Mokytoju iš pašaukimo save vadinantis G. Grėsius šį darbą dirba jau trylika metų. Istorijos ir pedagogikos bakalauro bei žurnalistikos ir medijų analizės anglų kalba magistro studijas baigęs Gediminas sako, kad mintis tapti mokytoju gimė treniruojant vaikus žaisti golfą:
„Turėjau bičiulį, kuris studijavo golfą kaip specialybę, man tai atrodė labai įdomu. Buvau prašęs, kad, jei bus koks projektas, mokymai, kuriuose galima pasimokyti to nestudijuojančiam žmogui, mane informuotų. Prasidėjo toks Golfo federacijos projektas, kad mažąjį golfą būtų galima žaisti mokyklose kaip pasirenkamą dalyką. Tam projektui reikėjo žmonių. Juos apmoko ir jie eina dirbti į mokyklą – veda būrelius, kuriuose vaikai mokosi žaisti golfą.
Praėjau kursus, tapau mokytoju-golfo treneriu ir apie trejus metus vedžiau tas treniruotes. Iš pradžių tai dariau buvusioje Salomėjos Neries, dabar Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazijoje, paskui – Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykloje.
Golfas man parodė, kokį pažinimo džiaugsmą galiu suteikti vaikams. Tada ir gimė mintis rinktis mokytojo kelią. Artėjant studijų pabaigai informavau mokyklos direktorę, kad ketinu išeiti iš trenerio pozicijos ir ieškoti mokytojo darbo, o ji man pasiūlė pasilikti. Taigi baigęs magistro studijas pradėjau dirbti mokytoju.“
Buvo etapas, kai G. Grėsius dirbo dviejose mokyklose vienu metu. Kaip pats pasakoja, abi buvo tarsi namai, turėjo savų išskirtinumų, tačiau po šešerių metų itin didelio krūvio vis dėlto teko apsispręsti. Paklaustas, kodėl pasirinko Milikonių gimnaziją, pašnekovas įvardija keletą dalykų:
„Mokykloje – per 1000 moksleivių, o tai rodo ne tik tėvų pasitikėjimą, bet ir mokyklos gebėjimą jį pateisinti. Šią savaitę pamokose dalyvauja mokytojai ir mokiniai iš Turkijos, vėliau gerosios patirties semtis atkeliaus Prancūzijos ir Italijos atstovai, mokykla turi tarptautinį Gamtosauginės mokyklos statusą, bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio universitetais, yra tarptautinių projektų dalyvė. Be viso to, džiaugiuosi, kad tapau STEAM klasės – gabių mokinių, orientuotų į inžineriją ir tiksliuosius mokslus, auklėtoju.“
G. Grėsiaus atsidavimas ir kasdienis darbas du kartus buvo įvertintas garbingais geriausio mokytojo apdovanojimais: 2018 m. jis tapo geriausiu Kauno mokytoju, o 2019-aisiais mokyklą baigiantys mokiniai jam įteikė „Oskaro“ statulėlę kaip, jų nuomone, geriausiam mokytojui.
Su G. Grėsiumi kalbamės apie mokytojo darbą: kodėl pasirinko geografiją ir istoriją, kokią metodiką taiko, bandydamas sudominti mokinius, ar turi darbo valandas, kokios savybės būtinos geram mokytojui, ką mano apie atlygį už savo darbą ir kokie įvertinimai svarbiausi.
– Papasakokite, kodėl pasirinkote būtent istoriją ir kaip atsirado geografija?
– Dažnai mokiniams sakau, kad jų gyvenimuose daug lems sėkmė ir likimas, tačiau likimui nutikti reikia sudaryti galimybes. Kalbant apie jas, aš istoriją pasirinkau, nes norėjau studijuoti japonų kalbą. Vytauto Didžiojo universitete japonų kalba galėjo būti kaip pasirenkamasis dalykas. Taigi istoriją pradėjau studijuoti tam, kad galėčiau pažinti japonų kalbą. Bet, deja, po metų studijų supratau, kad ji – ne man, o istorija patiko net labiau, nei tikėjausi.
