Entuziastai į meno veiklą įtraukia negalią turinčius žmones, vaikus, vykdo įvairius socialinius projektus, organizuoja stovyklas. Anot pačių rezidentų, čia susibūrę žmonės nežiūri vieni į kitus kaip į konkurentus. Jie visi yra suinteresuoti augti, tad mieliau tampa partneriais ir vieni kitų patarėjais. Be to, socialinio verslo skatinimui vyksta ir įvairios paskaitos, su „Pilies dirbtuvių“ rezidentais patirtimi dalijasi įvairių sričių specialistai.
„Šioms dirbtuvėms kiek daugiau nei vieneri metai. Atšventėme su dideliu būriu rezidentų. Kone visos patalpos jau yra užpildytos, tai liudija apie išties didelį poreikį, nišą tokio pobūdžio erdvėms. Kūrybinės industrijos nėra mokslo ir technologijos parko specializacija, tačiau pamatėme, kad kaupiasi savotiška kritinė masė, tad kreipėmės į savo partnerius, AB „Vakarų laivų gamyklą“. Atrodytų, tai visiškai nesusijusi įmonė, tačiau jie susiję tuo, kad ilgalaikės partnerystės dėka buvo rastas būdas, kaip suburti entuziastus po vienu stogu. Konkrečiai šitos erdvės priklauso įmonei, jos ilgą laiką buvo nenaudojamos, užkonservuotos. AB „Vakarų laivų gamyklą“ jas paskyrė rezidentams“, – sako Klaipėdos mokslo ir technologijų parko atstovė Jurga Petraitė.
Rezidentai kūrybines erdves įsirengė pagal savo poreikius. Šiuo metu čia įsikūrę 45 rezidentai, tiek yra įvairiausių dirbtuvių. Be to, konferencijos skirtoje erdvėje vyksta įvairios paskaitos, kurių metu ir patys rezidentai dalijasi sėkmės istorijomis.
Pirmame pastato aukšte meno dirbtuves įkūrusi Anna, sako, kad nuo vaikystės žavėjosi lipdiniais ir kitais rankdarbiais. Su laiku vienas jos ir draugo namų kambarys virto tikromis dirbtuvėmis, tačiau buvo labai nepatogu.
„Čia mes darome miniatiūras, pas mus praleisti taip laisvalaikį ateina suaugę žmonės, bet dirbame ir su vaikais nuo ketverių metų. Čia mano darbai – ir knygas iliustruoju, ir lipdinius lipdau. Man labai patinka keramika. Kurį laiką dirbtuvės buvo namuose. Kai paprasti normalūs žmonės namuose įsirengia svetainę, mes su draugu buvome įsirengę dirbtuves“, – juokiasi Anna, rodydama darbus.
Animacijos ir edukologijos studijas baigusi Anna pasakoja, kad „Pilies dirbtuvės“ dar buvo tik kuriamos, kai apie jas išgirdo. Idėja suburti įvairias meno ir kūrybos kryptis po vienu stogu ją labai sužavėjo, tad ji panoro tapti rezidente. Namuose jauna moteris dirbo apie penkerius metus ir atvirauja, kad poreikis perkelti veiklą į patogesnę vietą jau buvo didžiulis.
„Visada patiko kažką kurti, gaminti, tad pagalvojau, o kodėl gi tai negalėtų būti darbas. Man labai norisi dalintis su žmonėmis, išlaisvinti juos kūrybai. Noriu visa pasinerti į tai, nors kurį laiką tai buvo tik hobis“, – pasakoja Anna.
Moteris sako netrukus pasiūlysianti ir džiaugsmo terapiją, taip pat užsimena, kad gali surengti ir mergvakarį, per kurį nuotakos draugės galėtų pačios sukurti ir nulipdyti dovaną ištekančiai merginai.
Laisvas erdvių formatas rezidentams leidžia čia pasijusti ir lyg namuose – niekas nedraudžia atsivesti vaikus, nėra griežtų vadovų, privalomų darbo valandų, draudimo dirbti su triukšminga technika. Rezidentai patys priima sprendimą, palikti veiklą hobiu ar tai virs verslu.
Kitame aukšte įsikūrusi juvelyrė Justina sako, kad ne iš karto drįso imtis savarankiško verslo. Keletą metų dirbusi pas juvelyrą moteris atvira – konkurencija šioje srityje išties didelė. Tačiau drąsus žingsnis pasiteisino.
„Baigiau juvelyrikos studijas, metus Klaipėdoje nebuvo vietų, kur galėčiau dirbti. Po to susiradau meistrą, šešerius metus dirbau pas juvelyrą. Seniai norėjosi imtis savo verslo, bet nedrįsau. Visgi parašiau Darbo biržai projektą ir laimėjau paramą (savarankiškai norintiems dirbti jaunuoliams skiriamos subsidijos – DELFI past.). Atrodė labai baisu išeiti kaip ir į niekur, bet dirbu beveik be reklamos. Net nežinau, kaip susiranda klientai. Dalis atėjo iš buvusios darbo vietos, nes ten jau ėmiau kurti savo autorinius darbus, kiti apie mane sužino ir lūpų į lūpas“, – atvirauja Justina.
