– Orijau, kaip tau geografijos mokytojo amplua, kaip dėl to jautiesi?
– Man patinka. Aš nemoku geografijos, kaip mokydavo mokykloje, kad ten kažkur yra keistų jūrų, to aš dalyko nemoku, bet galiu papasakoti visokių keistų dalykų, kurių tikroje mokykloje nemoko. Taigi būsiu toks neformalus geografijos mokytojas.
– To turbūt visi iš tavęs ir tikisi, kad grynai iš praktinės patirties pasidalytumei įdomybėmis. O koks tu pats buvai geografijos pamokoje? Ar mokeisi teorijos apie šalis?
– Mokiausi geografijos, ne pirmūnas buvau, nes yra sudėtingų dalykų geografijoje, kurių dauguma mūsų suaugę nebeprisimename, – visokių tektoninių plokščių ir pan.
Atsimenu, kad labiausiai iš geografijos pamokų man įstrigo apie Japoniją, kai pasakojo, kaip ten iš šiukšlių plečia žemę ir pan. Galvojau, vau, kur ta Japonija, kitas pasaulis. Beje, kaip tik prieš porą savaičių buvau Japonijoje. Tai geografija buvo viena tų pamokų, kurioje man visą laiką buvo įdomu, nes buvo gera mokytoja ir visada būdavo smagu paklausyti jos istorijų.
– Gerbiamas Vytautai, jūs šį kartą mokysite technologijų. Apie ką pasakosite – Lietuvos geležinkelius, traukinius, jų modernizavimą?
– Norisi papasakoti apie tai, kaip tas mūsų pasaulis keičiasi ir žiūrint aplink geras pavyzdys yra telekomunikacijos.
Tie, kurie ateis paklausyti, turbūt neatsimena laidinių telefonų, eina į muziejus jų pažiūrėti. Jie galbūt daugiau žino apie energetiką. Jeigu anksčiau Elektrėnai buvo aukšti, juodi kaminai, šiandien visi žino, kas yra žalioji energetika ir labai tikėtina, kad jų namuose yra gaminama elektra.
Manome, kad iš tikrųjų susisiekimas irgi labai stipriai keičiasi, kaip ir tie patys geležinkeliai. Lietuvoje turime daugybę projektų, kurie keis mūsų įmonės įvaizdį, keis keliones, mes norime, kad žmonės keliautų greitai, patogiai, tvariai, nes tas dyzelis jau visiems atsibodo. Apie tai ir bus pagrindinės temos.
– O kada iš tiesų mes tvariai keliausime iš Vilniaus į Klaipėdą jau elektriniais traukiniais?
Vytautas: Kitų metų pradžioje atvažiuoja pirmieji mūsų naujieji elektriniai traukiniai. Kurį laiką jie važinėsis Lietuvoje, nes labai svarbi dalis yra eismo sauga. Reikia patikrinti, ar iš tikrųjų viskas atitinka mūsų infrastruktūrą, bet jau kitų metų pabaigoje bus pirmieji reisai. Jų kiekis didės eksponentiškai, nes visoje Lietuvoje pagrindiniuose maršrutuose turėsime elektrinius traukinius, o elektrą perkame žalią, vadinasi, keliausime visiškai tvariai.
– Nuostabu girdėti. Orijau, ar išbandysi?
– Šiaip Lietuvos traukiniai, geležinkeliai yra pakankamai modernūs, palyginti su aplinkinių šalių. Pavyzdžiui, reisas iš Vilniaus į Varšuvą, kol tu važiuoji Lietuvoje, važiuoji moderniai ir šiuolaikiškai, kai tu persėdi į kitą traukinį Lenkijoje, iš karto persėdi į tokią senovę. Tai mes ir dabar esame priekyje, palyginti su lenkais, kurie perima šitą maršrutą toliau.
– Tai esame modernesni už kaimynus?
Orijus: Už latvius irgi. Visai neseniai važiavau iš Rygos į Jūrmalą, tai važiavo toks labai senovinis traukinys. Na, šią vasarą ir po Lietuvą važinėjo senovinių vagonų. Buvo visai smagu prisiminti.
Važiavau traukiniu Vilnius–Klaipėda, vienas bičiukas įlipo, berods, Plungėje ir važiavo iki Kretingos. Jis gimęs Airijoje, lietuvių šeimoje, lietuviškai kalba su akcentu. Jis sako: „O, kokie įdomūs senoviniai traukiniai“, sakau: „Negalvok, kad čia visada pas mus taip.“ Man atrodo, tiesiog trūko gal traukinių ir prikabino tų senovinių vagonų? Buvo visai smagus toks laiko grįžimas, toks kaip projektas. Geležinkelių įmonė tik neiškomunikavo. Gal galėjo iškomunikuoti kaip tokį išskirtinumą, pabandymą. Nes visiems buvo staigmena, kad čia toks vagonas. Man visai patiko.
– O kiek dažnai tau pačiam tenka keliauti traukiniais ir ar mėgsti šią transporto priemonę?
Orijus: Dažnai. Aš neturiu teisių, keliauju vien tik viešuoju transportu visur, visame pasaulyje. Tai įrodymas, kad nebūtinai reikia vairuoti, jeigu nori pamatyti pasaulį.
