Pajuto pokyčius
D. Petruškienė papasakojo, kad viskas prasidėjo nuo geografijos studijų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, nors ji apie pedagogo profesiją net negalvojusi.
„Man labai patiko geografija ir aš tiesiog nusprendžiau, kad aš noriu studijuoti gamtos mokslus. Pradėjus studijuoti, buvo bandymų pakreipti mane kita linkme, bet aš buvau griežta šiuo klausimu, nes tai buvo mano išsvajoti mokslai“, – sakė ji.
Neakivaizdines studijas pasirinkusi mergina, sėkmingai dirbo kitą darbą ir, kaip pati sako, didelių pokyčių jos gyvenime nevyko. Tačiau paskutiniame studijų kurse, turėjo atlikti praktiką mokykloje, kas pajudino jos mintis kita linkme.
„Viskas buvo laiku ir vietoje. Savaitę turėjau praktiką gimnazijoje ir dirbau kaip geografė, pagrinde su septintokais. Aš tuomet pajutau euforiją, dirbama su vaikais, nors mane buvo perspėję, kad su tam tikros klasės mokiniais gali būti sudėtingiau. Bet iš tiesų su ta klase man dirbti buvo maloniausia. Man tikrai labai pasisekė dėl praktikos“, – atviravo ji.
Jau studijuodama paskutiniame kurse, Diana laukėsi ir net pagimdžiusi, ji nepamiršo tos darbo su vaikais euforijos. Tai netgi sustiprėjo, nors, kaip dabar juokiasi pašnekovė, vaikai anksčiau jai netgi nepatikę.
„Aš niekada gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad aš tapsiu mokytoja. Nors ir studijuodama pedagogiką, nesvarsčiau galimybės dirbti su vaikais. Galbūt viskas susidėjo: praktikos patirties prisiminimas ir savojo vaiko gimimas“, – sakė ji.
Tačiau Diana ir po vaiko priežiūros atostogų grįžo į darbą, kuriame jau dirbo ne vienerius metus. Pagimdžius antrąją atžalą, ji pradėjo vėl galvoti apie darbą su vaikais.
„Praktika tai buvo tolimos mintys, nes reikėjo beveik dešimt metų, kad ateičiau dirbti į mokyklą ir galvojimo, kad aš galbūt norėčiau dirbti mokykloje“, – prisipažino pašnekovė.
Kelias iki mokyklos
Esminis pokytis Dianos gyvenime įvyko per programos „Renkuosi mokyti“ pasiūlymą. Pirmasis bandymas nebuvo sėkmingas, nes nepavyko įveikti antrojo atrankos etapo. Kaip pati pašnekovė sako, gyvenimas vyko toliau. Antrą kartą ji į programą patekti pabandė po dviejų savo vaikučių gimimo, būdama 34 metų.
„Ten yra daug etapų ir visus juos įveikiau sėkmingai. Netgi buvau išsigandusi, nes galvojau nejaugi aš tikrai eisiu dirbti į mokyklą“, – atvirai kalbėjo pašnekovė.
Diana neslėpė ir to, kad vyras jos pasirinkimo iš pradžių nepalaikė.
„Galbūt dėl to ir užtruko šis mano kelias iki mokytojavimo, nes jo šeimoje buvo mokytojų. Todėl sakė: „mano žmona nebus mokytoja“. Gal dėl to tų drąsių žingsnių nedrįsau daryti, nors tos mintys sukosi daug metų. Netgi jeigu tuo metu draugams užsimindavau, kad norėčiau dirbti mokytoja, mane daug kas nusodindavo, sakydavo „dirbk darbą, kurį dirbi ir būk laiminga“, – sakė pašnekovė.
Ji sako, kad galutinį tašką padėjo programa „Renkuosi mokyti“ – tuomet ji supratusi, jog kito kelio nėra: arba jį renkasi, arba viską baigia.
„Labai bijojau pakeisti darbą ir labai netikėjau, kad tai gali atsitikti. Siaubingai bijojau eiti į pačią mokyklą. Net nemoku pasakyti, kaip aš bijojau“, – atviravo Diana.
Pašnekovė neslepia, kad baimių būta ir dėl finansinio klausimo, kuris pakankamai stabdė dėl pasirinkimo.