Pakilus dar vienu aukštu aukščiau, Martynas lazeriu gamina šviestuvų gaubtus. Vyras pasako, kad dirba pagal užsakymus. Dizainą jis sukuria pats, tačiau jei užsakovas pageidauja, pakeičia spalvą ir pritaiko šviestuvo dydį pagal kliento pageidavimus.
Martynas drąsiai savo patirtimi dalijasi ir su kitais žmonėmis. Anot jo, dirbti sau nėra baisu, nors pačiam tenka būti ir valytoju, ir vadovu. Vyras sako, kad ši vieta nuo pirmo vakaro, kai jis ėmė įkūrinėti dirbtuves, sužavėjo atvirais ir draugiškais žmonėmis. Anot Martyno, bendruomeniškas požiūris skatina visus kaip komandą eiti į priekį ir nebijoti bendrų sprendimų net su tais, kurie galėtų būti konkurentai.
„Mane patį pirmą vakarą sužavėjo tai, kad kai reikėjo nešti tą didžiulį lazerį, vienas žmogus, pamatęs, kad mes su tėvu nešam, pasiūlė pagalbą. O juk pats tiesiog buvo išėjęs į lauką parūkyti. Labai gerai, – nusijuokė Martynas ir pridūrė, kad tas kolegiškas atvirumas lydi kasdien. – Čia iš tiesų nesu vienas, nors kaip ir dirbu vienas. Ėjau pasikonsultuoti ir pas kitą kolegą, kaip ten ką sujungt. Ateina pasikalbėti ir pas mane kolega, kaip supakuoti laikrodžių detales, kad jos nesulūžtų ir kartu radome sprendimą“.
Vyras sako, kad jo darbai daugiausia keliauja į užsienį, tačiau tame jis nieko blogo nemato ir neketina dėl to palikti Lietuvos. O uostamiestis, anot Martyno, yra ideali vieta gyventi.
„Lietuva, deja, dar neturi tokios perkamosios galios, kaip užsienio šalys. Visai nebūtina pačiam emigruoti dėl to, kad užsakovas užsienyje. Aš gyvenau ir Vilniuj, bet grįžau į Klaipėdą. Klaipėdiečiams reikia vėjo, o Vilniuje jo nėra, – juokiasi vyras, paklaustas kodėl nepasiliko sostinėje. – Realiai visų pirma reikia mąstyti pasaulietiškai, globaliai, tada gyvenimas atrodo kitaip. Čia vien jau tai, kad nėra tokių spūsčių, kaip Vilniuje, kur kol grįžti į namus, vaikai jau miega, yra didžiulis privalumas. Lyginant su užsieniu, Lietuvoje ir medicina aukštesnio lygio. Daug dalykų yra gerų, o su šeima gyventi Klaipėdoje yra nuostabu ir patogu“.
Martynas atsisakė ofiso darbo dėl savo mėgiamos veiklos, kuri tapo jo pragyvenimo šaltiniu. Jis to nevadina drąsa ir atvirauja, kad nuo vaikystės mėgo meistrauti, tad į šviestuvų dizaino kūrybą pasuko natūraliai. „Pilies dirbtuves“, anot Martyno, jam patogios ir esama vieta, ir kaina, ir bendru rezidentų požiūriu, tad čia toli gražu ne tik darbo vieta.
Inovacijų vadybininkė Erika Zavackienė sako, galima išskirti kelias kryptis, vyraujančias „Pilies dirbtuvėse“: tai fotografija, keramika, dailė, mada, namų interjeras, renginių organizavimas. Savo patirtimi rezidentai dalijasi ir su kitais, vyksta į seminarus ir drąsina žmones kurti. Dalis veiklos neatsiejamos ir su edukaciniais dalykais, socialiai atsakingu verslu, į užsiėmimus suburiami ir žmonės su negalia, yra dailės terapija.
Erdvėse, kurių plotas – apie 1 800 kv. m, pirmieji rezidentai kurtis ėmė nuo 2017 m. rudens. Menininkai, dizaineriai, amatininkai patalpas čia nuomojasi už 1,50 Eur už 1 kvadratinį metrą, plius patys sumoka komunalinius mokesčius. Rezidentai neslepia, kad nuomos kaina išties daug lemia, mat dauguma atėjusių į „Pilies dirbtuves“ dar tik pradeda veiklą. Per kiek daugiau nei metus jau ne vienas rezidentų išplėtė veiklą ir hobį pavertė pragyvenimo šaltiniu.
„Mes nesame pelno siekianti organizacija, tad apie uždarbį kalbos nėra. Be to, bendradarbiaujame su dailės akademijos studentais, taip bandome nešti žinutę apie „Pilies dirbtuvių“ svarbą miestui“, – sako J. Petraitė.
„Dar pirmais metais organizavome ir mugę, rezidentai pristatinėjo savo dirbinius, kvietėme dalyvauti iš kitus kūrėjus, iš išorės. Viskas vyko šiose patalpose. Rezidentai dalijasi patirtimi ir kaip prekiauti internetinėse platformose, plėsti savo veiklą ne tik Lietuvoje. Jie drąsiai sako: „Einame kartu ir užkariaujame pasaulį“, – sako E. Zavackienė.