„Blue Monday“ – slogiausia metų diena tituluojamas pirmadienis. Visgi, kiek slogumo lietuvių nuotaikose matote ne tik šiandien, bet ir kitomis dienomis? Ar šis laikotarpis – išskirtinis, lyginant jį su ankstesnių metų žiemomis, kitais metų laikais? Kokiomis nuotaikomis gyvename?
Kiekvienas žmogaus patiria emocijas, jausmus, kūno pojūčius, impulsus veikti, tačiau, visa tai lemia skirtingi faktoriai. Vieniems tai priklauso nuo savaitės dienos, kitiems - nuo metų laiko ar nuo to, kiek valandų jie šiąnakt miegojo. Iš esmės mūsų būsenoms įtaką daro mūsų biologija (pavyzdžiui hormonai ir smegenų cheminės medžiagos), psichologiniai faktoriai (pavyzdžiui išmokti modeliai ir reakcijos į tuos modelius) ir aplinka (pavyzdžiui išgyvenamas stresas dėl politinių įvykių).
Taigi tiek nemalonių, tiek malonių emocijų galima pastebėti ne tik pirmadieniais, bet ir kitomis savaitės dienomis. Kalbant iš psichologinės pusės, kai jaučiame diskomfortą, labai svarbu savęs paklausti, koks mano poreikis šiuo metu? Dažnu atveju, jei klientui kyla sunkumų pirmadieniais – tai yra neatliepti poreikiai, pavyzdžiui tokie kaip miego grafiko neturėjimas, todėl po savaitgalio sunku grįžti į režimą; darbe juntamasi nesaugiai, dėl to visomis jėgomis nelaukiu pirmadienio, nes teks eiti į darbą; emocinio poilsio trūkumas, kai organizmas siunčia signalus, kad man reikia dienos sau.
Taip pat pastarieji metai žmonijai, manau, buvo ir yra emociškai sunkūs, sudrebinantys vertybinius pagrindus, verčiantys permąstyti, kur aš ir ko aš noriu toliau. Bet vėlgi, tai yra labai individualu ir be galo svarbu atsižvelgti į savo poreikius. Tai visgi ko man trūksta? Ką aš darau, kad esu tokioje būsenoje? Ar galiu ką nors pakeisti, jei to noriu?
Sako, geras žodis gydo. Vienok, lietuvių kultūroje, panašu, gerų žodžių žmonėms, ypač gerai žinomiems, imame negailėti tik po jų mirties. Iki tol esame kritikų, pastabų dalintojų visuomenė. Kaip jums atrodo, kodėl taip yra?
Na, skirtingi žmonės turi skirtingų siekiamybių kritikuojant kitus. Kritika gali būti noras rodyti valdžią ir kontrolę arba noras neutralizuoti konkurenciją, bet taip pat kritika gali būti komunikacijos būdas, rodant nuoskaudas arba pasisakymas už save. Gali būti daug priežasčių, kodėl žmonės kritikuoja, tačiau, dažniausiai tai yra susiję su kritiko perspektyva. Po kritika dažniausiai slypi užslėpti jausmai, pavyzdžiui, žmogus jaučiasi įskaudintas, atstumtas, nesvarbus ar nereikšmingas.
Paprasčiau tariant: kai įsijungia gynyba, pradedame savus neigiamus bruožus, mintis, jausmus ar elgesį nesąmoningai priskirti kitiems žmonėms ar aplinkai. Kritikuojame tarsi tai būtų jų problema, tačiau visa tai, ką sakome, yra apie mus.
Po netekties žmonės gedi, pasitaiko daug įvairių reakcijų, sielvarto tipų ir emocijų, nukreiptų į praradimą, nesvarbu, ar mėgome tą žmogų, ar nekentėme. Žmonės yra linkę sutelkti dėmesį į skausmą praradus artimuosius. Tačiau savotiškas sielvartas taip pat apima, kai žmogus, kurio nemylėjai ir kurio nepasiilgsi, palieka šią žemę. Gedulo metu žmogus gali patirti įvairias emocijas, viena iš jų gali būti kaltė.
