Apie tai, kas gi mokytojo profesiją paverstų prestižine, kuo skiriasi pedagogų darbas valstybiniame ir privačiame sektoriuose ir kokių įgūdžių turėtų turėti šiuolaikiniai pedagogai, N. Pačėsa plačiau papasakojo interviu.
– Kartu su valstybės vadovais paskelbtoje iniciatyvoje „Idėja Lietuvai“ buvome iškėlę didžiulį tikslą – iki 2025 m. pasiekti, kad mokytojo profesija taptų prestižine. Ar pamenate tokius užmojus ir kaip manote, ko mums vis trūksta, kad taip ir nutiktų?
– Šį užmojį lėmė situacija dėl mokytojų trūkumo ir mokyklos tą aiškiai identifikavo. Taip pat trūko ir trūksta studentų, norinčių studijuoti su pedagogika susijusias specialybes. Nors ir iškėlėme tikslą, savaime jis neišsipildys. Iš kryptingų veiksmų ta linkme galiu paminėti – daugiau vietų studijuojantiems pedagogikos specialybes, tačiau tai ne Vyriausybės, o universitetų sprendimas. Taip pat keletą kartų buvo didinami mokytojų atlyginimai.
Deja, esminis pokytis neįvyko, o atlyginimas nėra pagrindinė sąlyga prestižui. Gana dideli atlyginimai yra ir tolimųjų reisų vairuotojų, tačiau jų mes nelaikome prestižinės profesijos atstovais. Prestižine profesiją paverčia reikalavimai kompetencijai. Tarkime, mums nekyla abejonių, kad medikams reikia aukštos kompetencijos, ilgų mokslų ir daug praktikos. Tuo metu mokytojo profesija dėl to ir nuvertinta, kad viešojoje erdvėje „visi žino“, kaip, ką ir kiek mokyti. Aukštesniu lygmeniu taip pat girdime pasiūlymų, kaip palengvinti tapimą mokytoju – galbūt panaikinti pedagogikos studijas, gal leisti dėstyti vos ne bet kam, įgijusiam bazinį bakalauro išsilavinimą srityje, kuri siejasi su dėstomu dalyku. Visa tai ne tik neprisideda prie profesijos prestižo augimo, o, atvirkščiai, jį menkina. Jeigu daugės palengvinimų įsilieti į mokytojų gretas, prestižas smuks dar labiau.
– Mokytojų trūkumas įvardijamas kaip didžiausia švietimo problema. O su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria patys mokytojai? Kokios sisteminės bėdos, kurias viską metus pirmiausia reiktų imti tvarkyti, o kurios galbūt pasmerktos likti dar ilgiems metams?
– Pagrindinis paradoksas tas, kad dabartinė mokytojų rengimo sistema orientuojasi į šiuolaikinį ugdymą. Universitetuose mokoma iš šiuolaikinės medžiagos, dėsto dėstytojai, kurie supranta, kaip turėtų vykti šiuolaikinis ugdymas. Tuo metu didžioji dalis valstybinės sistemos likusi labai tradicinė, todėl jauniems žmonėms, baigusiems šiuolaikines studijas, įsilieti į tokią aplinką yra labai sudėtinga, tai prieštarauja jų įsitikinimams, požiūriui į ugdymą.
Vadybos sistema mokyklose, santykiai tarp pačių mokytojų, įskaitant nesveiką konkurenciją, ypač valstybiniame sektoriuje, nesukuria patrauklių sąlygų jaunam žmogui dirbti. Prisideda ir objektyvūs veiksniai – jaunimas vis dažniau nori dirbti darbus, kuriuose suteikiama daugiau laisvės, pavyzdžiui, grafikui, darbui iš namų, ką mokykla sunkiai gali pasiūlyti. Visa tai sudėjus reikia labai didelių pastangų pritraukti mokytojus į mokyklą.
Pirma, reikėtų didesnio finansavimo studijoms ir skatinimo gerai mokyklą baigusius mokinius rinktis pedagogiką. Antra, reikia iš esmės keisti švietimo sistemą, kad po mokslų studentai galėtų įsilieti į aplinką, kuri panaši į šiuolaikinio ugdymo aplinką.
– Kokius jūs matot šiuolaikinius mokytojus? Ar jie, kaip ir mokiniai, sulig metais keičiasi ir kaip? Ko trūksta, o kur stipriosios jų pusės?
– Žinoma, keičiasi. Natūralu, kad šiuolaikinis ugdymas remiasi skirtingų kompetencijų ugdymu: kritiniu mąstymu, bendradarbiavimu, kūrybingumu, gebėjimu komunikuoti. Visų jų ugdymui turi būti taikomos interaktyvios metodikos, kai mokiniai labiau įsitraukia, dažniau dirba grupėse, gauna projektinių užduočių. Tai reiškia, kad reikia kitaip organizuoti darbą, o šiuolaikines studijas baigę mokytojai taip ir nori daryti. Paradoksas tas, kad pati ugdymo sistema juos spaudžia dirbti tradiciškai, kaip anksčiau – „įkalti“ vaikams kuo daugiau informacijos, kurią reikės pateikti standartizuotame teste ir egzaminuose. Visa tai prieštarauja įsivaizdavimui, kurį iš universitetų atsineša jauni mokytojai. Jie turi gerų idėjų, norą dirbti kitaip, tačiau dažnai aplinka jiems neleidžia.
