi, kad mums nebuvo tokios situacijos, kad baigtume mokslus, ir nebebūtų kur eit. Praktiškai tą patį pavasarį, kai baigėme mokslus, buvo atidarytas šis pastatas, ir buvo labai natūralu, kad mes norim čia būt – tai buvo dar neapgyvendintos erdvės, kurias reikia pristatyti žiūrovui.
Galima sakyti, mums pasisekė. Bet aš manau, kad ir kitiems jauniems menininkams čia vis dar yra erdvės, jos vis atsiranda. Neseniai duris atvėrė dar viena panaši įstaiga Klaipėdoje – tokie kūrybos, verslo centrai atsiranda čia, ir manau, kad menininkas, jei turi kažkokią bazę, ar bent jau idėjų, kažkaip atsiveria tos durys, ar bent jau langai, ir atsiranda, kur pasidėti. Aš manau, kad čia yra kur ir kam veikti.
– Užsiminėte, kad teatrą įkūrėte patys. Pradžia buvo sunki?
– Dar studijuodami universitete turėjome idėją sukurti trupę, nes, mūsų manymu, trupė ir yra teatro pagrindas. Neturime nuolatinio savo teatro pastato, į kurį galėtume kviesti žiūrovą ir sakyti: čia – mūsų namai. Kita vertus, tai leidžia mūsų spektaklius bei idėjas įgyvendinti visoje Lietuvoje ir svetimose scenose.
Man atrodo, kad svarbiausia jėga, kuri mus visus laiko čia, yra tokia stipri komanda. Jau praėjo ketveri metai po studijų, kurių metu mes tarsi buvome „pririšti“ prie Klaipėdos, nes reikėjo baigti mokslus, bet dauguma iš mūsų pasiliko čia, nes buvo suformuota labai stipri komanda. Iš pradžių buvome pasiskirstę papildomomis pareigomis šalia vaidinimo – šviesos operatoriaus, teatro vadybininko, kostiumininko... Dabar viskas išsiplėtė, turime papildomų žmonių šiems darbams atlikti, bet ta komandos idėja ir atvedė mus iki šio momento, ir tikiu, kad dar ilgai mus ves į priekį.
– Ar po studijų nesvarstėte persikelti į Vilnių ar Kauną, kur yra didieji teatrai?
– Kadangi savo teatrą įkūrėme dar studijų metais, kai mokslai baigėsi, nebuvo „taško“ – buvo pradėtas naujas kelias, žinojome, kad Klaipėdoje turime ką veikti, turime komandą, potencialias erdves... Aišku, visada gali galvoti, kad Vilniuje visko daugiau, sulauksi daugiau pasiūlymų, ten visi užsiima įdomesnėmis veiklomis.
Kita vertus, galbūt nuvažiavus į Vilnių tapsi tik viena žuvele iš šimto ar kelių šimtų, kuri turės visą laiką visur brautis. Čia buvo šiltesnė vietelė, ir mes čia nusprendėm likti. Bet dabar, praėjus tiek metų, vis daugiau iš mūsų aplinkos atsiranda aktorių, kurie važiuoja ir į Kauną, ir į Vilnių, įgyvendina kažkokius individualius projektus kaip aktoriai. Aš manau, kad turėti bazę čia ir visada turėti minty, kad ten aš irgi galiu būti reikalingas, yra labai gerai.
– Yra nemažai įmonių, ypač – kūrybinių, kurios atsikelia į Klaipėdą vasarai padirbėti. Kaip manote, ar Klaipėda – įkvepiantis miestas?
– Vasarą čia iš tikrųjų jūros ir vėjo gūsiai užpučia, pravėdina galvą, nėra tokio „užsisėdėjimo“, sustingusio oro tarp betoninių pastatų, ką galbūt galėtum justi kituose miestuose. Vasara čia gali atnešti naujų idėjų, kita vertus – jūra visada kviečia ne dirbti, o maudytis ar pramogauti.
Šaltasis metų periodas yra šiek tiek problematiškas, nes jeigu Vilniuje, Kaune mes dažniausiai turime gražią baltą žiemą, Klaipėdoje paprastai sniego maža, šlapia, ir tada jau idėjos labiau gimsta užsidarius teatro salėje. Aišku, turbūt mus visus, lietuvius, tas ruduo ar žiema prislegia.
Kalbant apie įkvėpimo paieškas mūsų teatre, idėjos gimsta daug paprasčiau. Mūsų kūrybinė komanda yra gana didelė – 15 žmonių – ir visi nori būti užimti, įgyvendinti savo idėjas. Jos taip ir gimsta. Jei aš matau, kad penki kažką repetuoja, tada galvoju: „Ne, aš negaliu sėdėti, nes man irgi reikia kažką veikti šiuo metu“. Tada mąstai, skaitai, žiūri filmus, stebi žmones, ir idėjos gimsta.
Menininkams labai svarbus kontekstas, nes vis dėlto tai yra gana konkurencinga rinka – žiūrovų yra tam tikras kiekis, ir visi teatrai ar kultūrinės įstaigos turi „susigraibyti“ savo žiūrovus. Ta konkurencija, kurią mes jaučiame, ir gimdo idėjas. Vis nori padaryti geriau, įdomiau, naujau, ir tai įkvepia ieškoti įdomių, keistų, kūrybiškų sprendimų.