Galbūt buvo priežasčių, dėl ko žmogus jums nepatiko, tačiau po mirties gali kilti kaltės jausmas dėl to, kaip su tuo žmogumi kalbėjau, elgiausi, ko jam linkėjau. Kaltės vedami galime bandyti palengvinti savo būseną išsakydami malonius žodžius mirusiojo atminimui. Kaltė yra tipiška sielvarto reakcija, tačiau tai nereiškia, kad turite taip jaustis. Neturime jaustis kalti, kad turime savo nuomonę, kad turime jausmus kitų žmonių atžvilgiui.
Kodėl žmogui apskritai reikalingas geras žodis, pagyrimas, paskatinimas? Juk kartais žmones, prašyte prašančius pagyrimo, suskumbame tituluoti narciziška, egocentriška asmenybe. O gal be reikalo?
Taip, ši tendencija tituluoti žmones ar net patį save narcizišku, egocentrišku už savo poreikių atliepimą vis dar egzistuoja, nors augant žmonių sąmoningumo lygiui tai pradeda mažėti. Ir manau, kad šie ,,titulai“ yra nereikalingi. Poreikis gauti palaikymą iš kitų žmonių gali būti paaiškinamas remiantis Maslovo penkių žmogaus poreikių hierarchija. Nuo hierarchijos apačios į viršų poreikiai yra: fiziologiniai (maistas ir drabužiai), saugumas (darbo saugumas), meilės ir priklausymo poreikiai (draugystė), pagarba ir savirealizacija.
Norisi akcentuoti, kad norėjimas gauti gerą žodį, pagyrimą ar paskatinimą yra susijęs su meilės ir priklausymo, pritapimo prie grupės poreikių. Kai meilės ir priklausymo poreikis yra patenkintas, žmogus jaučiasi mažiau vienišas, laimingesnis, žinantis, kad turi palaikymą, mylimas ir saugus. Na o kuomet aš sąmoningai suvokiu, kad man reikia palaikymo ir aš jo gaunu – juk tai teikia laimės? Tarsi vidus užsipildo šiluma, turiu galimybę būti išgirstas, turiu ranką, į kurią galiu pasilaikyti ar petį, į kurį galiu atsiremti. Palaikantis žodis yra reikalingas kiekvienam, nesvarbu koks mūsų amžius, lytis, darbas ar tikslai.
Dirbdama su žmonėmis tikriausiai pastebite per didelės kritikos, nepamatuotų lūkesčių, nusivylimo kupinos komunikacijos pasekmes. Ar tiesa, kad žodžio – ne tik gero, bet ir blogo, pikto – įtaka žmogui yra tokia didelė, kad, tarkime, gausiai kritikuotas vaikas gali suaugęs būtent dėl to turėti tam tikrų sunkumų siekdamas savo tikslų, kurdamas santykius ir t.t.?
Taip, visiškai su tuo sutinku. Kartais net tėvų nekaltas pasisakymas apie tarkime vaiko elgesį gali įsirėžti į žmogaus pasąmonę. O nuolatinis kritikavimas, nerealistiniai lūkesčiai, nusivylimą transliuojančios žinutės įsirėžia į mūsų vidų dar giliau. Ne veltui sesijose dažnas klausimas yra ,,iš kokio asmens jau esi girdėjęs/-usi šiuos žodžius?“.
Žmogus pradeda labiau pastebėti galimus nepasisekimus ar praradimus, ir nesugebėti pamatyti sėkmės masto. Paprastai atsiranda įsitikinimai panašūs į ,,aš nepakankamai geras“, ,,aš nevertas meilės“, ,,aš nieko nesugebu“, ,,aš bloga mama/tėvas“ ir panašiai, kas pradeda trukdyti žmogui pajausti pilną spektrą išgyvenimų.