Mes tokias sąlygas suteikiame ir tada, kaip ir visiems, jauniems mokytojams belieka įgyti patirties. Tam, kad dirbtum interaktyviai, įvairiais formatais ir įtraukiančiai, reikia meistriškumo, kad mokiniai pasiektų rezultatų ir dirbtų efektyviai. Taip pat reikia gebėti išlaikyti tvarką klasėje, kad nekiltų chaosas. Visam tam reikia patirties ir turbūt tai – vienintelis jaunystės trūkumas šiame darbe.
– Pasakykit atvirai – ar visų dalykų mokytojai vienodai svarbūs? Jei ne, kokie yra svarbiausi? Kurie paprastai pakloja didžiausią pagrindą tolimesniam keliui?
– Svarbiausi mokytojai yra tie, kurie myli savo dėstomą dalyką ir yra atsakingo, sąmoningo, aktyvaus, pilietiško žmogaus pavyzdžiai. Tai visiškai nepriklauso nuo konkretaus mokomo dalyko.
Jeigu kalbame apie mokomų dalykų svarbą, dažniausiai orientuojamės į tai, kurių dalykų mokytojų trūksta labiausiai, bet tai nereiškia, kad jie patys savaime tampa svarbesni. Technokratinėje visuomenėje, kurioje dar jaučiamas sovietinis palikimas, susidaręs įspūdis, kad gamtos, tikslieji mokslai yra žymiai svarbesni už humanitarinius ar menų dalykus. Siūlyčiau keisti šį požiūrį, nes visi dalykai yra svarbūs dėl to, kad prisiliečia prie skirtingų žmogaus gebėjimų ugdymo, stimuliuoja skirtingas smegenų sritis ir prisideda prie universalaus, išmintingo, sąmoningo bei kurti gebančio žmogaus ugdymo.
– Vadovaujate privačiai mokyklai. Ar tiesa, kad didžiausia problema privačiame sektoriuje yra didelė mokytojų kaita? Kodėl taip yra? Ar tikrai mokytojai čia neištveria išlepintų vaikų patyčių, o gal paprasčiausiai valstybiniame sektoriuje dirbantys mokytojai įpratę toje pačioje įstaigoje pradirbti visą gyvenimą?
– Šiuo atveju vieno atsakymo nėra. Nesutinku su teiginiu, kad mokytojų kaita didelė, nes tėvų bendruomenė be galo jautri bet kokiam mokytojo pasikeitimui. Galbūt tai atsinešta iš praeities, kad vienas mokytojas turi mokinį lydėti visą jo kelią. Kaip ir kiekviename privačiame sektoriuje, darbuotojai kartais žvalgosi į kitas darbovietes, tad nemanau, kad privačiose mokyklose kaitos rodiklis didesnis nei valstybinėse. Tiesiog jautrumas tokiems pokyčiams žymiai didesnis. Tarkime, jeigu telekomunikacijų įmonėje pasikeičia darbuotojas, vartotojams tai įtakos neturi, o jeigu 5 klases turintis mokytojas palieka darbo vietą, tai tiesiogiai paliečia apie 100 šeimų, kurios kalba apie šį pasikeitimą ir neretai sunkiai susitaiko.
Nemanau, kad privačiame sektoriuje „išlepę vaikai“ yra darbo keitimo priežastis. Apskritai šią sąvoką mums reikėtų išgyvendinti iš savo žodyno. Nes dažnai laisvą asmenybę, kuri auginama turėdama galimybę rinktis, išreikšti savo nuomonę, priimame kaip išlepintą. Jeigu mokinys išreiškia nuomonę, kuri nesutampa su mokytojo, tai irgi priimame kaip lepinimą. Toks požiūris labai klaidingas, nes veda tiesiai į laisvos asmenybės žlugdymą. Privačioje aplinkoje nėra taip, kad mokytojai yra visagaliai, o mokiniai tik klauso ir nuleidę galvas atlikinėja užduotis. Ugdome laisvas asmenybes, kurios nebijo išreikšti save. Žinoma, paauglystėje gali pasisakyti negražiai, kartais – ką nors įžeisti, bet suaugusieji turi suprasti, kad tai yra pedagogikos objektas ir reikia mokėti neleisti tokioms situacijoms vešėti. Tik ne metodais, pagrįstais baime ir bausme.
– Įneškim į pokalbį ir pozityvo – o jūs pats ar prisimenate kurį nors savo mokytoją, kurį galėtumėt vadinti profesionalu iš pašaukimo? Būtų įdomu išgirsti.
– Vienas įsimintinesnių mokytojų, kuris liko mano atmintyje, buvo matematikos mokytojas Algimantas Neniškis. Jis buvo pavyzdys žmogaus, kuris nepaprastai mylėjo savo dalyką, savo darbą, buvo profesionalus, disciplinuotas. Jis nebuvo mokytojas, kuris puoselėja bendradarbiaujančius santykius su mokiniais ir geba atsižvelgti į mokinių poreikius, bet kaip savo srities profesionalas jis man iki šiol likęs nuostabiu pavyzdžiu. Jį visi gerbėme ir mylėjome dėl to, kad buvo puikus profesionalaus ir atsakingo žmogaus, ne tik mokytojo, pavyzdys.
Manau, kad būtent tokie mokytojai ir turėtų būti – įkvepiantys mokinius, ir visiškai nesvarbu, kokį dalyką jiems dėstytų.