Nebuvau tikras, kokia veikla norėsiu užsiimti, tad ieškojau savęs įvairiose srityse. Atradau, kad man patinka ir gerai sekasi bendrauti su vaikais, tad juos treniruodamas supratau, kad norėčiau būti mokytoju. Ir ketvirtame kurse eksternu baigiau gretutines pedagogikos studijas.
Tuo metu, kai man pasiūlė pasilikti dirbti Jono ir Petro Vileišių mokykloje, nebuvo pakankamo pamokų skaičiaus būti tik istorijos mokytoju, tad buvo sudarytos galimybės laikinai tapti geografijos mokytoju, nes iš dalies disciplinos nėra labai nutolusios. Būti geografijos mokytoju pareikalavo labai daug laisvo laiko ir pastangų, net naktų su itin mažai miego, tačiau būtent geografijai pajutau tą tikrąjį pašaukimą. Po pirmųjų metų pradėjau studijuoti geografiją universitete, praėjus keleriems metams po studijų tapau mokytoju metodininku, o prieš porą metų – ir mokytoju-ekspertu.
Šiuo metu tik savo auklėtiniams esu istorijos mokytojas, o visos kitos pamokos yra geografijos.
– Kokią metodiką taikote mokydamas geografijos ir istorijos, kad mokinius įtrauktumėte, sudomintumėte?
– Manau, geografijos pamoka yra itin palanki pateikti ją įdomiai, juk tai – mokslas apie viską, ką kuria gamta, ir apie visa tai, prie ko prisilietė žmogus. Yra labai daug tekstinės ir vaizdinės informacijos, o, kadangi geografija yra apie viską, tai viskas, kas mus supa, gali tapti ir geografijos mokymosi šaltiniu.
Pats esu žmogus, kuriam informaciją lengviau įsisavinti per vaizdą, aš ją greit apdoroju ir stengiuosi pateikti įdomiai – taip, kaip įsivaizduoju, kad man turėtų būti įdomu, jei būčiau moksleivis. Tačiau skirtingi mokinių gebėjimai suprasti ir įsisavinti informaciją verčia ieškoti įvairių pateikimo būdų: nuo standartinių raštu ar pasakojimu iki praktinių, patyriminių ar kviečiant svečius į pamokas gyvai bei nuotoliu, pavyzdžiui, Indijos, Norvegijos gyventojus, įvairių sričių mokslininkus.
Jono ir Petro Vileišių mokykla, kurioje dirbau, yra parodomoji „Microsoft“ technologijų mokykla, taigi didžioji dalis mokytojų yra ir „Microsoft“ technologijų ekspertai. Aš toks esu jau dešimt metų. Teko atstovauti Lietuvai pasauliniame mokytojų forume Vengrijoje ir pristatyti pamoką. Kiekvienais metais mokytojai turi pagrįsti tokį pripažinimą, pabaigti tam tikrą skaičių kursų, susijusių su švietimo naujovėmis ir metodikomis, dalintis gerąja patirtimi su kitais Lietuvos ir pasaulio mokytojais, konkrečiais pavyzdžiais pademonstruoti, kaip per metus panaudojome ir kokias pritaikėme įvairias informacinėmis technologijomis grįstas metodikas. Tada kasmet mus perrenka arba ne.
Taigi mano metodika yra orientuota į informacines technologijas. Vienas švietimo prioritetų yra skaitmeninis raštingumas. „Microsoft“ suteikia platformą, kurioje yra didžiulis kiekis informacijos, vebinarai ir pan. Pavyzdžiui, Jono ir Petro Vileišių mokykloje daugelis mokinių turi savo asmeninius planšetinius kompiuterius, jie visą turinį turi skaitmeniniuose įrenginiuose ir jų mokymosi galimybės tampa platesnės. Nors Milikonių progimnazijoje mokiniai neturi asmeninių įrenginių kiekvienoje pamokoje, kaip „Microsoft“ technologijų ekspertas vis tiek randu būdų, kaip toliau tas žinias taikyti, nes kiekvienoje klasėje yra išmaniosios lentos, o kartais galima pasitelkti ir mobiliuosius įrenginius.