Kai keliauju po Lietuvą, pirmiausia žiūriu traukinius, jeigu ten nevažiuoja, tada važiuoju autobusu. Bet šiaip važiuoju traukiniais, vien liepos mėnesį traukiniais važiavau gal dešimt kartų. Pabūnu dvi dienas Palangoje, grįžtu į Vilnių, vėl važiuoju. Į Kauną važiuoju traukiniu.
Beje, reise į Kauną galima sutikti daug mašinistų, kurie mašinas pasideda ir važinėja traukiniu tiesiog dėl smagumo, nes ir faina, ir dažnai taip būna greičiau. Ir važiuodamas dar gali dirbti, aš, pavyzdžiui, sėdžiu prie stalo ir dirbu.
– Labai patogu, tikrai sutinku. Grįžkime prie „Geriausios ever pamokų dienos“. Papasakokite, kaip tam ruošiatės, gal žiūrite kokius „YouTube“ video, kaip būti fainam, kietam mokytojui, ar kokių kitų metodų turite?
Vytautas: Bandome sugalvoti, kuo čia tą jaunimą pritraukti, kad tikrai pakeltų akis nuo telefono ir paklausytų, nes tema svarbi. Mes turime įdomių dalykų. Gal Orijus teisingai sakė, kad kai kuriais atvejais nepapasakojame visko, ką darome, bet jaunimas jau, pavyzdžiui, yra įvaldęs tą patį dirbtinį intelektą ir naudoja namų darbams daryti arba rašinėliams rašyti, kuo dažnai skundžiasi mokytojai mokyklose.
Bet mes turime panaudojimo ir įmonėje, kai šitas daiktas iš tikrųjų gali pakeisti žmogų. Ir kai šitie dvyliktokai po 5 ar 10 metų ateis pas mus dirbti, jie jau tikrai turės mokėti tai daryti.
Mes taip pat turime robotukų, kurie yra ne žaislai, bet jie yra pakankamai rimti. Daug kas yra matęs vaikščiojantį „Boston Dynamics“ šuniuką. Tai yra mūsų ateities traukinių prižiūrėtojas.
– Gal tuos robotukus ir moksleiviai išvys?
Vytautas: Pasižiūrėsime, ar viską pavyks suderinti, kad mūsų šuniukas kur nors nepabėgtų, didelėje salėje neradęs traukinio, bet tikrai tų naujienų yra ir tikrai kviečiu mokinius paklausyti, išgirsti ir remiantis tokiomis idėjomis pasirinkti, ką jie norėtų veikti ateityje.
– Orijau, kaip tu planuoji ruoštis?
– Aš ruošiuosi keliaudamas. Keliauju, kad atvežčiau naujų įspūdžių, šviežios informacijos.
– Pakalbėkime apie tai, kaip jums atrodo, kas yra tas tikrai tinkamas mokytojas, kokių savybių jam reikia, norint sudominti šiuolaikinį jaunimą, 9–12 klasių moksleivius?
Orijus: Geras mokytojas man yra neįmenama mįslė. Geriausi mokytojai, kuriuos prisimenu, buvo griežtoki, aš jų visada šiek tiek bijojau, bet buvo ir tokios meilės. Žmogus tikriausiai turi tai spinduliuoti, universitete to nemoko, nes, kai tu esi kirvis ir piktas, tavęs visi nekęs, bet, kai tu esi griežtas, tačiau tuo pačiu ir geras, tave ir gerbs, ir mylės, ir tu išmoksi.
Kažkoks griežtumas turi būti, nes paaugliškame amžiuje ir vaikystėje bent jau aš buvau nelabai paklusnus, o, kai ateini pas griežtą mokytoją, tai ir klausai.
Atsimenu, turėjau labai griežtą chemijos mokytoją. Aš niekada nesidomėjau chemija, man iki šiol ji yra visiškai nesuprantama, bet per jos griežtumą ir kontrolę pamokoje, aš mokėjau chemiją. Aš pats nesupratau – rašiau kažkokį kontrolinį ir gavau dešimt. Nesupratau, kaip tai įvyko, bet aš mokiausi, klasėje nebuvo kalbų. Tai tokie mokytojai yra geriausi. Vaikystėje to nesupranti, bet, kai suaugi ir kažką žinai, tada galvoji, kad tai – dėka tų mokytojų.
Būtų faina paimti tokį amplua kaip tie mokytojai, bet nežinau, ne visiems duota.
– Na, pažiūrėsime, duota tau ar ne. Vytautai, kaip jums atrodo, kokių gi tų ryškiausių, svarbiausių savybių reikia?
Vytautas: Kažkada teko dirbti mokytoju. Buvo toks laikas, kai reikėjo kompiuterio, jis buvo mokytojo darbo dalis, tuo pačiu buvo galima ir mokyti. Bet, kalbant rimtai, geras mokytojas yra tas, kuris sudomina iš tikrųjų. Mano pamoka yra tokia: tie, kurie klauso, visi yra skirtingi ir, jeigu tu pasakosi visiems tą pačią istoriją, ji bus neįdomi.
Žinot, kaip sako, jeigu esi plaktukas, visi atrodo kaip vinys. Manau, vienas iš būdų yra surasti bent jau grupes tų, kurie daugiau ar mažiau domisi. Visa tai mes matome – vienų akys dega, kiti sėdi ir žiūri į laikrodį. Taigi kiekvienas turi savų lūkesčių ir turbūt toks praktinis dalykas yra pabandyti surasti tam žmogui įdomią sritį.
Orijus: Jeigu bus apie robotus, manau, visiems bus įdomu.
