Tačiau gražbyliauti nereikia, reikiamą įspūdį padarys sausi faktai: Majoro laipsnis, Garbės Jėgerio ir Žaliuko antsiuvai, specialiosios žvalgybos, kontrteroristinių ir įkaitų vadavimo operacijų parengimas, 200 taktinių šuolių parašiutu ir 5 kovinės misijos Afganistane – tai tik keletas detalių iš 17 metų jo tarnybos aukščiausios parengties pajėgose. Štai tokį CV užsitarnavęs Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų atsargos karininkas Šarūnas Žagaras, šiuo metu mokytojaujantis Vilniaus r. esančioje Melkio mokykloje. Taip pat vyras veda jogos užsiėmimus, kvėpavimo terapiją, daro masažus bei kviečia išbandyti Kambo detokso ritualus.
„Mano gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu, bet viskas pasikeitė chronologiška tvarka ir viskam yra logiški paaiškinimai, – patikina savo išskirtine istorija sutikęs pasidalinti Š. Žagaras, prieš tai pasijuokęs, kad interviu prireiks šiek tiek drąsos: – Man su žurnalistais bendrauti nėra labai lengva dar nuo tarnybos laikų, nes mes buvom tokie slapukai. Tada viešai kalbėti nebuvo galima, o jei kalbėdavom, pastorindavo mūsų balsus, užslėpdavo veidus, šnekindami rinkdavome kiekvieną žodį.“
Tarnybai atidavęs pusę savo gyvenimo Š. Žagaras gailisi vieno – kad nematė, kaip auga vyriausias sūnus. Tuo metu tarnyba buvo svarbesnė už šeimą. Dabar vyro kasdienybė kardinaliai kitokia – į maždaug 20 km nuo sostinės nutolusį Melkio kaimą kas rytą išsiruošia beveik visa šeima: mažiausias sūnus keliauja į darželį kartu su mama, kuri čia dirba auklėtoja, o pirmokė dukra kartu su tėčiu – į mokyklą.
„Dabar tiesiog mėgaujuosi gyvenimu. Dirbu mylimą darbą mokykloje, turiu savo asmeninių veiklų, per kurias padedu žmonėms, o svarbiausia, kad galiu daug laiko praleisti su šeima“, – kalba naują gyvenimo etapą pradėjęs pašnekovas.
– Šarūnai, ar dar pamenate, kodėl nutarėte savo gyvenimą pašvęsti tarnybai kariuomenėje? Gal apie tai svajojote dar būdamas berniukas?
– Aš niekada neturėjau svajonės tarnauti kariuomenėje. Tačiau jau nuo pat vaikystės man labai patiko fizinis aktyvumas, tad ir baigus mokyklą man norėjosi stoti kur nors, kas būtų su tuo susiję. Po mokyklos buvau įstojęs į dvi specialybes – sporto psichologiją, o kartu ir į Karo akademiją. Rinkdamasis, kurias studijas pasirinkti, pagalvojau, kad Karo akademijoje pajuda vyrai, o tai man patiko. Be to, mano šeima nebuvo labai pasiturinti, o ten tave ir aprengia, ir apgyvendina, jei mokaisi, dar ir stipendiją moka. Taip svarstydamas galiausiai ir pasirinkau Karo akademiją.
– O nuo ko prasidėjo kelias iš kariuomenės? Juk tarnybai pašventėte pusę savo gyvenimo – atrodo, kito kelio ieškoti ir nebereikėjo.
– Kariuomenėje buvo didžiuliai fiziniai krūviai. Jau nekalbant, ką reiškia pakliūti į specialiąsias operacijų pajėgas (toliau SOP). Į jas atrenka pačius stipriausius – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kad ten pakliūtum, reikia atlaikyti ilgai trunkančias atrankas, pavyzdžiui, mano atranka į SOP ir bazinis parengimas užtruko apie pusę metų. O ir jau tarnaujant SOP, nuolat tekdavo atlaikyti ribinius krūvius – vėlgi tiek fizinius, tiek psichologinius.
Taigi tarnyboje patiriami krūviai nepridėjo nei gyvenimo kokybės, nei sveikatos. Po kurio laiko pradėjau jausti skausmus, ypač keliuose. Bet laiko, kada remontuoti save, nėra, tai išgeri vaistų ir varai toliau. Pirmoje vietoje tarnyba, o visa kita – sveikata, šeima ir pan. – antroje. Vis tik po kurio laiko supratau, kad tai nebeveikia. Pradėjau eiti pas specialistus, teko operuoti kelį ir ne kartą.