Technologijos mus supa visur ir mes turime gebėti jas valdyti. Jei taikomas tikslingai, ne tik programavimas, bet ir dirbtinio intelekto ar virtualios realybės panaudojimas turi vietos ugdyme. Logiška, kad atlikinėdami namų darbus dalis mokinių pradės naudoti dirbtinį intelektą. Stengiuosi paaiškinti, kaip tikslingai tai daryti ir kad dirbtinio intelekto naudojimui būtinas ir asmeninis intelektas.
Prie mokyklų tobulėjimo labai prisideda universitetai, organizuodami tikslingus konkursus ir forumus moksleiviams. Štai dalyvaudami KTU organizuojamame „Informiko žinių forume“ vienais metais kūrėme geografines zonas virtualios realybės aplinkoje, kai mokiniai ne tik atrinko tinkamą augaliją ir gyvūnus, bet ir suprogramavo jų judėjimą, o aplinką įgarsino lyg dokumentiniame filme. Kiekvienas forumo dalyvis galėjo užsidėti virtualios realybės akinius ir aplankyti džiungles ar dykumas.
Praėjusiais metais keturi mokiniai sukūrė kompiuterinį žaidimą apie mūsų pagonių dievą Perkūną ir jo nuotykius, pavadino jį „Po perkūnais“. Skamba labai įspūdingai, o įsivaizduokite renginį, kai tokių komandų iš Lietuvos yra 20 ir jos visos nori dalintis įvairiausiais projektais, ir ne todėl, kad nori laimėti, o todėl, kad nori dalintis ir džiaugtis tuo, ką sukūrė. Jausmas nuostabus.
Taigi būdas, kuriuo mokiniai gauna informaciją, yra labai įvairiapusis, bet labai orientuotas į tai, kad tam būtų pasitelktos technologijos. Man labai patinka, kad galiu vizualiai pateikti tai, kas rašoma vadovėliuose. Visada mokiniams pabrėžiu, jog norint pažinti pasaulį, kelionės yra labai svarbu, nes perskaičius vadovėlį, pamačius vaizdo įrašą „Youtube“ ar išgirdus pasakojimą, tu gauni kažkieno kito patirtį ir pasaulio matymą, o kelionėse pasaulį patiri pats.
– Kokie dalykai ar jų taikymas ugdant mokinius neveikia?
– Yra įvairių mokinių, su įvairiais gebėjimais, mano išvardyti metodai veikia ne visiems, nes vaikai skirtingai priima informaciją. Kai kuriems jų informacijos srautas yra per didelis, kai kuriuos įdomioji informacija blaško. Pakankamai didelis darbas kiekvienais metais gavus naujas klases yra suvokti, kiek informacijos mokiniai geba priimti.
Nežinau, ar yra koks nors metodas, kuris visiškai neveikia. Manau, kad mokytojai yra savo srities specialistai ir bet kuris metodas, jeigu yra taikomas gerai, veikia. Sakykime, aš orientuotas į informacines technologijas. Ne visi mano kolegos į tai orientuoti, bet rezultatai sufleruoja, kad jiems irgi labai gerai sekasi. Manau, kad čia svarbus ne metodas, o žmogus, kuris tą metodą taiko ir kaip labai juo tiki. Nes bet kuriuo būdu galima pasiekti mokinius, jei tas būdas tau pačiam yra priimtinas.
Vis dėlto mokytojas negali nesikeisti ir neieškoti būdų pasiekti mokinius, jei jam įprastas mokymo būdas neveikia, taip pat besikeičianti mokymo programa akcentuoja įvairius mokinių gebėjimus, kuriems anksčiau buvo skiriama mažiau dėmesio. Būti mokytoju, vadinasi, nuolat keistis ir prisitaikyti.
– Sakoma, kad mokytojai darbo valandų neturi. Kaip atrodo jūsų darbas ir kiek laiko tenka jam atiduoti?
