Pauliau, esate minėjęs, kad Lietuva pagal naudojimąsi vadovėliais išsiskiria iš visos Europos Sąjungos. Kodėl mes išskiriame? Kuo kitose šalyse situacija yra kitokia, ir kiek svarbus vadovėlis šių dienų ugdymo procese?
Lietuva išsiskiria kultūriškai tokiu reiškiniu, kad vadovėlis yra dažnai suprantamas kaip pagrindinė mokymosi priemonė. Ją tokia įsivaizduoja tiek mokytojai, tiek moksleiviai. Čia labai svarbu atskirti šiuos du polius, nes mes į vadovėlį galime žiūrėti kaip į metodinę priemonę, kuri tarsi mokytojams padeda pasiruošti geriau planuojant pamokas, bet labai dažnai ji tampa pagrindine, su kuria moksleiviai dirba per pamokas.
ES šalyse priemonės yra labiau diversifikuotos. Pirmiausiai kuo skirtingas švietimas pažangiose valstybėse, kurios išsiskiria priemonių įvairove, tai yra skaitmeninis turinys. Valstybėse, kur švietimas yra labai stiprus ir vertinamas yra sukurtos duonbazės, kur mokytojai gali susirasti skaidrių paketą, užduočių komplektą, o Lietuvoje nusistovėję, kad mokytojas užduočių pamokų turiniui dažnai ieško vadovėliuose, tad jie tapę pagrindine mokymosi priemone. Ir dabar mokytojams yra dilema, kaip tą seną priemonę panaudoti pagal atnaujintas ugdymo programas, nes yra išsikeltas naujas tikslas, tai yra ugdyti kompetencijas. Šiandien tie seni vadovėliai neatliepia šiandieninio ugdymo koncepto.
Ar Lietuvos mokyklose būtų įmanomas mokslas be vadovėlių ar vis tik tai yra pakankamai svarbi priemonė, be kurios neįsivaizduotumėte ugdymo?
Jau dabar vyksta mokymas be vadovėlių, bet čia klausimas, kiek mes norime suteikti laisvės mokytojui dėstyti turinį. Turime kalbėti apie labai konkrečią klasę. Jeigu ji yra mažesnių mokinių, tai gal ir galima tos laisvės ugdyme suteikti daugiau, bet kai kalbame apie vyresnių klasių mokinius, tai atsiranda ugdymas, kuris yra orientuotas į pasiruošimą egzaminams. Tuomet kyla klausimas, kaip suderinti laisvę ugdyti laisvai mąstantį indvidą, pačiam mokytojui parinkti metodiką bei priemones su tuo, kad galutinis visų tikslas yra pasiruošti egzaminams.
Aš įsivaizduoju švietimą ir be vadovėlių ir manau, kad švietime jie yra tik viena iš priemonių, bet mus dar labai toli iki to, kuomet jų išvis neturėsime. Mes pradžiai turime sutelkti labai daug resursų į skaitmeninio ugdymo turinio kūrimą.
Su kokiomis esminėmis problemomis susiduria tiek mokytojai, tiek mokiniai, kalbant apie naujų vadovėlių trūkumą?
Jeigu žvelgiant konceptualiai, problema yra ta, kad atnaujintos ugdymo programos išsikėlė tikslus auginti tokias kompetencijas kaip pažinimo, kūrybiškumo, pilietiškumo ir kitas.
Žvelgiant iš didaktinės perspektyvos, senas vadovėlis visada tinka turiniui perteikti, nes tikrai suprantama, kad konceptualios teorijos matematikoje ar fizikoje nesikeičia. Bet jei žiūrint didaktiškai, jei mes norime ugdyti vaikų kompetencijas, turime ir keistis didaktiškai.
Taip, šiandien turime senų vadovėlių, nėra taip, kad mokinys yra visiškai be jų, bet vadovėlis neatliepia naujų ugdymo programų uždavinių. Gaunasi, kad mes užstringame praeities mokymosi modelyje. Mes ir dabar tarsi bandome žinias perteikti, bet tikslas valstybiu lygiu generuojamas toks, kad mes turime ugdyti kompetencijas.