Kurį laiką viskas man atrodė gerai – gydausi pas geriausius Lietuvos specialistus: operacijos, reabilitacijos. Tačiau, nors mechaniškai ir buvau sutvarkytas – vis tiek jutau skausmus kelių ir nugaros srityse. Tad pradėjau ieškoti kiek nestandartinių sprendimų, kaip galėčiau suremontuoti save. Taip nusprendžiau išbandyti jogą. Kaip dabar atsimenu – jau po pirmo užsiėmimo pajutau, kad jaučiuosi kitaip, kūnas laisvesnis, vidinės ramybės daugiau. Visa tai man labai patiko. Pradėjau jogą net tik reguliariai lankyti, bet ir pats intensyviai praktikuoti, nes dėl jos man ne tik pagerėjo sveikata, bet ir šiaip pradėjau jaustis nebemėtomas, turintis šaknis.
– Ką turite galvoje sakydamas, kad pajutote turintis šaknis?
– Grįžus iš misijų Afganistane man pradėjo kilti egzistenciniai klausimai: ką aš čia veikiu, kas aš apskritai esu, ar aš noriu būti ten, kur dabar esu, ir daryti tai, ką darau visą likusį gyvenimą?.. Veikla kariuomenėje jau po truputį buvo ėmusi manęs nebedžiugini. Norėjosi daugiau laiko praleisti su šeima. Turiu prisipažinti, kad aš nelabai net mačiau, kaip užaugo mano pirmasis sūnus. Dabar jam 17 metų. Tarnyba man buvo pirmoje vietoje, šeima sekė po jos. Tai buvo darbas be jokių pertraukų, šalia visada turėdavo būti telefonas, nes tu visada galėdavai būti iškviestas į tarnybą ir turėdavai prisistatyti kuo greičiau.
Taip aš gyvenau 15 metų. O kai prasidėjo tie egzistenciniai klausimai, supratau, kad to tikrai nebenoriu daryti visą likusį savo gyvenimą. Bėda buvo ta, kad kai paklausdavau savęs, o ką aš noriu daryti, dar nežinojau, juk nieko kito nemokėjau. Buvau labai pasimetęs.
Tuomet paklausiau savęs kitaip: o kas man patinka? Ir pirmas atsakymas, kuris šovė į galvą, buvo joga.
– Nelaikote savęs kraštutinumų žmogumi? Juk tarnyba kariuomenėje ir jogos praktika – lyg du absoliučiai skirtingi poliai – vienur maksimalus susikaupimas, kitur – visiškas atsipalaidavimas.
– Pirmiausia tai esu maksimalistas – jeigu jau ką nors darau, tai noriu padaryti maksimaliai gerai. Taip, gali pasirodyti, kad esu kraštutinumų žmogus – štai nuo tarnybos SOP perėjau į jogą. Bet daug kas ją tiesiog mistifikuoja.
Jei vis tik paliestume jogos filosofiją, tai trumpai sakant, ji moko, kaip būti geru žmogumi. Arba kam tai yra per daug nesuprantama, joga – tai kūno ir proto atpalaidaivimo praktika. Dar būdamas tarnyboje, ne kartą vedžiau jogos užsiėmimą savo bendražygiams iš Ypatingos paskirties tarnybos. Tai yra elitinis Lietuvos kariuomenės padalinys, dalyvavo net tarptautiniai partneriai. Tie vyrukui fiziškai labai stiprūs, tikri raumenų kalnai, dirbantys tiek su jėga, tiek su ištverme, tiek su sprogstamąja jėga, o aš jiems bandžiau perteikti, kad kūnas turi būti lankstus, nes kuo kūnas lankstesnis, tuo mažesnė traumų tikimybė. Tad į jogą galima pažiūrėti iš labai skirtingų kampų ir visi jie tinkami. Kiek žmonių, tiek skirtingų priėjimų prie jogos. Arba tiesiog – judesio ir kvėpavimo praktikos.
Jogos mokytojų kursus baigiau dar tarnybos metu. Kaip ir sakiau – jei tik man kas patinka, aš iškart neriu gilyn. Po kurio laiko išdrįsau sau pasakyti, kad ateis laikas, ir aš išeisiu iš kariuomenės, tad pradėjau daryti namų darbus, t.y. ruoštis tam. Po jogos mokymosi susižavėjau kvėpavimo praktikomis, pabaigiau metų trukmės kvėpavimo terapijos specialistų mokymus. Paskui atradau masažus, įgijau masažuotojo profesiją. Taip ir atsidūriau ten, kur dabar esu – viską per save perleidęs.
– Galiausiai pradėjote mokytojauti. Papasakokite, kaip atsidūrėte mokykloje.
– Atvirai pasakysiu, kad niekada nebūčiau pagalvojęs, jog kada nors būsiu pedagogas. Bet ir čia nebuvo atsitiktinumų. Gyvenime nieko nenutinka be priežasties.
