„Tabu temų pas mus nėra, nes matome žmones, kurie paklydę: nežino, nemoka, nesusitvarko su jausmais, bijo intymumo, nesuvokia, kiek jis daug gali duoti, kaip juo galima mėgautis. Esame tam, kad padėtume tiems, kas yra atviri ir ieško pokyčio.
Pas mus atvykus į retritus ir jausmų sesijas lengva irgi nebūna, mes pasakų nesekame apie tai, koks gyvenimas gražus ir spalvotas, gėlytėmis jų neužverčiame, o kaip tik atveriame tokias duris į savo pačių rūsius, kad jie būna mus ir pasiunčia, ir supyksta, ir nekenčia, ir bėga kuo toliau. Bet mes vis tiek laikome juos už rankos, kad ir kaip jie ją norėtų patraukti. Tada jie sugrįžta išsikuopę, švarūs, nauji, jėgų pilni. Ir tada mes jau rimtai švenčiame, nes yra ką – jų laisvę, meilę ir pokytį, nuo kurio viskas prasideda“, – sako pora, keliems šimtams lietuvių padėjusi atverti akis ir nebijoti išdrįsti pradėti gyventi naują gyvenimą.
Gyvena nesureikšmindami kasdienių situacijų
„Nežinau, ar mes iš tikrųjų esame tas pozityvumo pavyzdys. Gal čia daugiau iš šono susidaręs toks vaizdas, visko būna ir pas mus, visokiausių akimirkų, jausmų, patyrimų. Bet iš dalies taip – dažniausiai būname gerai nusiteikę ir gyvename džiaugsme, laimėje, vaikiškume, paprastume. Stengiamės kuo mažiau kurti dramų, įsitraukti į jas, tad ir išlieka tas pozityvas, jo yra išties daug. O jeigu iškyla nesusipratimų, nebijome eiti į jausmą ir išjaučiame“, – į klausimą, ar visada būna taip gerai nusiteikę, atsako Violeta.
Rytis pritaria Violetai ir priduria, kad jų pozityvumas yra tame, kad jiedu pernelyg nesureikšmina gyvenimo ir to, kas vyksta aplink: „Mums svarbu, kaip jaučiamės, kaip jaučiasi kiti, bet nelabai rūpi, ką kiti galvoja apie tai, kaip mudu atrodome, ką šnekame ar kaip elgiamės. Tai yra mūsų gyvenimas, mes tokį jį matome, toks jis tikras, nesumeluotas, ne kažkaip dirbtinai sukurtas. Iš esmės mano ir mūsų su Violeta pasaulyje nėra tokio įvardijimo, kaip pozityvumas, tai mums tiesiog natūralus gyvenimo būdas. Kad būtų pozityvumas, turi būti negatyvumas, o pas mus ribos, kur vienas prasideda, kitas baigiasi, nėra. Ir dėl to mūsų gyvenimas nėra nei pozityvus, nei negatyvus. Jis yra tikras, toks koks yra šiandien. Jis yra apie tai, kokie iššūkiai ir situacijos, kokios nuotaikos, džiaugsmai ir skausmai ateina šiandien ir kaip mes su jais gyvename. Taigi, pas mus viskas labai paprasta, nekuriame jokių didelių konceptų. Kiekvieną dieną ateina daug skirtingų skirtingų jausmų ir patirčių, ir mes stengiamės visa tai sutikti atvira širdimi, protu ir kūnu“.
Violeta papildo, kad jiedu niekad nesureikšmina nei liūdesio, nei laimės būsenos: „Kokia ateina banga, su tokia ja ir plaukiame. Nežiūrime, ar čia dabar pozityvu, ar kažkur įklimpome ir dabar jau negerai. Tokių negatyvių minčių, kad neišbrisime ar kad laimė tęsis amžinai nėra, tiesiog ką atneša gyvenimas, Dievas, dvasia, tuo ir gyvename. Nesistengiame būti tuo, kuo nesame ir vaidinti to, ko nėra“.
