Apie netradicinį pedagoginį darbą ir svetur gyvenančių mokinių šeimų požiūrį į lietuvių kalbą Edita papasakojo interviu „Delfi“.
– Vos prieš mėnesį sugrįžote į Lietuvą – prieš tai gyvenote Turkijoje. Trumpai papasakokite, kas jus ten nubloškė ir kodėl dabar nusprendėte grįžti?
– Vieno projekto, kuriame dalyvavau kartu su tuometinės mokyklos kolegomis, metu susipažinau su savo būsimu vyru – taip pat mokytoju. Kadangi jis – Turkijos pilietis, teko ieškoti kompromisų, tad sutarėme, kad iš pradžių kelerius metus pagyvensime Turkijoje, o vėliau kraustysimės į Lietuvą.
Taigi po septynerių metų gyvenimo saulėtoje šalyje atėjo metas pokyčiams – šį rudenį persikėlėme į Lietuvą ir kuriame gyvenimą nedideliame Lietuvos miestelyje.
– Kaip jaučiatės? Ar grįžus po tiek laiko gimtojoje šalyje niekas nestebina?
– Kadangi kiekvienais metais svečiuodavomės Lietuvoje ir čia praleisdavome beveik visas vasaros atostogas, pokyčių tikrai pastebėdavau, bet juos priimdavau natūraliai. Gal kiek glumino didesnė skaitmenizacija ir bekontaktis bendravimas įvairiose srityse pasibaigus pandemijai: būtina registracija į banką, grynųjų pinigų limitai, traukinių bilietų pirkimai tik internetu ir kita. Tačiau tikrai nebuvau ištikta kultūrinio šoko, nes nesijaučiau labai atitrūkusi nuo to, kas vyksta Lietuvoje, mat aktyviai sekiau politinius, ekonominius ar socialinio gyvenimo įvykius, be to, apie atsiradusius pokyčius informuodavo šeima ar giminaičiai, tad tikrai grįžimas buvo pakankamai sklandus ir nekėlė didelio streso.
– Mokytojaujate jau 17 metų. Ar apie tokią karjerą svajojote? Kaip atsitiko, kad pasirinkote pedagogės kelią?
– Baigiau mokyklą išties gerais pažymiais ir buvau pasiryžusi studijuoti ekonomiką, mat man visada labiau patiko matematika nei kalbos, tačiau supainiojau priėmimo dienas VDU, pavėlavau atiduoti dokumentus, tad teko gana karštligiškai galvoti, ką veikti toliau. Pasirinkau lituanistines studijas pedagoginiame universitete galvodama, kad po metų perstosiu į savo ekonomiką. Visgi pasilikau kiek ilgėliau, o baigusi universitetą, dar visai be jokios patirties, pradėjau dirbti dabartinėje Meilės Lukšienės gimnazijoje Vilniaus rajone.
Man mokytojos darbas labai patiko. Visada jaučiau kolegų palaikymą, administracijos suteiktą laisvę veikti. Tai buvo patys smagiausi, bet ir sunkiausi mano karjeros mokykloje metai, mat mokinių ruošimas egzaminams, mokomosios medžiagos kūrimas, nesibaigiantys mokinių darbų tikrinimai tikrai vargino, bet jų pasiekimai, įsitraukimas į veiklas, kurių prigalvodavome begalę – nuo ekskursijų po muziejus, spektaklių peržiūrų iki žygių dviračiais ar pėsčiomis, spektaklių kūrimo – visada motyvuodavo eiti tolyn. Taip ir nepastebėjau, kaip prabėgo 14 metų toje pačioje mokykloje, apie kurią išliko tik geri atsiminimai.
– Tačiau darbas tradicinėje mokykloje – jau praeitis, ne vienus metus mokytojaujate virtualioje lituanistinėje mokyklėlėje „Pasaka“. Kaip čia atsidūrėte ir ar skiriasi darbo principai?
– „Pasaką“ atradau, galima sakyti, kai jos dar nė nebuvo – tiesiog radau skelbimą, kad ieškomi mokytojai vesti pamokas nuotoliniu būdu. Mokyklėlė dar tik kūrėsi, grynino savąją viziją, būrė mokytojų kolektyvą. Kadangi tuo metu gyvenau Turkijoje ir toliau dirbau kaip korepetitorė irgi per nuotolį, nutariau pabandyti. Taip ir prasidėjo mūsų bendradarbiavimas, kuriuo labai džiaugiuosi.
Tai visai kito formato, jei taip galima pasakyti, mokykla. Čia mes nerašome pažymių, netenka ruošti mokinių valstybiniams egzaminams, grupės labai mažos – į pamoką prisijungia vos 5 mokiniai. Patys kuriame ugdymo programą, kurią esame laisvi keisti, patys atrenkame kūrinius, kuriuos skaito mūsų mokiniai, mūsų neįpareigoja joks formalusis vertinimas, taigi bene didžiausias skirtumas tarp pirmosios, valstybinės, mokyklos, kurioje dirbau, ir mokyklėlės „Pasaka“ ir yra tai, kad mokytojas jaučiasi laisvas. Be to, čia nėra vadinamojo popierizmo – nereikia nei auditui ruoštis, nei veiklos ataskaitų rašyti, nei pildyti tam tikrų dokumentų tam, kad būtų uždėtas pliusiukas.
