„Nepabijosiu ir pasakysiu, kad vyksta tikra mokytojų medžioklė. O kai matai, kad iki naujų mokslo metų liko mažiau nei mėnuo ir mokytojų vis dar trūksta, supranti, kad kažką reikia daryti kitaip“, – „Delfi Šeimai“ kalbėjo L. Janulionis.
– Kokiomis nuotaikomis pasitiksite naujus mokslo metus? Ar jau viskam pasirengta, trūksta tik mokytojų?
– Nuotaikos darbinės. Nors dar atostogos, tačiau galvoje verda daugybė minčių. Pirmiausia norisi turėti iki galo suformuotą mokytojų kolektyvą. Padarius šį darbą kiti atrodo labai menki. Ruošiame kabinetus, laukiame užsakytų vadovėlių, parengtų pagal atnaujintas programas. Iš esmės viskam esame pasirengę, bet mokykla yra gyvas organizmas, į kurios poreikius reikia reaguoti labai greitai, todėl rugsėjo laukiame su nekantrumu ir tikimės – sukaupę daug energijos.
– Jūsų nuotrauka, kurioje vilkite marškinėlius su skelbimu, kad gimnazija ieško naujų mokytojų, kaip mat paplito socialiniuose tinkluose. Kaip jums kilo mintis skelbimą patalpinti tokiu originaliu būdu?
– Mokytojų trūkumas nėra jokia paslaptis, jis pastebimas visos Lietuvos mastu, tačiau poreikiai ir iššūkiai yra skirtingi. Regionuose trūksta jaunų mokytojų, didmiesčiuose dirbdamas ne tokį įtemptą darbą gali uždirbti daugiau, todėl mokytojo darbas nėra pirmas pasirinkimas ir pan., vyksta intensyvios mokytojų medžioklės – specialistus persivilioja privačios mokyklos ar kitos gimnazijos. Taigi kelias buvo toks, ir matau, kad tai duoda rezultatų – štai ir jūs atkreipėte dėmesį, ačiū.
Kitokio skelbimo idėją pasiskolinau iš Žvėryno gimnazijos direktorės. Pamatęs jos įrašą socialiniuose tiksluose apie tai, kad ieško matematikos mokytojo, pagalvojau, jog tai gera mintis, kurią galima panaudoti ir išpildyti kitaip. Jau žinau, kad dėti skelbimus į įprastas platformas gal ir ne visai bergždžias reikalas, nes sulaukiu 1–2 kandidatų, bet man atrodo, kad kitaip galima atrasti daugiau ir geresnių mokytojų.
Šią vasarą su broliu, kuris tarnauja Lietuvos kariuomenėje, buvome suplanavę pėsčiomis nueiti nuo Palangos iki Nidos. Juk kam ilsėtis įprastai, jei gali įdomiai? Ruošdamasis žygiui supratau, kad pajūryje, kur atostogauja visa Lietuva, didesnė tikimybė patraukti kandidatų dėmesį nei kad Vilniuje. Prisipažinsiu, kad ir laiką pasirinkau neatsitiktinai, nes artėjant rugpjūčio viduriui tikrai jaučiamas suaktyvėjimas mokytojų darbo rinkoje. Taigi iš asmeninių lėšų įsigijau pora marškinėlių su gimnazijos simbolika ir ant jų įvardijau, ko mes ieškome. Taip ne tik puikiai pailsėjau, bet dar pavyko pasiųsti ir žinią švietimo bendruomenei, kuri galbūt dar negirdėjo apie Fabijoniškių gimnaziją.
– Papasakokite, kokių atgarsių sulaukėte šitaip pasipuošęs?
– Atgarsių sulaukiau visokių. Teko skaityti vienos iš žurnalo „Reitingai“ bendraautorės nuomonę, kad štai mokyklų vadovai tampa gyvaisiais stendais, bet aš su tuo nesutikčiau, nes jau antri metai, kaip tenka susidurti su mokytojų trūkumu ir jų paieškomis įvairiausiais būdais. Vis tik džiaugiuosi, kad dažniau pasiekė teigiami atgarsiai – ne vienas žmogus nusišypsojo perskaitęs, kas parašyta ant marškinėlių, kai kas ir „penkis“ sumušė.
Man tie marškinėliai buvo ir kaip pagalba sau, nes negraužė sąžinė, kad atostogauju neatlikęs pagrindinio savo darbo – nesuformavęs mokytojų kolektyvo. Žinoma, didžiausią darbą atliko socialiniai tinklai, nes vos juose buvo patalpintas įrašas apie iki šiol dar neužpildytas mokytojų pozicijas, pasipylė žinutės iš pažįstamų mokytojų, paskambino ir keletas gimnazijų vadovų, kurie turėjo ką rekomenduoti. Šia žinia gausiai dalijosi ir gimnazijos bendruomenės nariai, mokytojai, kiti, norintys padėti.
– Kviečiu savo skelbimu pasidalinti ir su didžiausia Lietuvos auditorija – mūsų skaitytojais. Kokių mokytojų trūksta jūsų vadovaujamai mokyklai? Ir kuo juos galėtumėte patraukti kaip darbdavys?
– Šiuo metu mums trūksta keturių mokytojų – matematikos, istorijos, pradinio ugdymo ir informacinių technologijų.