Negražiausią žodį gali paversti gražiausiu gėlės žiedu
Paklausus, ką jiems reiškia geras žodis ir kiek jie vienas kitam jų išsako, Violeta juokiasi, kad jiedu visai kitaip mato tą gerą žodį: „Būna vienas kitą pavadiname ir ne pačiais gražiausiais žodžiais, bet galime vienas kitą bet kaip pavadinti, ir pasijuokti iš to, ir pakvailioti. Gal dėl to sudėtinga atsakyti apie gerą žodį, nes paėmę bet kurį žodį, kad ir labai negatyvų visuomenės požiūriu, galime jį paversti drugeliu ir gražiausiu gėlės žiedu. Ir tada jis yra ne žodis, o energija. Dėl to sunku išskirti gerus ir blogus žodžius, nes mes kasdienybėje naudojame labai platų žodyną, ir vėlgi ne visada gražų (abu juokiasi, aut. pastaba), mėgstame įvairovę, nesame nuobodūs ar monotoniški, mėgstame kasdien improvizuoti. Tad kai moki kurti ir naudoti energiją, žaisti ja labiau, nei žodžiais, meilės ir draugiškumo išraišką galima įvynioti į bet kokį žodį, kuris neįžeis“.
„Bet kuris žodis, jeigu jis neturi energijos, jausmo, jis neturi jokios galios. Gali pasiųsti žmogų, keiktis ir tai gali būti iš visiško lengvumo, džiaugsmo, meilės ir širdies, ir tai nepadarys kitam jokios destrukcijos. Gali žmogui kasdien sakyti, kad jį myli, bet jei viduje verda didelis pyktis, širdgėla ar skausmas, ta frazė gali kirsti kitam žmogui taip skaudžiai, kad jam spaus širdį, sukels papildomus sunkumus. Tai labiau ne apie gerą žodį viskas, bet apie tai, kokį tu jausmą, kokią energiją ir vibraciją spinduliuoji, ką įpakuoji į tą žodį ir jį pasakai garsiai“, – priduria Rytis.
Violeta papildo Rytį sakydama, kad jiedu ir vienas kitam gerumą išreiškia ne tai kad gražiais žodžiais, o veiksmais, ar tai būtų prisiglaudimas, ar apsikabinimas, ar vaisių kokteilio vienas kitam suplakimas, ar kažkokių darbų padarymas, dienos vienas kitam palengvinimas, pasiūlymas kažkur pramogauti, nuveikti gražaus, įdomaus, prasmingo. Tai, pasak jos, nėra tiesiog žodžiai, bet realūs siūlymai, kaip padaryti, kad diena būtų šviesesnė, lengvesnė, įdomesnė.
Pora vienas kitam dažnai dėkoja už rūpestį, pagalbą. Rytis Violetai dažnai padėkoja, kad ji kažką sutvarkė, pasirūpino namų švara, nepamiršta padėkoti ir tada, kai tiesiog gražiai marškinėlius sulankstė. Padėkos ateina natūraliai, be jokio perspaudimo, kad reikia padėkoti.
„Mes taip pat neliaupsiname vienas kito melo žodžiais, kaip būna kiti žmonės daro, kai ko nors prašo, ar nori gauti, kai manipuliuoja arba bando kažką iškaulyt. Pas mus vartojami žodžiai turi svorį. Galbūt jie nėra taip dažnai sakomi, bet jie turi gilią prasmę, kai jie yra ištariami: ir komplimentai, ir tam tikros išraiškos. Nėra taip, kad kas dešimt minučių kartotumei: „Mažute, kaip aš tave myliu“. Žodžiai ateina iš dvasios ir širdies, o ne tam, kad tiesiog kalbėti. Jie tariami tada, kai ateina laikas. Ir bendraudami su kitais stengiamės nemanipuliuoti žodžiais, neapgaudinėti, norime sukurti vertę jiems ir neperspausti jų, kaip šiais laikais tampa įprasta“, – sako Rytis.
