Kaip atsiradote LTG? Kuris pirmas?
Dangis (D): Gūdūs 95-ieji, darbo 20 km spinduliu nuo mūsų gyvenamos vietos nulis. Ir čia mama išgirsta per radiją: „Visi, kas pabaigs geležinkelininkų mokyklą, gaus darbą.“ Kam tie aukštieji, darbas šviečiasi, per radiją juk pasakė. Ir mes jau kraunamės lagaminus, aš gal dešimtoj klasėj buvau, tu – devintoj.
Aldas (A): Ne visai mes – labiau tu.
D: Aha, Aldas sakė, geležinkeliai jam neįdomūs, jis išvažiavo bandyt stot į konditerių mokyklą Visagine. Bet nuvažiavęs suprato, kad ten niekas nešneka lietuviškai.
A: Na ne visai taip… Apmaudžiai kaimo berniokas apskritai nesugebėjo rasti mokymo įstaigos rusakalbių krašte. O kadangi aš kuklus būdamas nelabai drįsau lietuviškai prašyti, kad mane kas palydėtų, tai tiesiog grįžau namo.
D: Panašiai ir į sostinę keliavom laimės ieškot. Kai atvažiavom į Vilnių stot į geležinkelininkų mokyklą, o mus tėvai paleido vienus, mes kokias penkias valandas braidėm po miestą. Atsidūrėm kažkur Žirmūnuose, ten sutikto šienpjovio paklausėm, kur ta geležinkelininkų mokykla. Gerai paklaidžioję, galiausiai mokyklą radom.
A: Stojant į mokyklą vyko atranka. Bet kai direktorius atsivertė mūsų pagrindinės mokyklos diplomus, net nesumirksėjęs pasakė: „Jūs priimti!“
D: Nors mes tai buvom tokie vidutiniokai.
Jūs kartu studijavote?
A: Taip, aš visą laiką nuo jo nusirašinėjau. Šiaip visa grupė nuo jo nusirašinėjo, jis ją ir tempė.
O kaip dabar? Kaip sekasi kartu dirbti?
D: Pabaigę profesinę mokyklą, gavome vagonų tikrintojo-remontininko ir drezinos (automatrisės) mašinisto padėjėjo specialybę. Taip nutiko, kad aš iškart atsidūriau praktikoje pas keleivininkus, o Aldas – pas krovinistus. Taigi kai pabaigėm geležinkelininkų mokyklą, abu gavom darbus, kaip ir buvo žadėta per radiją. O tada atėjo etatų mažinimas...
A: Ne ne ne...
D: Ne taip buvo?
A: Aš gavau darbą, bet mano sutartis buvo terminuota, kol kažkas grįš iš armijos. Na, man nelabai sekėsi sutarti su vadovu, tada jie viršininkais buvo vadinami, tai man tos sutarties nepratęsė... Taip iš geležinkelių ir pabėgau.
D: Keliems metams. Bet aš po to jį susigrąžinau – parėjo, tik šįkart pas keleivininkus.
Iki šiol dirbate kartu?
A: Dabar mes dirbame atskiruose padaliniuose, bet turime daug bendrų projektų –atstovaujame vieną įmonę ir siekiame jos tikslų.
Kadangi tenka kartu dirbti, kaip galėtumėte vienas kitą apibūdinti keliais žodžiais darbo aplinkoje:
A: Liberalus konservatorius, darboholikas.
D: Yra toks karinis terminas „Iššovei ir pamiršai“. Tai čia apie Aldą.
O jums kartu dirbti privalumas?
D: Manau, kad privalumas. Kartais vykstant deryboms su partneriais ar gamintojais, kitiems reikia pasitarti, o mums užtenka vienas į kitą pažiūrėt ir mes jau žinom, ką sakysim ir kokią poziciją priimsim.
Žvilgsnio gana?
D: Pakanka. Kai kartu tiek per gyvenimą eini, atsiranda pajautimas.
Ar daug darbo išsinešat į asmenį gyvenimą? Prie šventinio stalo kalbat apie geležinkelius?
A: Kaip tik šį savaitgalį buvo šeimos susibūrimas. Kažkuriuo metu Dangio dukra garsiai atsiduso: „Vėl apie geležinkelius...“
Geležinkeliai – labai plati tema, visi turi nuomonę ir nori ją išsakyti, todėl natūralu, kad kalbam apie juos ir per susibūrimus. Be to, kai kažką sukuri, tavo aplinkos žmonėms įdomu. Mano paties šeimoje gal ir mažiau geležinkelių, bet Dangio „kenčia“ labiau – jis ir šeimos keliones bando pritempt prie traukinių. Tai mes kartais su jo dukra pasijuokiam iš tų bandymų. Jis tikrai grynakraujis geležinkelių fanas.
D: Na aš manau, jei kažką mėgsti iš esmės, tai sunku atskirti taip tiksliai, kur darbas, kur ne. Nesvarbu, ar geležinkeliuose dirbi, ar tortus kepi.
Jei galėtumėte pasirikti vieną darbinę savybę, kurią iš brolio pasiimtumėt, kokia ji būtų?
A: Aš iš Dangio pasiimčiau iškalbos dovaną. Būtų naudinga visur.