Kaip jau minėjau, esame viena didžiausių ugdymo įstaigų sostinėje, kurioje dirba per 100 mokytojų, tad tikrai galime pažadėti, jog būsite didelės bendruomenės dalimi. Atsižvelgiant į mokinių skaičių esame gan greita, užaugusi gimnazija, todėl galime pasigirti dideliu skaičiumi jaunų mokytojų, kurie turi puikius mentorius, Vilniaus Fabijoniškių gimnazijoje dirbančius nuo jos pirmosios atidarymo dienos.
Didelį dėmesį skiriame sporto ir sveikatos ugdymui, taip pat siekiame aukštų akademinių rezultatų, todėl manau, kad esame puiki vieta mokytojams, kurie mėgsta būti pirmi ir pamatyti savo darbo rezultatus. Mokytojams iš regionų arba sugrįžtantiems mokyti (jei dirbo kitose srityse) Vilniaus miesto savivaldybė yra numačiusi priedus, kuriuos skiria visos Vilniaus mokyklos, mūsų gimnazija – ne išimtis.
Man asmeniškai rūpi pritraukti aktyvius mokytojus, kurie savo pavyzdžiu ar drąsa išsiskirtų iš kitų, nes mūsų gimnazija yra viena didžiausių Vilniaus mokyklų, pas mus mokosi daugiau kaip 1300 mokinių, didelį dėmesį skiriame sporto ir sveikatos ugdymo krypčiai – turime sportines klases, pastaruosius trejus metus gerėja akademiniai pasiekimai, daugėja miesto ir šalies olimpiadų prizininkų gretos. Taigi manau kad turime daug erdvės tobulėti ir atradę trūkstamus mokytojus žengsime žingsnį į priekį.
– Kodėl pritrūko šių dalykų mokytojų? Kaip planuojate išsiversti, jei nesulauksite naujų darbuotojų?
– Su šių mokytojų trūkumu susidūrėme dėl skirtingų priežasčių. Keletas nusprendė keisti ugdymo įstaigą dėl asmeninių priežasčių, kai kas išėjo į pensiją. Birželio mėnesį mes jau suradome naujus pradinio ugdymo, chemijos, fizikos, vokiečių, ispanų, lietuvių kalbų, tikybos ir teatro mokytojus. Bet vis dar turime ir neužpildytų pozicijų, taigi negalime sustoti ieškoti.
Jei atvirai, tai nesinori net galvoti, kad nerasime trūkstamų mokytojų. Praėjusiais mokslo metais startavome neturėdami pakankamai anglų ir lietuvių kalbų mokytojų. Todėl padarysime viską, kad nereikėtų prisiminti to jausmo, kai vienam mokytojui vienu metu tenka mokyti dvi klases...
Galiausiai praėjusius mokslo metus užbaigėme turėdami visus reikiamus mokytojus, todėl tikiu, jog naujuosius mokslo metus pradėsime visiškai pasiruošę.
– Kai taip verkiant trūksta mokytojų, gali susidaryti įspūdis, kad į mokyklas ateiti dirbti gali bet kas. Bet juk priimtumėte ne kiekvieną norintį?
– Labai geras klausimas. Netgi šiuo metu ieškodamas mokytojų ant savo darbo stalo turiu keletą trūkstamų specialistų CV, tačiau norisi, kad tas pasirinkimas nebūtų 1 iš 1, norisi iš tikrųjų atrasti mokytoją, kuriam mūsų gimnazija ir jos vertybės tiktų. Radęs tokį žmogų ilgai nesvarstyčiau.
Be abejo, labai svarbios ir žmogaus kompetencijos, nes gyvename XXI a., kur perdegti nuo informacijos gausos yra ne taip ir sudėtinga. Viena pagrindinių kompetencijų, kurios ieškau kalbėdamasis su kandidatais, yra pagarba žmogui, nes ir žiniasklaidoje, ir tėvų, ir kartais mokytojų atsiliepimuose dažnai tenka išgirsti, koks vienas ar kitas mokinys yra nevaldomas arba pavojingas. Tačiau mes pamirštame apie ką yra mokykla, ji nėra biuras, kur tu atsisėdai prie kompiuterio ir 8 valandas atlieki tam tikras funkcijas. Mokykloje kasdien verda gyvenimas ir jame visuomenės dalimi ruošiasi tapti jauni žmonės – mokiniai, kurie turi begales iššūkių, klausimų, jie keičiasi taip greitai ir atranda tiek naujų dalykų, kad mes, suaugusieji, turime būti nuolat viskam pasiruošę. Man pačiam – tiek dabar, tiek tada, kai dirbau mokytoju – geriausiai bendrą kalbą su mokiniais sekasi atrasti leidžiant jiems pasijusti svarbiais ir pagarbiai bendraujant, todėl tikiu, kad tai atrakintų ne vienas duris į sėkmę.
Mokytoju dirbti norintis žmogus privalo puikiai komunikuoti tiek kaip savo srities profesionalas, tiek bendradarbiaudamas su kolegomis ar informuodamas mokinių tėvus. Taip pat neįsivaizduoju mokytoju dirbančio asmens, kuris pats nesimoko. Man šios trys kompetencijos atrodo pačios svarbiausios ir joms skiriu didžiausią dėmesį svarstydamas, kaip vienam ar kitam kandidatui pavyktų įsilieti į mūsų gimnazijos bendruomenę.
Mokytojai, kurių ieškome, privalo būti asmenybės, nebijančios mokytis ir klysti, nes būdami tokie jie padės kiekvienam mokiniui suprasti, koks ilgas ir nuolatinis yra mokymosi procesas. Juk net geriausiais balais išlaikyti egzaminai negarantuoja, kad gyvenime tu jau visko pasiekei ir dabar viskas eisis kaip iš natų.