Kartais tas „negeras“ žodis padaro stebuklus
„Kitus žmones stengiamės palaikyti, pakylėti jų dvasią, sielą, intuiciją, pasitikėjimą, jų laisvę į viršų, kiek tik patys galime. Tai vėlgi nėra apie žodžius, kurių, aišku, yra, bet daugiau apie veiksmus, nes jie ypatingai per mūsų vedamas jausmų sesijas, per praktikas, kurias darome su žmonėmis, kartais turi iškelti tam tikrus sunkius jausmus iš praeities, naudojant ne „gerus“, o atvirkščiai - skausmingus žodžius, kad iškiltų tam tikri jausmai, kad galėtume išgyventi ir transformuoti juos į lengvumą. Mes visada stengiamės daryti tik tai, kas padeda žmogui, bet būdai ir praktikos, kaip tai padaryti kitiems, to nesuprantantiems, gali neatrodyti teisingi, gražūs ar „geri“. Bet mes žinome, ką darome, naudojame tik patikrintus, veikiančius metodus“, – patikina Rytis.
Violeta papildo, kad dažnai taip vadinamas negražus, negeras žodis žmogui gali duoti tokį didelį nušvitimą, stimulą ir padaryti milžinišką darbą, palyginus su tūkstančiais gražių žodžių, kasdien kartojamų: „Mes naudojamės pajautimu, kas žmogui tą akimirką yra reikalingiausia. Ir nors širdis labai norėtų pasakyti žmogui gerą žodį, bet būna darome priešingą veiksmą, nes jaučiame, kad tai yra pats reikalingiausias dalykas tuo metu. Galbūt jam ir plyš širdis, bus neišpildyti lūkesčiai, norai, bet būtent tai jam bus reikalinga suvokti.
O jeigu jau sakome tą gerą žodį, tai jis būna visiškai užkrautas pozityvumu, labai didelės energijos. Ir tikrai matau kaip būna, kai pasakai žmogui iš širdies gelmių gražius, nuostabius dalykus ir jauti, kad žmogus tiesiog akyse keičiasi, jam ateina visai kiti nauji suvokimai, pakilimas, jis pamato save iš kitos pusės, įvyksta pokytis pačiame žmoguje. Tad žodžius, bendraudami su kitais mes naudojame labai įvairius, ir jie naudojami tokie, kokie tuo metu yra reikalingiausi“.
Rytis sako, kad jie tiki tuo, ką daro, žino, kaip tai veikia: „Mes viską išbandėme ant pačių savęs. Ir tai yra kaip metodas padėti žmonėms pereiti per save, darome tai su meile, draugyste, atjauta, kad ir kaip tai atrodytų iš šono kitą kartą, bet pabaigoje rezultatai visada yra šviesūs. Galbūt yra ir tokių žmonių, kurie pasakytų priešingą nuomonę apie mūsų taikomus metodus, bet mes matome labai didelį skirtumą, jaučiame jų pasikeitimus, nors pats žmogus būna net ne visada iš karto tai pastebi, bet kadangi pas mus jau yra buvę labai daug žmonių, esame susidūrę su pačiomis įvairiausiomis situacijomis, girdėję istorijų, tai tiesiog jaučiame žmogų pokytyje. Nedaug žmonių gali padaryti tai, ką mes darome, nes į visa tai mus pačius vedė mūsų gyvenimai“.
Atvažiuoja daug nelaimingų žmonių ir tikslas nėra juos raminti
„Dažniausiai pokyčiai gyvenime įvyksta su tais žmonėmis, kurie daug gyvenime yra pabandę, patyrę, galbūt praradę, kai nesisekė santykiai ar darbai, dvasingumo ar kitos paieškos, ir jie nebeturi ar nebežino, kur eiti. Ir jeigu jie papuola pas mus į sesiją, retrytą ar į kursą, jie gali gauti didžiulį pokytį, nes jie yra viskam atviri. Labai svarbu būti atviram.