– Manau, kad kiekvienas žmogus, dirbantis mokykloje, visų pirma pasirinko šią profesiją ne todėl, kad skaičiuotų valandas. Nepažįstu mokytojų, kurie atidirbtų savo valandas pamokose ir tuo jų darbo diena užsibaigtų. Reikia ir pasiruošti pamokoms, ir darbus ištaisyti, be to, kiekvienas mokytojas kasmet privalo pabaigti tam tikrą skaičių kursų, kad tobulintų savo kompetencijas, gebėjimus.
Mokant geografijos reikia ieškoti informacijos, ją atnaujinti, papildyti, rasti įdomesnius ir aiškesnius būdus jai perteikti. Aš manau, kad, jei esi mokytojas, tavo darbas turi būti persipynęs su tavo pomėgiais. Kitu atveju bus labai sudėtinga nepervargti.
Nėra, o gal ir negali būti labai aiškių darbo valandų, juk mokykloje vyksta ir renginiai, konkursai, projektai, išvykos, seminarai, ir kasdieniai iššūkiai, ir visam tam reikia laiko pasiruošti. Kalbu ne tik apie mokytojus ar vadovus, bet ir mokinius, o kartais ir tėvus. Nereikėtų įsivaizduoti, kad tos valandos yra primestos ir tu privalai jas turėti. Jeigu esi mokytojas iš pašaukimo, vadinasi, savo srityje nori būti itin geras ir nori, kad mokiniai gautų geriausia, ką gali. Jeigu nori duoti daugiau, tai kainuoja daug laiko ir pastangų, bet, jei tau patinka šis darbas, jis tampa ir tavo pomėgiu, ir negebi suskaičiuoti valandų.
– Užsiminėte apie mokytoją iš pašaukimo – jūs save laikote tokiu mokytoju?
– Tikrai taip. Aš dažnai klausiu mokytojų, ar yra svarstę dirbti kitą darbą. Nes nesvarbu, kaip mylėtum savo darbą, visada būna ir lengvesnių, ir sunkesnių dienų. Daugelis mokytojų, kurie yra iš pašaukimo, kurie žino, kodėl pradėjo dirbti šį darbą, sako, kad niekada to nesvarstė. Ne todėl, kad neturėtų gebėjimų ar pasirinkimų.
Pavyzdžiui, aš baigiau žurnalistiką, galėjau dirbti šį darbą arba užsiimti veiklomis, susijusiomis su viešaisiais ryšiais, mano asmeninės savybės ir studijuojant ar dalyvaujant tarptautiniuose projektuose įgauti gebėjimai man nesunkiai leistų dirbti darbus, susijusius su kitais žmonėmis, bet aš noriu būti mokykloje ir man labai patinka mano veikla.
Mokykloje dirbti mokytoju, jei tai, ką darai, tau nepatinka, yra velniškai sunku dėl daugybės priežasčių. Bet, jeigu esi mokytojas iš pašaukimo ir dar turi tinkamus vadovus, kurie, kai tau sunku, randa būdų, kaip pagelbėti, randa tinkamus žodžius motyvuoti ir geba sudaryti tinkamas sąlygas tau nepervargti, tada gerai. Aš, pavyzdžiui, per savo 13 metų darbo mokytoju patirtį nežinau, kas yra blogas vadovas. Sakau ne todėl, kad ką nors pagirčiau. Iš tiesų turėjau ir turiu velniškai gerus vadovus, kurie leidžia jaustis šeimos nariu. Visada jutau, kad tai, kas svarbu man, svarbu ir jiems. Būtent jų dėka jutau, kad esu maža, bet svarbi didelio mechanizmo dalis.
Negaliu nepaminėti ir kolegų, man pasisekė, jog sutikau žmones, tarp kurių yra tiesiog nuoširdžiai labai gerų žmonių, kurie ras būdų, kaip surasti tavyje šypseną, paklausti laiku ir pasidalinti ar patarti. Geras jausmas yra būti apsuptam žmonių, kurie žiūri ta pačia kryptimi.