„Aš mokytojų draugų turėjau, jie niekada konkrečiai nesakė, kiek uždirba, bet tikrai nuolat skundėsi. Galvodavau, bus sunku: ir psichologiškai, ir dėl atlyginimo. Galbūt įklimpsiu“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji neslepia, kad tam tikros baimės ir didesnį įsipareigojimą suteikė programos „Renkuosi mokyti“ reikalavimai. Diana jai paskirtoje mokykloje turėjo mokytojauti dvejus metus, nes kitu atveju būtų grėsusios tam tikros sankcijos.
„Mes pasirašėme daug sutarčių, bet iš esmės tiksliai nesupratome, kokios sumos gresia baudų, jeigu mes iš programos pasitrauktume. Bet tuo pačiu tai mus palaikė. Turėjome labai daug kokybiškų mokymų ir jau dirbant“, – sakė ji.
Mintys apie išėjimą
Moteris neslepia, kad netgi žinodama apie dviejų metų įsipareigojimus, ji jau norėjo mokytojavimą palikti po pirmųjų darbo mokykloje mėnesių. Nors Diana galvojo dirbsianti su priešmokyklinio amžiaus vaikais, tačiau teko išbandyti pradinukų mokymo duoną.
„Aš su savo pradinukais susipažinau dar vasaros gale. Buvau labai pasiruošus. Save motyvavau, susikaupiau ir laukiau savo pirmųjų mokinių, kurių dar niekad neturėjau“, – atviravo ji.
Anot pašnekovės, pirmoji rugsėjo 1-oji kaip mokytojai buvo pilna jaudulio ir tai dienai labai ruošėsi kaip prieš didžiausią egzaminą.
„Aš iki šiol ruošiuosi rugsėjo 1-osios šventėms. Man ir pačiai tai padeda parodyti save. Norisi pažaisti“, – kalbėjo jau pirmą pradinių klasių mokinių laidą išleidusi mokytoja.
Dianos tikinimu, nepaisant to, kad jos, kaip mokytojos, rugsėjo 1-oji praėjo sklandžiai, visgi mintys apie išėjimą aplankė po poros mėnesių.
„Aš šimtu procentų buvau tikra, kad viską mesiu, buvo labai sunku. Naujam, su mažais vaikais dirbančiam mokytojui labai sunku peržengti psichologinį barjerą. Pirmaisiais metais tikrai turėjau klasės valdymo problemų. Buvau pavargusi emociškai ir fiziškai, nes pasiruošimas pamokoms atimdavo siaubingai daug laiko“, – atskleidė pašnekovė.
Pasak Dianos, pirmaisiais mokytojavimo metais vis tik ji pajuto vyro palaikymą, o pati jautėsi atsidavusi tik darbui.
Ji neslepia, kad pradėjus dirbti mokykloje miegas dvi tris valandas buvo kasdienybė, šiandien patirtis leidžia miegoti ilgiau ir dirbti lengviau. Bet iki šiol pamokoms Diana ruošiasi ne vieną valandą.
„Aš turbūt tikėjausi, kad mokytojas dirba pusę dienos ir po to laisvas laikas. Šiandien tai atrodo graudu, nes darbo yra tikrai daug. Man tiesioginis darbas su vaikais labai patinka. Tą pasakys bet kuris mokytojas. Čia niekada nebus monotonijos ir kiekviena pamoka vis kitokia, net nekalbant apie metodinę medžiagą“, – kalbėjo Diana.
Šiandien ji juokauja ir sako, kad jeigu pirmaisiais metais apie savo darbą galvojo, kaip apie siaubingą padarą, dabar Diana drąsiai atvirauja, kad visus kalnus įveikė su vienokiu ar kitokiu palaikymu.
„Aš buvau pririšta dvejus metus ir dirbau sukandus dantis. Bet mano nuostabai, kaip sunkiai pirmus mokymo metus pradėjau, taip puikiai juos pabaigiau. Kai buvo mokinių išlydėjimas į vasarą, buvo taip miela, kad vaikai rodo meilę man, kaip grįžtamąjį ryšį. Man tai buvo labai svarbu ir mane įkvėpė. O aš sėdėjau ant pievutės ir negalėjau patikėti, kaip ant jų kartais pykdavau ir buvo sunku“, – atviravo Diana.