Tai ko trūksta, tai pirmiausiai priemonių pagal atnaujintas programas, labai trūksta skaitmeninio mokymosi priemonių, aišku, trūksta priemonių, pritaikytų naujoms reformoms. Štai kad ir įtraukiojo ugdymo reforma, tai šiandien sudėtinga diversifikuoti mokymosi turinį mokiniui pagal labai skirtingus ugdymo poreikius turinčius, tiek silpnesnius mokinius, tiek ir stipresnius. Šiandien mes turime tokią didžiulę vaikų įvairovę. Kiekvieno mokymą norima personalizuoti, kas yra valstybinis siekinys, bet ką tu gali pasiekti vadovėliu, kuris išleistas prieš 12-15 metų. Tai tokia problema, kad mokytojas turi pats tą medžiagą susirinkti, ją susikurti ir turime apkrovimą mokytojams ir tuo pačiu demotyvuotą moksleivį, nes jis yra irgi pasimetęs, nes kam įdomu mokytis iš tokio senumo vadovėlio.
Ignai, esate ministerijos atstovas, kuri iniciavo bendrojo ugdymo programos atnaujinimus, kurie yra susiję su vadovėlių trūkumu. Kaip jūs šią situaciją matote, kodėl taip yra, kaip girdite, kaip sekasi dirbti mokytojams įgyvendinant naujas programas?
Aš pats esu dar ir mokytojas, pavasarį dar teko mokyti. Yra keli dalykai, kuriuos Paulius konceptualiai klaidingai interpretuoja. Pirma, tai, kad vadovėlis gali išmokyti mokytoją mokyti kompetencijomis grįstą mokymą. Toks mokymas yra apie ugdymo metodų taikymą pamokoje, ir joks vadovėlis niekada nepasakys mokytojui, kokius metodus taikyti. Taip, tai bus metodinė medžiaga, mokymai, bet vadovėliai yra ne apie metodų, ne apie ugdymo organizavimo formas, nes kompetencijos yra apie tai, kaip mes tai darome. Kai klausimas yra ne „kaip“, o „ką“, tuomet vadovėlis yra apie turinį, kaip ir buvo minėta, nes nei Niutono dėsniai nei kiti dalykai nepasikeitė. Nors atsirado naujų temų, kurių nebuvo anksčiau, tai yra toje pačioje fizikoje elementarios dalelės, kurios yra paskutinio pusės amžiaus pagrindiniai atradimai, energetika, kas yra dabar labai svarbu. Šių žinių ankstesniuose vadovėliuose nebuvo, dabar mes esame jas parengę su fizikos mokytojų dalykininkų kaip papildomą medžiagą ir jinai yra viešai prieinama. Kaip ir kitų temų. Gali mokytojai susipažinti. Visa tai yra patogiai pateikta internete pagal klases, mokytojas gali rasti medžiagą, kurios nėra senuosiuose vadovėliuose.
Bet kad vadovėlių trūkumas mokyklose yra, jūs tai pripažįstate? Galima diskutuoti, kiek tai modernu, ar jų reikia, ar ne, bet mokytojai šiandien sako, kad jiems jų reikia. Tai klausimas, kodėl vadovėlių trūksta?
Reikia pastebėti, kad vadovėlius leidžia leidyklos ir ši funkcija deleguota leidykloms. Aišku, mes turime tą iššūkį, kad leidyklos nespėjo lūkesčio atliepti tai padaryti pakankamai greitai. Šiandien dienai jei pažiūrėtume tuos dalykus, iš kurių mokiniai turi arba gali laikyti egzaminus, tai nuo lietuvių, matematikos, filosofijos iki inžinerinių technologijų, tai yra 81 vadovėlis nuo 1 iki 12 klasės. Šiandien dienai iš tų 81 neišleisti 24 vadovėliai. Tai situacija mūsų netenkina. Bet su leidyklomis dėliojamės.
Kyla natūralių klausimų, gal reikia susigrąžinti valstybei šią funkciją, jei leidyklos nespėja tokiais tempais, koks yra valstybės ir visuomenės poreikis. Gal be reikalo ji buvo atiduota ne į valstybės rankas. Čia galėtų būti klausimas, kurį spręstų ateinanti Vyriausybė. Bet šiandien tų vadovėlių yra išleista, situaciją sekame, finansavimas vadovėliams yra augantis, kitų metų biudžete numatytas tiek padidėjimas pastovios sumos, tiek kiek šiandien esame įsivertinę, kiem reikia. Tai dar papildomai bus skiriama 11 mln eur. Tokią vienkartinę injekciją esame suplanavę.