D: Vieni gali kalbėt, kiti daryt. Tai aš ir pasiimčiau tą gebėjimą daryt.
Ką svarbiausio ir smagiausio kartu esate nuveikę LTG?
A: Oj projektų buvo visokių, sunku išsirinkti.
D: Reik pagalvot, ką oficialiai galima sakyt. (juokiasi) Velotraukinys buvo gana originalus mūsų kūrinys ir vykęs. Mes kaip įmonė kasmet dalyvaujame Velomaratone, bet jame dalyvaujame ne su paprastais dviračiais, o su minamu traukiniu, kurį patys ir sumeistravom. Tai Aldo idėja.
A: Dangis gal kuklinasi, bet jei ne jis, tai nebūtų maršruto nei į Rygą, nei į Varšuvą. Jo indelis čia nenuginčijamas. O žmonėms gi smagu keliauti į kaimynines šalis.
Dar sakyčiau, tikrai vykęs projektas yra šventinis traukinys. Mes sugalvojome padaryti vieną pramoginį vagoną nuomai. Galiausiai vagonas virto šventinio traukiniu, kokiu dabar darbuotojai keliauja ir į LTG grupės šventes. Toks traukinys populiarus ir dažnai renginių organizatorių užsakomas vestuvėms ar konferencijoms.
Ar esate kada darbe susipykę?
D: Ne, dėl darbo nesipykstam.
A: Būna pasiginčijam.
D: Ten diskusija dėl diskusijos būna. Kad rastume aukso vidurį. Bet šiaip ne. Esam gal kada jaunystėje broliškai aiškinęsi, kuris teisesnis, dėl kitų dalykų, bet dėl darbo tai ne.
Ar matote save LTG po 5 m.?
A: Aš pirmadieniais į darbą einu labai noriai, keliuosi be žadintuvo, tai nežinau, ar kokia kita darbovietė mane gali taip įprasminti. Aš čia vidinę ramybę jaučiu.
D: Geležinkelių sistema turi didelį inertiškumą – panašiai kaip traukiniai, sunkiai įsibėgėja ir dar sunkiau sustoja. Padaryti teigiamą pokytį tokioje sistemoje yra labai sunkus darbas, bet kai tai pavyksta, jo poveikį neišvengiamai pajaučia labai daug žmonių – tame labai daug prasmės. Pinigų užsidirbti galima įvairiai, o su atlyginimu gauti dar ir prasmę, manau, ne visur pasiseka. Aš asmeniškai planuoju geležinkeliuose dirbti tol, kol jausiu priežastį tai daryti ne tik dėl atlyginimo.
Kaip ilgai dirbate LTG grupėje?
D: Virš 25 metų.
A: Aš apie 15 metų nepertraukiamai.
Daug visko įmonėje esate matę ir patyrę. Ką labiausiai norėtumėt pakeisti LTG, jei tai galėtų įvyktų iškart?
D: Aš gal ne visai apie pokytį LTG, bet norėčiau, kad „Rail Baltica“ pradėtų veikti rytoj. Tai visas žaidimo taisykles pakeisiantis reiškinys – įtaka visam regionui bus milžiniška.
A: Vienaip ar kitaip „Rail Baltica“ atsiras. Tai jei galima svajoti, man norėtųsi, kad pokyčiai įvyktų greitai ir iki pabaigos. Iš kitos pusės – kai nori kažką pakeisti, tai labai ilgai užtrunka. Tai apibendrinant – kad reikalingi pokyčiai vyktų greičiau.
D: Aš nemėgstu pokyčių dėl pokyčių, bet kai kuriuos jų tikrai sveikinu ir jais džiaugiuosi. Metodas „išjunkim šį mygtuką ir pažiūrėkim, kas bus“ nėra gera praktika. Bet tinkamai pasiruošus pokytis prilygsta progresui. Turime keistis, kad išliktume stiprūs ir aktualūs, bet ne dėl to, kad „dabar visi taip daro“.
Dar norėčiau įvesti vieną taisyklę, kad visi nauji vadovaujantys darbuotojai praeitų bent minimalų kelių savaičių kursą apie geležinkelius. Čia dirbant neužtenka išmanyti vien savo sritį, reik platesnio supratimo, kaip veikia geležinkelių sistema, suvokimo, kad vienas iš pažiūros nereikšmingas pakeitimas siauroje srityje gali padaryti pakankamai reikšmingą įtaką galutiniam tikslui – saugiam ir efektyviam geležinkelių sistemos funkcionavimui.
Tai kuris iš jūsų žino daugiau apie geležinkelius?
D: Nemanau, kad taip lengvai atsakyt galim…
A: Aišku, kad galim! Aš tikrai tiek negyvenu, kiek jis.
O koks tas amžiaus skirtumas tarp jūsų?
D: Vienuolika mėnesių.
A: Va tiek aš mažiau žinau. Vienareikšmiškai, manau, kad Dangis žino visko daugiau. Aš gal labiau praktikas, o visapusiškai tai tikrai jis.
D: Svarbiausia, manau, nepradėti galvoti, kad žinai viską – taip ir įdomiau, ir saugiau. Ir labai geras pranašumas, kai turi tiesioginį ryšį su praktiku. Jokios DI platformos geriau neatsakys ir nepatars.