– Kokį jausmą pats esate išsinešęs iš mokyklos apie ją, apie mokytojus? Gal turėjote tokių, kurie jus patį labai įkvėpė?
– Čia tarp kitko, bet mokyklos laikais prisižiūrėjęs serialų, kuriuose baltus chalatus dėvėjo šaunūs žmonės, norėjau būti mediku. Vis dėlto susiklostė taip, kad tapau mokytoju (šypsosi). Mokiniams visada sakau, kad mokykloje mokysitės ne tik matematikos, istorijos, bet ir gyvenimiškų dalykų. Nes mokytojas iš esmės perteikia ne tik mokomąjį dalyką, bet ir tam tikrą požiūrį į pasaulį.
Aš susidūriau su mokytojais, kurie perteikė savo požiūrį į pasaulį, bet niekada nesistengė jo primesti. Tikiuosi, kad ir aš to nedarau.
Baigiau VDU „Rasos“ gimnaziją, ten buvo puikių mokytojų. Vienas tokių – fizikos mokytojas Jonas Misevičius. Fizikos nieko nepamenu, bet pamenu tą jausmą, kurį sukurdavo mokytojas.
Mokiniai yra mano darbo esmė, būtent jie suteikia prasmę mano profesinei veiklai. Su kai kuriomis klasėmis ar mokiniais užmezgu fantastišką kontaktą ir kuriame puikius darbinius santykius. Nuskambės gal net dirbtinai, tačiau esu turėjęs klasių, kai mielai pats mokėčiau pinigus, kad galėčiau tuos mokinius mokyti. Stengiuosi nepamiršti mokiniams pasakyti, jog esu jiems dėkingas, nes jie padėjo man formuotis kaip mokytojui ir kaip žmogui.
– Kaip manote, kokių savybių reikia pedagogui, kad jis būtų tas mokytojas iš didžiosios raidės?
– Kelerius metus turiu studentų praktikas, jie ateina, veda pamokas, stebint juos nesunku atpažinti, kuris bus geras mokytojas. Puiku, jei žmogus natūraliai yra geras oratorius, geba sklandžiai ir aiškiai reikšti mintis, turi pagarbų humoro jausmą ir šarmo. Mokytojas turi būti lyderis, kuris kontroliuoja pamokos eigą ir geba sudaryti tinkamas sąlygas saviraiškai, būtent pavyzdžiu mokiniai ir seka, nes jaučiasi saugiai pamokoje.
Nesvarbu, ar studentas jau turi tuos gebėjimus, bet jei jis labai nori būti mokytoju, nori dalintis su mokiniais ir siekti jų gerovės, tikrai ras būdų, kaip tas savybes ir gebėjimus tobulinti – visi dalykai yra išmokstami.
– Viename straipsnyje buvote užsiminęs, kad jums yra svarbu, kaip vaikai jaučiasi, emocinis jų pasaulis. Kodėl ir kaip tai išreiškiate vaikams?
– Jeigu mokinys jausis gerai pamokoje, mokytojui bus lengviau dirbti. Tu visada stengiesi dėl žmogaus, kuris tau rūpi. Jeigu mokiniai pajus, kad jie man rūpi, aš jiems rūpėsiu, galėsime turėti gerus darbinius santykius, o tuose geruose darbiniuose santykiuose automatiškai atsiranda vietos pajuokauti, pasidalinti ar diskutuoti.
Turiu mokinių, su kuriais nuoširdžiai, ne iš mandagumo, pasidalijame, kaip praėjo diena ar laisvalaikis. Turiu ir tokių, kurie atkeliauja pas mane į mokyklą, nepriklausomai, ar joje patys mokėsi ar ne, bet ateina tiesiog aplankyti ir pasikalbėti. Džiaugiuosi, kad jie ateina ne šabloniškai pasakyti, jog sekasi gerai, o papasakoja, kuo gyvena, pasidžiaugia, kad įstojo į tą gimnaziją, į kurią norėjo, ar kad studijuoja tai, ką nori, pasidalija, kokius save mato ateityje. Tuomet suprantu, kad savo darbą atlieku gerai.