Esu tikras, kad kiekvieną žmogų pas mus atveda širdis, aukštesnė jėga, siela ir net jeigu iškyla sunkūs jausmai praktikų ar retryto metu, yra žinojimas viduje, kad juos atvedė ta jėga, kuri yra aukščiau už protą, ir jeigu tas žmogus jau yra čia, vadinasi jis gaus kažką tokio, ko jam reikia. Jis čia yra reikalingas būti: ir sau pačiam, ir man, ir mums, ir kitiems. Mes tai priimame, kaip neatsiejamą retrito dalį, iš kurios galima labai daug išmokti visiems. Tad jeigu yra tokių atvirų žmonių, pasiruošusių pokyčiams, mes jų labai laukiame“, – patikina Rytis.
Violeta pastebi, kad pas juos neateina laimingi žmonės, ateina laimės ir ramybės ieškantys, turintys kažkokių sunkumų viduje: „Retrytai nebūna lengvi, energijos visi daug atiduodame, tame tarpe ir mes. Bet aš Ryčiui sakiau, kad jau susitaikiau, kad pas mus laimingi neatvyksta, nes laimingi švenčia gyvenimą ir jie čia nevažiuoja. Atvyksta tie, kuriems yra labai labai sunku. Kartais iš tiesų žmogus net nežino, kaip jam yra sunku, kokioj duobėj jis yra ir tik po kelių dienų buvimo čia, kai atsidaro visi jausmai ir jis pradeda jausti savo kūnu aplinką, jausti gilų vidų, jis kaip svogūnas lupasi ir jausmų daugėja ir tada žmogus pamato, kaip ir kodėl jam sunku gyventi, kokią didelę naštą jis turi“.
Pora sako, kad jų tikslas nėra žmones nuraminti, o palaikyti už rankos jų vidinio chaoso metu: "Kaip tik norime, kad jie nenurimtų čia atvykę, o kiek įmanoma daugiau įsijaustų ir pamatytų tiesą, daugiau išsigrynintų save iki pat dugno. Tai tikrai nėra, kad tokie dalykai ateina iš ramybės, būna labai daug ir ašarų, ir skausmo, ir užsidarymo, ir noro pabėgti ir nejausti. Daug visokiausių situacijų jiedu mato ir būna šalia, kiek tik įmanoma palaiko žmogų visame tame virsme ir atradimuose.
Mūsų darbas nėra padaryti atvykusius pozityviais, esmė yra leisti jausti, išjausti ir paaiškinti, pabūti šalia, pasaugoti, kai jiems iš vidaus kyla patys sunkiausi dalykai, kurių galbūt gyvenime nebuvo patyrę. Mes patys esame tai perėję, žinome, kaip tai vyksta, pažįstame šį mišką, ir galime sukurti šią erdvę“.
Violeta pastebi, kad žmonės būna pas juos atvyksta, kurie jau buvo pabuvę kitose stovyklose, mokymuose ar seminaruose ir pamato, kad čia kiek kitaip: „Atvykę pas mus iš pradžių tikrai negauna tos porcijos pozityvo, kurios yra pripratę gauti kitur, kad atvykus iškart apkabinimai, paglostymai, nuraminimai, kad viskas gražu, miela, kad aplink tik meilė, šviesa, gėlytės ir čiulba paukšteliai.
Kai žmonės prisikrauna tokio pozityvo, pabūna nerealioje šventėje, ir paskui grįžta į savo gyvenimą, kuriam laikui tikrai nurimsta. Bet ne už ilgo viskas, kas buvo viduje užgniaužta, išsiveržia kaip fontanas ir joks duotas pozityvumas to negali sulaikyti. Dėl to žmogus vėl ieško naujų mokymų, kur vėl save padėti, nes nesupranta, kas vėl su juo negerai. Pas mus viskas kitaip: jeigu mes žinome, kad žmogus atvažiavo ne šiaip sau, ne iš džiaugsmo, lengvumo ar laimės, o kartais juk atrodo, kad žmogus laimingas, kad jam viskas gerai, tik kad atvyko pas mus pailsėti. Bet mes žinome, kad taip nėra, tą jaučiame ir todėl nekišame žmogui gėlyčių, nepasakojame, koks gyvenimas nuostabus, o padedame jam.
