Rekordų agentūros vadovas Gintaras Pocius neslepia, jog „šio sumanymo tikslas – pailiustruoti rekordų įvairovę bei paskatinti kiekvieną atrasti ir atskleisti savo talentus, savo pomėgius. Tad tikrai džiugu, jog šią dieną pasiekti net 5 išties neeiliniai rekordai, kurie papildys šiuo metu rengiamą naujausią Lietuvos rekordų knygą.“
Kauno „Žalgirio“ arenoje – du rekordai
„Žalgirio“ arenoje vykęs renginys „Geriausia ever pamokų diena“ ir į jį iš visos Lietuvos sugužėję 10536 9-12 klasių moksleiviai bei juos atlydėję mokytojai tapo didžiausia Lietuvoje jungtine klase. Duomenys registruojant šį rekordą buvo tikslinami bendradarbiaujant su Kauno „Žalgirio“ arena.
Renginio dalyviai turėjo išskirtinę galimybę pirmieji Lietuvoje susipažinti su unikalia, arenoje eksponuota ir rekordu pripažinta gausiausia Antuano de Sent Egziuperi alegorinės pasakos „Mažasis princas“ kolekcija, kurią sukaupė investuotojas, filantropas, „Sidabrinės linijos“ įkūrėjas Marius Čiuželis. Kolekcijoje – 224 skirtingi knygos leidimai 74 kalbomis ir dialektais: arabų, persų, hebrajų, lotynų, japonų, švedų, žemaičių ir daugybe kitų.
„Su Mažuoju princu keliauju nuo vaikystės. Kadaise mama įdavė į rankas šią knygą ir pasiūlė kaskart vis paskaityti. Taip ir skaitau. Jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų. Kiekviename amžiaus tarpsnyje skaitydamas šią knygą gali ją skaityti lyg naują - vis naujomis akimis pažvelgti į kiekvieną istoriją, kitaip ją priimti, vis kitokius jausmus ar mintis ji gali sukelti,“ – pasakoja Marius.
Kada pradėjo rinktis šias knygas vyras sako jau tiksliai nepamenantis, bet kolekciją registruoja nuo 2007 m. Taigi, jau 17 metų. Iš pradžių, pasakoja, knygas parsiveždavęs iš kelionių pats, kelias egzotiškesnes knygas yra pirkęs interneto aukcionuose. Vėliau, sužinoję šį Mariaus pomėgį, draugai gana gausiai prisidėjo. Ir vis dar prisideda.
„Kartais net sulaukiu žinios iš nepažįstamų žmonių, kurie, socialiniuose tinkluose užmatę vieną ar kitą įrašą, pasisiūlo knygą parvežti. Šiuo metu kiekvienoje mūsų šeimos kelionėje tai yra savotiškas ritualas – susirasti knygyną ir įsigyti vietos kalba išleistą egzempliorių, paieškoti įdomesnių leidimų. Jei pavyksta atrasti ir vietos dialektu – būna dar didesnė šventė. Per tai gali labai pažinti ir vietos žmones bei kultūrą - vieni regionai bendrinę kalbą vertina kaip primestą, knygynuose tik pamoja ranka į lentynas ir sako „ieškok ten“, bet tik užsiminus apie norą turėti ir jų regionine kalba – akys šelmiškai suspindi, bent akimirkai tampi kone geriausiu draugu ir gauni iš pastalės ištrauktą „tą tikrąjį“ vertimą. Džiaugsmas abipusis,“ – atvirauja kolekcininkas.
Tūkstantis akrostichų vienam žodžiui – TAIKA
Tūkstantis karo Ukrainoje dienų ir tūkstantis akrostichų žodžiui TAIKA. Po vieną viltingą eiliuotą palinkėjimą, kartojamą kaip mantra, kiekvienai karo dienai parašiusi šiaulietė finansininkė Laima Kvedarienė neslepia, jog pirminis jos sumanymas buvo parašyti 100 akrostichų. Kodėl 100? Per tiek dienų, jos manymu, turėjo baigtis karas ir įsivyrauti taika... Deja, susidūrusi su skaudžia realybe ir suvokusi, kad karas per 100 dienų nesibaigs, savo kūrybinę misiją autorė tęsia iki šiol…
„Išgirdusi žinią, kad prasidėjo karas, pirmiausia pagalvojau apie savo sūnų. Na, čia, turbūt visų mamų tokia reakcija – saugoti savo vaikus,“ – pasakoja Laima. Jos sūnus tuomet buvo ką tik pradėjęs tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Moteris iki šiol prisimena sūnaus žodžius: „Mama, jeigu mus išveš pasienio saugoti, mes galim sukelt trečiąjį pasaulinį karą, būdami tokie dar visai „žali“ ir be jokios patirties“. Akrostichų rašymas padėjo Laimai nuginti vidinį nerimą, atgauti dvasinę ramybę ir padrąsinti save bei sūnų.