Kai persikėlėm į Vilnių, sūnus pradėjo lankyti vieną Žirmūnų mokyklą, bet tuo metu aš jau ieškojau savęs, keitėsi gyvenimo būdas, mūsų šeimai labai svarbi buvo gamta. Neplanavome sūnui keisti mokyklos, bet pamačiau reportažą apie Melkio mokyklą ir mane ji labai sužavėjo. Žiūru, kaip mokytojai su vaikais lenda į eketę, rytais prasibėga, pati mokykla atrodo visai ne kaip mokykla, labiau primena kažkokius kaimo pastatus, klasės mažytės, lauke karstyklės, namukai medžiuose… Galvojau, čia tai bent!
Kadangi sūnus buvo tik ką perėjęs į naują mokyklą, vėl keisti į kitą nenorėjom, tačiau po truputį vėl ėmiau daryti namų darbus. Pradėjau jam pasakoti apie tą mokyklą, rodyti nuotraukas, bet jis nenorėjo į ją. Gal po metų ar dvejų į Melkio mokyklą savo dukrą pradėjo vesti mano sesuo – tai buvo paskata nuvažiuoti apsižiūrėti. Bent taip manė mūsų sūnus, mat iš tiesų mes su žmona jau buvome užpildę dokumentus ir vykome į pokalbį. Norėjome, kad jis pats priimtų sprendimą. Taip ir atsitiko. Kol mes kalbėjomės su mokytojais, sūnus karstėsi lauke, o atėjęs man į ausį pasakė, kad labai norėtų čia mokytis.
Melkio mokykla yra ne tik vaikų ugdymo įstaiga – tai bendruomenė. Ir mes į ją atėjome kaip šeima. Čia vyksta bendros talkos, šventės, tėvai įtraukiami į mokyklos gyvenimą. Iš pradžių mokykloje pradėjau savanoriauti, kartais pravesdavau mokiniams kūno kultūrą ir taip galiausiai, kai tik išėjau iš kariuomenės, mane pakvietė būti 5–9 klasių tik berniukų auklėtoju bei fizinio rengimo mokytoju. Dar po kelerių metų sujungus berniukus ir mergaites aš tapau 7–8 klasių auklėtoju ir fizinio rengimo mokytoju. Šiais metais turiu 16 pačių nuostabiausių auklėtinių.
– Ir kaip sekasi? Jūsų auklėtiniai jau paaugliai, ar lengvai pavyksta rasti bendrą kalbą?
– Manau, kad man sekasi puikiai. Užsiimdamas bet kuria veikla žmogus turėtų būti laimingas, tai, ką jis daro, turėtų jį džiuginti. O tada, kai žmogus laimingas, jis gali gerai atlikti tai, ką daro. Beje, pasitikrinti labai lengva – paklauskite savęs, ar turėdami sąskaitoje kosminę pinigų sumą toliau dirbtumėte savo darbą, ar ne. Aš tikrai daryčiau tai, ką darau, nes mane tai veža, aš matau prasmę.
Taigi pirmiausia mokytojas turi būti laimingas. O kitas svarbus dalykas – jis turi sukurti ryšį su vaikais, ypač su paaugliais. Kai kurie mokytojai nori, kad mokiniai jų visada klausytų, gerbtų, mokytojai vaikams būtų autoritetai. Dažnai jie bendrauja iš aukšto: aš mokytojas, geriau žinau ir pasakysiu, kaip turi būti. Bet tai nelabai veikia, kaip ir įvairūs moralizavimai, nes tada vaikams užsidaro ausys, jie nieko nebegirdi, jau nekalbant apie tai, kad taip su vaikais nesukursi ir ryšio. Aš su savo mokiniais stengiuosi bendrauti kaip suaugęs su suaugusiaisiais. Neturiu galvoje, kad reikia būti draugeliais, nors kartais reikia ir to, tačiau noriu pasakyti, kad kai tu su jais bendrauji pagarbiai, tai tada ir iš jų sulauki pagarbos: išklausyti juos, leisti jiems suklysti ir nedaryti iš to tragedijos, nelipdyti etikečių ir labai svarbu pasitikėti jais.
Seniau mokytojas būdavo tas, kuris perduoda žinias, o šiais laikais vaikai daug ką gali susirasti gūgle. Mano galva, mokytojo užduotis ne vien mokyti, bet ir pačiam nuolat mokytis, turėti pomėgių, būti kūrybingam, aktyviam, šmaikščiam, būtinai nuoširdžiam ir būti įdomiam mokiniui. Kai mokinius supa tokie mokytojai – be jokių kaukių, tai daro didžiulę įtaką vaikams. Net ir SOP viena iš tiesų yra – žmogus yra svarbiau nei geležis ar technologija. Kitaip sakant – žmogus yra pirmoje vietoje. Taip pat ir mokykloje: pirmiausia – ryšys ryšys ir dar kartą ryšys su vaikais. Vaikai yra geriausi melo detektoriai, jie greit nuskaito, jei esi netikras. Didžiausias mano, kaip auklėtojo, tikslas – sukurti ryšį, sulipdyti komandą, o tada jau galima kalnus nuversti.