Einame kartu į žmogaus vidų, kaip į rūsį, kas yra juodas darbas kūnui, ir dvasiai, ir psichikai. Tą rūsį mes kartu valome, kuopiame, plauname, net ir šveičiame. Darome viską, kad jis būtų švarus. Mums patiems tai taip pat nėra paprasta, juk žmonėms kyla daug jausmų, tūkstančiai jų ir tuometinis ramstis esame mes. Būna, kad nori ir mus pasiųsti, ir mūsų nekenčia, ir visaip nori išvadinti, bet vėliau pamatę tiesą atsiprašo ir tada būna ir meilės, ir apsikabinimų, ir džiaugsmo ašarų.
Mes žinome, kad žmogus grįžta į namus su pokyčiais, grįžta į naują realybę ir jis tikrai nebegyvens taip, kaip iki šiol gyveno. Aišku, tai vyks tik jeigu jis turės energijos, drąsos išlaikyti pokytį ir vėl nenerti į praeitį, sunkius įpročius, o išlikti tame, ką mes parodėme, ką jis atrado pats. Turime daug pavyzdžių, kai žmonės iš esmės pakeičia savo gyvenimus. Tad šviesių ir linksmų vakarėlių pas mus netrūksta irgi, tik jie nevyksta iškart, o tik po to, kai jau žmonės išsigrynina, jiems tampa lengviau kvėpuoti, jie ne tik nori keistis, bet ir realiai keičiasi. Va tada būna didelė ir nuoširdi šventė!“.
Žmonės nemoka ne tik duoti, bet ir priimti gerumo
„Viena didžiausių žmonijos problemų, kad žmonės nežino ką daryti su savo emocijomis, kai jos iškyla, niekas tokių dalykų nemoko. Žmonės ne tik nemoka kitam duoti gerumo, bet ir jo priimti. Mūsų irgi nemokė, mes patys ieškojome, kas mums padeda, patys kūrėme savo metodus, kas padeda, kai jautiesi sunkiai, ką daryti, kad nekurti destrukcijos nei savo, nei kitiems, nei bėgti, valgyti, vartoti, o išmokti jausti. Tai yra mūsų viena didžiausių stiprybių, kurių matome, kad labai trūksta kitiems, tad ir dalinamės su tais, kurie atviri tai priimti.
Mūsų retrytuose būna žmonių, kurie būna labai užsidarę, bijo būti apkabinti, jiems sunku priimti draugystę, meilę, visapusišką palaikymą. Aš tada apkabinu tokį žmogų, laikau ir nepaleidžiu. Klausiu, kaip jautiesi? Žmogus, aišku, kad jaučiasi nejaukiai. Nepaleisdamas klausiu, kodėl taip jautiesi? Tada jis pradeda kalbėti ir po truputį atsileisti, tuomet aš jį vedu į jausmus, į sesiją, jaučiu, kaip jo kūnas atsipalaiduoja ir atsiveria širdis, protas. Tada žmogų paleidžiu. Tad atsipalaiduoti galima išmokti per jausmų sesijas ir kai Rytis apkabina – nebesipriešinti“, – rimtai sako Rytis ir abu pradeda juoktis, nes žino, kiek tiesos tame yra.