Priminsime, jog akrostichas – iš eiliuoto kūrinio eilučių pirmųjų raidžių sudarytas žodis ar žodžių junginys.
Kovas, 2022
Tiesiu pagalbos ranką, nes prašai.
Apkabinu taip stipriai, kad pajaustum,
Išgirstum širdis mūs, plakančias vienu ritmu.
Kažkur pavasaris vaiskus ir tuopat kulkų varpomas
Ateina jis viltingai - į žemę Motiną gerumo sėklų berti.
Ilgesys
Tėti, tu taip toli esi dabar.
Ar greitai susitiksime
Ir leisim aitvarus kartu?
Kodėl man nepaskambini?
Aš sapnuose Tave regiu…
Dabartis
Tyras tikėjimas - bus tik geriau.
Atmintin rėžiasi - nebūtinai!
Išmoksiu džiaugtis dabartim,
Kai temps mane sunkumas praeities
Arba blaškys nežinomas šiaurys iš ateities.
Kur gyvena siuvimo antpirščių karalienė?
Naujojoje Akmenėje gyvenančios 69-erių senjorės, keramikės Zitos Liaukšienės kolekcijoje - 4767 originalūs antpirščiai iš 90-ties šalių! O prasidėjo viskas maždaug prieš 10 metų, nuo visiškai „nekaltos“ ir šypseną keliančios situacijos: pedagoge dirbusi Zita tuomet lankėsi Paryžiuje. Sumanė ji draugams parvežti lauktuvių. „Viskas buvo taaaip brangu... Vieninteliai suvenyrai, kuriuos tąkart galėjau įpirkti, buvo porcelianiniai antpirščiai su Eifelio bokštu,“ – pasakoja moteris. Apdalinusi jais draugus, vieną antpirštį pasiliko ir sau. Paskui jau turguje, iš vienos ponios, nusipirko dar keletą. Na, ir prasidėjo tai, kas tradiciškai yra vadinama kolekcininkų „klasika“: „vežiausi antpirščius iš kelionių, vežė man juos bičiuliai, mokiniai, šeimos nariai, pirko dukra Anglijos aukcionuose, sendaikčių turguje.“
Su laiku, nuo kiekybės buvo pereita prie kokybės: „Jeigu anksčiau pirkau beveik viską, ką rasdavau, tai jau kurį laiką žiūriu į medžiagiškumą, į šalį iš kurios parvežta, į temą“,- sako kolekcininkė. Vyraujanti antpirščių tema yra augalai ir gyvūnai. Gana daug antpirščių skirta Anglijos karališkajai šeimai, žymiems žmonėms, religinei tematikai.
„Man dabar labai svarbu, iš ko antpirštis padarytas: medžio, gintaro, ryžių šiaudelių, stiklo, porceliano, rago, bambuko, molio. Ypač vertinu mažas miniatiūras, kur antpirščių detalės juda, kilnojasi, nusiima. Labai svarbūs ir puošybos elementai: figūrėlės, perlamutras, karoliukai, mezginiai, kriauklelės, gintaro gabalėliai, perlai“,- pasakoja Zita. Ir prisipažįsta, jog didžiausią džiaugsmą jai teikia tie antpirščiais, kuriuos padaro bičiuliai dailininkai. Tai - vienetiniai egzemplioriai, tekinti iš medžio, drožinėti, tapyti antpirščiai, kurių daugiau niekas neatkartos.
Zarasuose – akrobatinis asmens su negalia rekordas
„Esu vaikščiojanti trauma,“ – juokauja akrobatinį rekordą šiandien pasiekęs zarasietis Marius Montikas, turintis judėjimo negalią po prieš penkerius metus patirtos automobilio avarijos: važiuojantį dviračiu jį partrenkė automobilis, kurio vairuotojas, net nestabtelėjęs suteikti pagalbos, paliko Marių šalikelėje, likimo valiai...
„Juokas juokais, bet kiekvieną kartą, kai tik iš akiračio bent porai mėnesių dingsta Marius, jam skambiname pasiteirauti: kaip nuotaika, kaip sekasi? Ir kiekvieną kartą išgirstame: viskas gerai, tik dabar trumpam esu „iškritęs“, nes susilaužiau tą ar aną“, – pasakoja „Rekordų akademijos“ atstovai. Šiandien Marius nesigręžioja į praeitį – drąsiai siekia naujų tikslų bei stebina savo aktyviu gyvenimo būdu ir rekordais.
Švenčiant rekordų dieną, Zarasų „Kupolėje“ jis atliko neeilinį triuką: net 29 minutes, remdamasis tik galiniai vežimėlio neįgaliesiems ratais, jis balansavo ant 15 cm pločio balkio 2 metrų aukštyje. Tokio rekordo nėra registruota pasaulyje, Gineso rekordų knygoje galima rasti kažkiek panašų – balansavimą ant balkio, remiantis galiniais dviračio ratais. P.s. Nekartokite to namuose. Nedarykite šio triuko be rimtų apsaugų.