Ryšio sukūrimas iš esmės palengvina visą darbą. Ir mokiniams sakau, kad man labai patinka mano darbas, jeigu jie padarys, kad man jis imtų nebepatikti, jie tai pajus.
– Pagąsdinate?
– Ne, ne, perspėju (šypsosi). Tai yra skirtingi dalykai. Esmė ta, jeigu tu irgi rūpi, jie stengsis dėl tavęs. Kai mes dėl ko nors stengiamės, žmonės tai pajaučia. Pavyzdžiui, mokyklos, kurioje anksčiau dirbau, pavaduotoja man pasakė vieną labai teisingą dalyką: jeigu mokiniui paaiškinsi, už ką tu jį nubaudei, tarkime, papildomu darbu, jis supras, kad pats pasielgė netinkamai, ir nepyks, o stengsis to nekartoti. Daliai mokinių yra labai svarbu ribos, aš taip pat tikiu, kad ribos ir tikslai leidžia nesiblaškyti, juk vis dėlto mokyklos tikslas yra išmokti naujų dalykų, ne tik praleisti laiką.
Tad, jeigu turi atvirą ryšį su mokiniu ir iš jo reikalauji tiek pat, kiek iš savęs, arba nereikalauji daugiau nei iš savęs, tai yra tarpusavio pagarba. Kai žmogus vienas kitam jaučia pagarbą, nedaro dalykų, kurie yra nepagarbūs. Tris dienas per savaitę skiriu po papildomą valandą konsultacijoms, bet visad pabrėžiu, jog skyriau savo laiką, nes jie stengiasi, tad aš stengiuosi dėl jų. Man labai svarbu, kad jie jaustųsi gerai, nes ir aš pamokoje noriu jaustis gerai.
– Buvote įvertintas kaip geriausias Kauno mokytojas ir dar iš mokinių gavote „Oskaro“ statulėlę. Kaip pats vertinate tokius apdovanojimus, ką jie jums parodo?
– Visi įvertinimai labai malonūs. Kalbant apie oficialųjį, man smagu, kad buvo pastebėtas mano darbas ir veiklos miesto, šalies bei tarptautiniu mastu, bet aš tą apdovanojimą laikau daugiau kaip pačios mokyklos įvertinimą, nes ji sudarė sąlygas mokytojui parodyti geriausias savo savybes. Smagu dėl mokinių, nes jie ir savo draugams džiaugėsi sakydami, kad mus moko metų mokytojas. Man malonu dėl to jausmo, kurį jiems sukuriu.
Dar mieliau, kai įvertinimo sulauki iš pačių mokinių. Taigi „Oskaro“ statutėlė emociškai man yra dar vertingesnė, nes čia patys mokiniai pasakė tau, kad tu savo darbą darai labai gerai.
Turiu stalčių, kuriame yra mokinių atvirutės, laiškai. Kai kuriuose jų parašyta, kad „Jūsų dėka aš pamilau geografiją ir noriu būti mokytoja“ ar „Ačiū, auklėtojau, už viską“, tad, kai būna sunkių akimirkų, dar kartą perskaitau tuos laiškus ir jų žodžius. Kai gauni įvertinimą, kad esi geriausias mokytojas, – šaunu, bet, kai tau kažkas sako, kad tu įkvėpei jį tapti kažkuo ateityje, – visai kitas jausmas.
Tėvai irgi yra svarbi mokyklos dalis, ačiū jiems už tai, kad pasitiki. Be pagarbaus tėvų indėlio, mokymo ir mokymosi procesas nebūtų visavertis.
– Jūsų darbas reikalauja daug atsakomybių, pastangų ir laiko. Kaip vertinate, ar atlygis, kurį gauna mokytojas už savo įdėtą darbą, yra pakankamas?
– Mokytojo darbas yra labai atsakingas. Nes per tavo požiūrį tie, su kuriais dirbi, formuoja savo požiūrį į pasaulį, darbo etiką, bendravimą, žmones, pasirinkusius būti valstybės tarnautojais, ir į mokslo siekimą bendrąja prasme. Jeigu nori šį darbą atlikti gerai, tai kainuoja labai daug pastangų. Žmonės, kurie kuria ateitį, turėtų būti įvertinami didesniu atlygiu, nes tai susiję ir su saviverte, ir leistų pritraukti itin gabių žmonių.