Violetos paklausus, kaip žmonėms išmokti priimti kitų gerumą, ji atsako, kad kai gauna žmogus komplimentą ar gerą žodį ir jaučiasi ne kaip, reikėtų būti atviru visų pirma su pačiu savimi, atsakant į klausimą, kodėl jis jaučiasi būtent taip: ar tai yra baimė, ar nepatogumas, nepasitikėjimas, susikaustymas, negebėjimas priimti, įtarimas, kad kažko iš jo norima. Klausimas labai svarbu, iš kur tokie jausmai atėjo – vaikystės traumos, jaunystės blogi prisiminimai, blogos patirtys santykiuose vėliau ir panašiai? Reiktų stebėti kylančius jausmus, kūną, kur yra tie blokai ir su jais padirbėti. Kai kiekvieną kartą kuo daugiau tai pastebi, išjauti, tuo labiau atsipalaiduoji, kūnas tampa daug laisvesnis, ramiau reaguoji į pagyras ar apkabinimus ir mokaisi vis labiau tai priimti natūraliai.
„Kaip negatyvūs žodžiai „užkabina“ žmones, iškelia sunkius jausmus, lygiai taip pat ir geri žodžiai tą patį gali padaryti. Tai yra mūsų vidinis darbas su savimi – tapti neutraliu, nesvarbu nuo kokių žodžių, nesvarbu, kas kaip tave vadina, reikia rasti taiką ir ramybę su savimi, rasti ašį, savo vietą, kur tavęs nepaliečia jokie žodžiai, tada esi laisvas ir laimingas. Tada gali priimti blogus žodžius neįsižeisdamas, kaip ir nelauki iš kito žmogaus, kad jis tau pasakytų gerą žodį ar susigėsti, kai jį išgirsti. Tada esi visiškai nepriklausomas. Taip mes to siekiame, to norime ir tą žmones mokiname, kad jie nebūtų priklausomi nei nuo gerų, nei nuo blogų žodžių, kad jiems viskas būtų lengvai ir paprastai“.
Gerumas visada sugrįžta, o susipykus atsakomybę reiktų pirmiausiai prisiimti sau
„Kiekvienas dalykas, kurį siunti: jausmas, intencija, veiksmas visada atsimuša į visatos vandenyno sieną ir grįžta atgal. Šis dėsnis yra ir jis veikia. Mes su Violeta stengiamės gyventi ir siųsti kitiems tai, ką norime gauti patys. Ir mes žinome, kad ką išsiunčiame, visada mums sugrįžta. Dėl to stebime savo emocijas, energijas, vidinę būseną ir jeigu yra sunkiau, ar kažkas nemalonu, ar tiesiog negatyvi emocija aplanko, stengiamės neišreikšti jos į išorę, nekurti iš jos dramų, nedaryti skubotų sprendimų, nekalbėti, neskambinti kitiems, nerašyti tekstų toje būsenoje. Pirmiausiai susitelkiame į save: pasidarome jausmų sesiją, pabūname su savo jausmais, išjaučiame, pakeliame savo vibracijas, energiją ir tik tada iš jos kuriame, rašome, kalbamės, dalinamės. Mūsų prioritetas, kai kažkur atsitrenkiame, pirmiausiai yra pasirūpinti savimi, savo vidumi“, – sako Rytis.
Paklausus, ar jiedu išvis kada nors pykstasi, Violeta sako, kad to pykčiais nepavadinsi, greičiau susireikšminimu, kuris trunka kelias minutes. Rytis juokiasi, kad Violeta tikrai būna vis dar kartais įsivelia į dramas: „Kai matau, kad jau Violeta užsiveda, mano pirmas klausimas būna: tai vėl įsivėlei? (juokiasi abu, aut. pastaba). Tada ji priekaištauja, kad kalbu nesąmones, nes ji sąmoningai tai sako ir žino, ką daro. Tada antras mano sakinys būna: dėkis raištį. Ir tada baigiasi visos dramos (vėl juokiasi abu, aut. pastaba).