Mokyklėlėje kuriu planus, pagal kuriuos dirba ir kiti mokytojai. Tenka pasukti galvą ir atrenkant medžiagą, ir ją pateikiant, juk pamokos vyksta per nuotolį, tad turi būti įtraukiančios, dinamiškos, leidžiančios sutelkti ir išlaikyti mokinių dėmesį. Kaskart išbandome naujas mokymosi platformas ar programėles, kurios leidžia kurti vizualiai patrauklų turinį.
– O ar pamokoms vykstant nuotoliu netrūksta to gyvo ryšio su mokiniais, nėra sunku išlaikyti jų dėmesį per ekraną?
– Aišku, pasigendu gyvo ryšio, tačiau mokyklėlėje kirba mintis organizuoti vasaros stovyklas. Tikiuosi, ją įgyvendinsime ir savo mokinius galėsiu pamatyti gyvai. Ir ne tik pamatyti, bet ir įdomių dalykų nuveikti.
Mane vis dar stebina, kad mokiniai tą pačią medžiagą žymiai greičiau išmoksta ir įsisavina žaisdami. Rodos, net ir gramatikos taisyklės žaidžiant greičiau prisimenamos. Tai ir yra mokymo žavesys ir magija. Daugiau žaismės ir pozityvo per pamokas – greičiau pasiekiami rezultatai.
– Papasakokite apie savo mokinius. Iš kokių šalių jie prisijungia į jūsų pamokas? Ar lengva su jais užmegzti santykį, kai visi iš tokių skirtingų aplinkų?
– Pastaruosius metus dirbu su paaugliukais – 10–13 metų mokiniais, bet anksčiau dirbau ir su vyresniais, ir su jaunesniais. Grupėje būna panašaus amžiaus vaikų iš viso pasaulio: nuo Kenijos iki Islandijos, nuo Pietų Korėjos iki JAV. Taigi smagu, kai vaikai susipažįsta, sužino įvairių dalykų apie Lietuvą, be to, pasakoja apie tas šalis, kuriose gyvena.
Sakyčiau, man sekasi užmegzti ryšį su vaikais, nes stengiuosi per pamokas daug juokauti, žinoma, ir iš savęs. Stengiuosi pastebėti kiekvieną vaiką ir pagirti net ir už menkiausią dalyką – perskaitė ilgą ir sunkų žodį, įveikė knygą iki galo, parašė išsamų atsakymą, išklausė draugą ir uždavė jam gerą klausimą, paruošė įdomų pristatymą.
Mano manymu, pagyrimai tikrai yra raktas į vaiko širdį. Kai juos motyvuoji, pastebi jų pažangą, mokiniai atsipalaiduoja, nebijo kalbėti, laisviau elgiasi per pamoką.
– Kaip sekasi svetur gyvenančius vaikus mokyti lietuvių kalbos, ypač jei jie jos negirdi artimoje savo aplinkoje? Kokiu principu mokote?
– Mūsų pamokos nėra akademinės, čia susipina ir istorija, ir literatūra, ir geografija, ir muzika, ir dar daugelis kitų disciplinų. Mes siekiame plėsti mokinių žodyną, kad jie galėtų susikalbėti lietuviškai su namiškiais, Lietuvoje likusiais giminaičiais, kad gebėtų palaikyti ir oficialesnį pokalbį, pavyzdžiui, mokėtų pasiteirauti, kaip kur nors nuvykti, nusipirkti bilietą ar maisto produktų, pasikalbėtų su gydytoju.
Daugiausia koncentruojamės į temas, kurių prireiktų buityje, o su pažengusiais mokiniais jau narpliojame kiek kitokias temas: kalbamės apie iškilias Lietuvos asmenybes (vadovus, valdovus, menininkus), primename istorinius įvykius, mokomės įvairių dalykų apie savo šalį.
– Kas jūsų mokiniams sunkiausia?
– Sunkiausia tikriausiai būna tada, kai mokinys nejaučia palaikymo arba pagalbos šeimoje. Pavyzdžiui, nepakanka tik pasodinti mokinį prie ekrano, reikia ir po pamokos su juo dirbti. Galbūt tai bus gilesnis pokalbis su paaugliu nagrinėta pamokos tema (pavyzdžiui, ekologinės problemos), galbūt tai bus žaismingas žodžių mokymasis su mažaisiais parduotuvėje (pavyzdžiui, per pamoką mokėmės drabužių ar maisto produktų pavadinimų, tad ir keliauja visa šeima į parduotuvę bei stengiasi kalbėtis apie pirkinius lietuviškai). Kitaip sakant, viena pamoka per savaitę stebuklų nepadarys, stebuklas vyksta, kai įsitraukia visa šeima ir vaikas nepaliekamas vienas, kad pats išmoktų arba būtų stebuklingai išmokytas.
– Kodėl net ir gyvendami svetur lietuviai turėtų rūpintis, kad jų atžalos mokėtų lietuvių kalbą? Apskritai įdomu, ar daug emigrantų tuo rūpinasi, gal susiduriate ir su kitokiu požiūriu?
– Gyvendama svetur mačiau įvairiausių patirčių: vieni namuose kalba tik lietuviškai, kitų vaikai visai nesupranta lietuviškai, nes ši kalba tiesiog nereikalinga, mat neplanuojama grįžti į Lietuvą arba saitai su ja nutrūkę. Nesu linkusi pastarųjų smerkti, tai kiekvienos šeimos pasirinkimas, tačiau manau, kad vaikui turėtų būti suteikiama galimybė mokytis, o jau ūgtelėjęs jis nuspręs, kiek tos lietuvių kalbos jam reikės. Tai jau bus jo pasirinkimas.
