– Šiemet pradėjote mokyti pirmokus. Ar jau įsivažiavote į naują ritmą? Kaip sekasi?
– Taip, šiais metais pradėjau mokyti pirmokus ir galiu pasakyti, kad po truputį įsivažiuoju. Buvo keletas iššūkių, ypač kol visi apsipratome su nauju ritmu, bet dabar jaučiu, kad viskas po truputį stoja į vietas. Pirmokai kupini energijos ir smalsumo.
– Į pirmą klasę gali susirinkti ir pastebimai skirtingų gabumų turintys vaikai – vieni jau skaito, kiti gal ir ne visas raides pažįsta. Ar jūs su tuo susiduriate ir kaip sprendžiate iškilusius sunkumus?
– Pirmokėliams didžiausi sunkumai dažniausiai kyla bandant priprasti prie naujos tvarkos ir mokyklos rutinos. Pavyzdžiui, reikalinga daug kantrybės išmokti ramiai išsėdėti pamokoje, susikaupti ir klausytis manęs, kai aplink tiek daug įdomybių. Taip pat iššūkių kyla mokantis skaityti ir rašyti – tai dideli žingsniai mažiems vaikams, ir kartais jie kelia nemažai streso.
Tačiau didžiausią džiaugsmą vaikams suteikia pasiekimai. Pirmą kartą pavykus teisingai perskaityti sakinį ar išspręsti užduotį. Taip pat juos džiugina naujų draugų radimas ir bendri žaidimai per pertraukas.
Taip, pirmoje klasėje vaikai tikrai susirenka su labai skirtingais gebėjimais ir patirtimi. Kai kurie jau skaito ir rašo, o kiti dar tik pradeda pažinti raides. Skiriasi ir vaikų amžius, tad kai kuriems trūksta socialinės brandos, kuri dažnai paveikia jų gebėjimą susikaupti ar bendradarbiauti su kitais.
Sprendžiant šiuos iššūkius, svarbiausia yra individualus dėmesys. Kiekvienas vaikas turi savo mokymosi tempą, todėl stengiuosi užtikrinti, kad klasėje būtų įvairių užduočių, pritaikytų skirtingiems gebėjimų lygiams.
– Kada vaikai „susivienodina“? Ir kurie, jūsų galva, daugiau išlošia – tie, kurie ateina mokėdami mažiau, ar priešingai?
– „Susivienodinimas“ dažniausiai pradeda matytis maždaug antroje klasėje. Iki tol visi dar labai skirtingi, bet po metų intensyvaus darbo ir mokymosi vaikai ima įgauti panašesnių žinių bei įgūdžių.
Kalbant apie tai, kas daugiau „išlošia“, manau, kad viskas priklauso nuo konteksto. Tie, kurie ateina jau turėdami daugiau įgūdžių, gali jaustis labiau pasitikintys savimi, tačiau kartais jiems pritrūksta motyvacijos, nes mokykla gali neatrodyti kaip iššūkis. Tuo metu vaikai, kurie ateina mokėdami mažiau, turi galimybę pajusti didesnę pažangos naudą, jų motyvacija auga. Svarbiausia – skatinti ir palaikyti kiekvieną vaiką pagal jo poreikius, kad kiekvienas jaustųsi įvertintas ir turėtų galimybių tobulėti.
– Pradinėse klasėse svarbu išmokti ne tik skaityti, rašyti, matematikos pagrindų – svarbu ir išmokti mokytis, tiesa? Gal duotumėte kokių patarimų?
– Iš pradžių vaikams mokykloje nebūna lengva išlaikyti dėmesį, todėl pamokas stengiuosi padaryti kuo įdomesnes ir patrauklesnes. Pamokas dalinu į trumpas ir interaktyvias dalis, o į kasdienę veiklą įtraukiu trumpas mankštas, žaidimus ar smagias daineles, kad vaikai galėtų pailsėti ir vėl susikaupti.
Naudoju ir įvairias edukacines priemones, kurios padeda mokytis per žaidimą ir patirtį – vaikams tai tikrai patinka. Taip pat naudoju paveikslėlius, trumpus vaizdo įrašus ir interaktyvias užduotis, kad mokymasis būtų įdomus ir įtraukiantis. Vaikai mėgsta dirbti poromis ar mažomis grupėmis – taip jie gali mokytis vieni iš kitų, o dėmesys išlaikomas ilgiau.
– O kaip jums pačiai sekasi dirbti? Ar tinka sudaryta programa, ar tenka prie jos taikytis ir prieš savo valią? Daug improvizuojate?
– Dirbti sekasi puikiai, bet, kaip ir visur, yra savo iššūkių. Sudaryta programa turi savo privalumų – ji suteikia struktūrą ir aiškumą tiek mokytojui, tiek mokiniams. Tačiau būna atvejų, kai reikia prie jos taikytis net ir tada, kai norėtųsi daugiau laisvės ar kūrybiškumo. Norėčiau, kad programa būtų lankstesnė, leistų labiau prisitaikyti prie skirtingų vaikų poreikių ir tempų.
Improvizuoti tenka gana dažnai, ypač kai matau, kad vaikai praranda dėmesį arba kai pamatau, kad tam tikra užduotis jiems nepasiteisina. Tuomet pritaikau savo metodus, naudoju edukacines priemones, kad pamokos būtų gyvesnės ir įdomesnės. Mano nuomone, svarbu rasti pusiausvyrą tarp programos laikymosi ir improvizacijos – taip sukuriamas įtraukiantis ir efektyvus mokymosi procesas.
– Kaip manote, kiek pradinėse klasėse svarbus tėvų indėlis? Ar jie turi padėti atlikti namų darbus, patikrinti, ar tinkamai sudėta kuprinė ir pan.? Gal pastebite juos darant kokių nors klaidų?
– Tėvų indėlis pradinėse klasėse yra labai svarbus. Jie padeda vaikams formuoti teisingus mokymosi įpročius, ugdyti atsakomybę ir palaiko juos emociškai. Tėvai turėtų padėti atlikti namų darbus, bet svarbu tai daryti ne vietoj vaiko, o kartu su juo – palaikant ir aiškinant, kai reikia. Tai padeda vaikui mokytis savarankiškumo, tačiau kartu jis jaučia, kad turi užnugarį.
Taip pat svarbu, kad tėvai padėtų susidėti kuprinę ir pasiruošti kitai dienai, nes tai ugdo organizuotumą ir atsakomybę. Tačiau ilguoju laikotarpiu tėvams reikėtų skatinti vaikus tai daryti savarankiškai, duodant tik patarimų ar priminimų, kad vaikai išmoktų tvarkytis patys.
Pastebiu, kad kartais tėvai daro klaidą, per daug kišdamiesi ar atlikdami viską už vaiką. Tai trukdo vaikui ugdyti pasitikėjimą savimi ir savarankiškumą. Taip pat kartais tėvai gali būti per daug kritiški, kas vaikui kelia nerimą ar baimę suklysti. Svarbu rasti pusiausvyrą – būti palaikančiais, bet kartu suteikti vaikui erdvės mokytis iš savo klaidų ir augti savarankiškai.