Mums išties labai gera kartu gyventi vienam su kitu, leisti kartu laiką. Anksčiau būdavo, kad norėjosi pabūti ir atskirai, bet dabar jau seniai ne – visas dienas leidžiame kartu daug metų, mums neatsibosta, atrandame daug džiaugsmo tame, esame lyg viena siela. Jeigu kurio nėra šalia, labai trūksta vienam kito. Visi kiti dalykai, sunkios emocijos nublanksta prieš tokius jausmus. Pas mus nėra tokių dalykų, kad susipyktume, nekalbėtume, klausytumėmės liūdnos muzikos ar kokiame nors Facebooke rašytume graudžius laiškus aukos vaidmenyse.
Jeigu užeina pyktis, laikome jį savo kūne, leidžiame jam būti, tiesiog neišreiškiame jo tiek, nedarome dramų, kaip kad žmonės įpratę mėtyti lėkštes ar siųsti ant trijų raidžių, kaltinti vieni kitus, Su pykčiu mes nesusitapatiname, todėl jis nesukuria negatyvios reakcijos, esame išmokę atsiskirti nuo to, nes suprantame, kaip tai veikia. Žiūrime į save ir stengiamės palaikyti vienas kitą ne tik tais gerais žodžiais, bet ir palaikyti vienas kitam erdvę, kai iškyla kažkas sunkesnio ir padėti suprasti, kad tai yra laikina. Tiesiog kartais reikia išbūti, nes viskas praeina. Visada teigiamai veikia jausmų sesija, tiesiog reikia sustoti ir rasti minutę tam.
O kitas dalykas – kai sukyla emocijos, reikia ne tik sustoti, bet ir nekurti dramų iš tos energijos, o visiškai prisiimti atsakomybę, kad niekam kitam, o tau pačiam iškilo tas jausmas ir pabūti kelias minutes su savimi, neapsimesti auka ar kad dėmesio trūksta. Tai yra laiko gaišimas ir tai neveikia. Greičiausiai veikia asmeninės atsakomybės prisiėmimas“.
Intymumo paskaita sulaukė didžiulio susidomėjimo
„Žiūrime į savo gyvenimą kaip pavyzdį, iš kurio galima pasimokyti, be abejonės nekeliant savęs aukščiau kitų, bet matant, kaip veikia, kas veikia, kas neveikia su mumis, kad galbūt visa tai padės ir kitiems žmonės jų gyvenimo kelionėse, suprasti savo kūnus, jausmus. Tas pasakytina ir apie intymumo paskaitą, kur kalbėjome apie savo intymumo istoriją. Ji sulaukė labai daug dėmesio“, – džiaugiasi Rytis.
Violeta priduria, kad jiedu neturi jokių tabu ar baimių kažko nedaryti, nekalbėti, kažką nutylėti ar slėpti: „Esame visiškai laisvi, galime kalbėtis ir dalintis visomis temomis, intymiomis irgi. Iš pas mus atvažiuojančių pastebime, kiek žmonės turi skaudžių patirčių intymume, kiek juose daug žaizdų. Žmonės neatsiskleidžia, negeba patirti malonumo, net nežino kaip jį patirti. Dėl to labai daug konfliktų kyla porose, tai gadina santykius. Matydami tai, pabandėme apie intymumą pakalbėti viešai, labai džiaugiamės kad iškart sulaukėme tokio didžiulio dėmesio, po paskaitos ir daug gražių atsiliepimų, patvirtinančių, kad tikrai padarėme gerą darbą, kad žmonės kažką naujo atrado, suprato.
Mums ir patiems buvo labai buvo smagu dalintis. Noras dalintis liejosi iš visos širdies, nebuvo jokios gėdos, baimės, viskas buvo tyra, tikra. Plaukianti energija iš mūsų širdžių į visų širdis visus mus sujungė ir tikrai buvo labai gera. Esu tikra, kad dar kursime tokias ir panašias pamokėles iš savo gyvenimo patirties, dalinsimės žiniomis, išmintimi su tais, kam tai reikalinga, kas nori keistis ir gyventi, kaip jie patys trokšta“.