Pauliau, kas liečia biudžetą, kaip mokytojai šias asignacijas vertina, ar šios bus pakankamos?
Yra dvi problemos, kaip jau buvo minėta, kad leidyklos nespės su atnaujintu turiniu, bet kita problema, kiek mokykla pajėgi jų įsigyti. Šiandien trūkumą dviem būdais turime suprasti, kad arba jų išvis nėra išleista. Pavyzdžiui, biologijos nėra išleistų 11, 12 klasių vadovėlių. Kita dilema, vadovėlis kaip ir yra, bet mokykla neturi pakankamai lėšų įsigyti arba vėluoja išleisti ir pateikti. Klausimas kyla, kurioje grandinės dalyje užstringama, gal tai nėra irgi visa atsakomybė vien tik ministerijai, bet ir savivaldybėms. Bet šiandien mokyklos siunčia signalus, kad jų nėra, arba jie vėluoja, arba trūksta lėšų užsisakyti. Netgi privačios iniciatyvos atsiranda, kai tėvai patys tam tikrus biudžetus susikuria, iš kurių patys perka vaikams vadovėlius. Turiu konkrečius pavyzdžius, kai tėvai turi ir užsako vadovėlį savo vaikui, o kitas iš nepasiturinčios šeimos lieka be vadovėlio. Tokių atvejų daugėja Lietuvoje.
Kaip matytumėte šios problemos sprendimų būdų?
Sudėtinga situacija ir nėra korektiška retrospektyva mąstyti, bet priplanavus tiek ugdymo reformų reikėjo paraleliai įvertinti galimybes jas įgyvendinti. Klausimas, kiek gali kaltinti leidyklą, kad ji nespėjo išleisti, ir kiek iš tikrųjų kalbėjaisi su ja ir įsivertinai leidyklų galimybes. Jos turi savo poziciją, kad nėra pakankamai finansuojamos. Tuomet nesupranti, ar ta leidykla nespėja vadovėlio išleisti dėl žmogiškųjų resursų ir finansinių aspektų ar yra institucijų negebėjimas planuotis.
Ignai, ką atsakytumėte į šią mokytojo repliką?
Taip, apie praeitį galima pamąstyti, bet prasminga mąstyti galvojant apie ateitį. Bet šiandien tikrai nėra, kad leidyklas kaltintų, kad jos tokios ar anokios. Mes matome realybę, su leidyklomis kalbėta nuo pat pradžių, bet yra tam tikras iššūkis, nes jos sako, kad nepradėsime darbo, kol nebus ministro įsakymu patvirtintos programos ar kol neprasidės ugdymo procesas.
Mes turime galvoti apie ateitį, apie alternatyvas, nuo ko mes pradėjome pokalbį. Gal net ne visai smagu girdėti, kad kai kurie mokytojai negali be vadovėlio gyventi. Pats paskutinius darbo metus iš vadovėlio išsikirpdavau tik uždavinius ir duodavau mokiniams.
Mes turime daugybę skaitmenos, kuri gali būti prieinama mokiniams, ta pati medžiaga, kuri mokytojams pasiekiama, gali būti pasiekiama ir vaikams. Galiausiai tas pats dienynas gali veikti kaip failų persiuntimo sistema ir mes iš tikrųjų šalia skaitmeninių dalykų šiandien nemažai pasileidę, kaip pavyzdžiui skaitmeninis bankas.
Niekas neneigia šios problemos dėl vadovėlių ir nesiruošia nieko kaltinti, bet mes neturime plaukti aklai. Jeigu per 4 metus išleisime 100 mln eurų vadovėliams, ir ar mes kaip valstybė jausimės geriau, jei žinosime, kad yra popieriaus už tuos milijonus, kai visa Europa nuėjo kitu keliu? Turime nepersistengti bandyti patenkinti tik tą popieriaus poreikį, o kitos alternatyvos nepriimame.