Jeigu būsimas studentas yra gabus, jis turi žinoti, kad gaus konkurencingą atlygį. Jeigu valstybė negali to padaryti, mokytojo darbą tas žmogus pasirinks nebent todėl, kad kitaip negali ir vidinis jausmas tiesiog per stiprus. Tačiau, jei tas jausmas nėra toks stiprus, jis tiesiog pasirinks finansiškai geresnes sąlygas.
Aš pats asmeniškai esu viskuo patenkintas. Mokytojų, kurie neturi galimybės dirbti dideliu krūviu, užmokestis automatiškai krenta. Aš dirbu dideliu krūviu, taip pat mano kvalifikacija yra mokytojas-ekspertas, tad gaunamas atlygis yra adekvatus. Abi mokyklos visada stengėsi, kad galėčiau užsiimti ir papildomomis veiklomis mokykloje – esu auklėtojas, dalyvaudavau tarptautiniuose projektuose, vesdavau golfo būrelius. Taigi tam tikra finansinė grąža įmanoma ir kitais būdais. Abiejose mokyklose, kuriose dirbau, man buvo sudarytos sąlygos jaustis komfortabiliai.
Bet, aišku, tai yra ir apie valstybės požiūrį. Manau, kuo geriau bus apmokamas mokytojų darbas, tuo daugiau žmonių pavyks pritraukti, kurie norės jį dirbti, o tie, kurie yra mokykloje, jausis, jog yra įvertinami tinkamai, nes vidinę motyvaciją finansiniai sunkumai vis dėlto gali supurtyti. Taip yra ne tik su mokytojais, bet ir su gydytojais, policijos darbuotojais ir kt. Mes visi pasirinkome tarnauti valstybei, žmonėms, tad valstybė turėtų būti suinteresuota savo tarnautojų gerove, nes jie yra tikrasis atspindys, kokia yra valstybė.
Grįžtant prie mokytojų – bendras amžiaus vidurkis krenta, ateityje gali būti labai didelių problemų, dalis mokyklų su jomis susiduria jau dabar.
– Na, ir pabaigai – mokote geografijos, istorijos. Iš pasisakymų numanau, koks žmogus turėtumėte būti, bet pats atsakykite – ar esate tas, kuriam užtenka knygų, kompiuterio ir interneto, ar vis dėlto mėgstate pažinti, patirti pasaulį gyvai?
– Norėdamas įvairiapusiškai perteikti pasaulį, turi jį patirti. Aišku, skaitmenizacija leido didelį pasaulį paversti mažu ir aplankyti tolimiausias pasaulio vietas bei įminti įvairiausias paslaptis. Dalis mano mokymo yra ir iš asmeninės patirties, o ji galima tik tada, jei neužsidarai. Kuo platesnį požiūrį į pasaulį turėsi, tu plačiau galėsi perteikti jį mokiniams.
Aš pirmoje pamokoje mokiniams pasakau, kad mokydamas perteiksiu ir savo požiūrį į pasaulį, bet jis nebūtinai privalo sutapti su jų. Taip pat, kad jų nuomonė niekada neprivalo sutapti su kieno nors kito, tiesiog argumentuotai reikia gebėti pagrįsti, kodėl nesutinka, o ne tiesiog pasakyti „ne“.
Mokykla yra vieta ne tik įsiminti, bet ir išmokti mąstyti bei save išreikšti, o svarbiausia – ji gali padėti surasti savo kelią. Žmogus, kuris eina savo keliu, dažniausiai yra laimingas. Mokykloje sutikti žmonės man suteikė tiek laimės, kiek nesitikėjau patirti, ir už tai jiems būsiu dėkingas visą gyvenimą. Net jei neturiu galimybės kasdien to pasakyti, ačiū už tikėjimą, jog „Šiam pasauly visko būna“.