Kokia tuomet ta sveika riba tarp ugdančios, motyvuojančios kritikos ar pastabos ir smukdančių, liūdinančių pasisakymų? Kaip išsakyti nemalonią nuomonę žmogui jo nežlugdant?
Pirmiausia norisi pasakyti, kad kiekvienas turėtume prisiimti atsakomybę už savo jausmus. Tai, kaip aš jaučiuosi ir vėliau elgiuosi, yra tik mano atsakomybė. Aš visada turiu galimybę ugdyti sąmoningumą, taip pažindamas save, analizuoti kylančias mintis, jausmus, kūno pojūčius ir elgesį. Taip pat klausiant savęs kodėl man tai taip rūpi? Kas man iš to, kad išsakysiu savo nuomonę? Nesvarbu, ar esame kritiko, ar kritikuojančiojo rolėje. Kitu atveju gali tapti labai sunku išsakyti bet kokią nuomonę, nes gali likti apkaltintas replikuojant ,,privertei mane blogai jaustis“, vėlgi nesvarbu, iš kritiko ar kritikuojančiojo perspektyvos kalbėtume.
Kita vertus, kritika naikina ryšį tarp žmonių, kai: yra kritikuojama asmenybė ar charakteris, o ne žmogaus elgesys; vyrauja noras sukelti kaltę; giluminis noras nėra koncentruotas į to žmogaus augimą, tobulėjimą; remiamasi tik vienu ,,teisingu“ įsitikinimu, kaip turi būti; kitas žmogus yra menkinimas. Remiantis žmogaus prigimtimi, kai žmogus yra vertinamas – jis bendradarbiauja, kai žmogus nuvertinamas – kyla impulsas priešintis. Jei norime, kad kito žmogaus elgesys pasikeistų, pirmiausia reikia parodyti, kad jis yra vertinamas. Jei norime pasipriešinimo – kritikuokime.
Ar įmanoma išsiugdyti įprotį sakyti žmonėms pozityvius dalykus? Gal sveika net užsibrėžti tam tikrus su tuo susijusius tikslus, pvz. „šiandien trims žmonėms pasakysiu komplimentą“ ar pan.?
Žodžiai, kuriuos naudojame kasdien, ir yra mūsų įprotis. Tai, ką dažnai skaitome, matome ar kalbame, laikome labiau pagrįstu nei tai, su kuo nesusiduriame. Kai kurie esame įpratę savo kalboje naudoti neigiamus žodžius ar frazes. Kuo daugiau tai naudojame ir girdime – tuo labiau tai tampa mums įprasta ir natūralu bei turi daugiau galios mums ir mūsų požiūriui į aplinką.
Išsiugdyti įprotį sakyti pozityvius dalykus būtų sveika ir naudinga mūsų psichikos sveikatai. Pastebėjimas ir įvertinimas, kas mums yra gera ir kas mums patinka, padeda formuoti pozityvesnį požiūrį į aplinką, gebėjimą matyti daugiau spalvų nei juoda ar balta, pamatyti ir vertinti gėrį savo gyvenime.
Įpročio formavimas gali būti panašu į dėkingumo žurnalo rašymą. Anglų kalboje dėkingumas turi formulę ,,tris E“, kuriomis galime remtis, formuodami įprotį sakyti žmonėms pozityvius dalykus: 1. Išjausk (pastebėk pozityvumą); 2. Išplėsk jausmą įtraukdamas kitus (pasakyk pozityvų dalyką kitam); 3. Praktikuok (atlik šį veiksmą kiekvieną dieną). Nuoširdžiai rekomenduoju ugdyti šį įprotį ir stebėti, kokius patyrimus tai atneša.
Galiausiai, ko palinkėtumėte skaitytojams šią karo, ekonominių sunkumų ir galbūt asmeninių negandų persmelktą žiemą? Kur galime pasisemti taip reikalingo pozityvo?
Aš pasikartosiu, bet manau tai yra labai svarbu ir to labai linkiu. Girdėti ir įsiklausyti į save, savo emocijas, savo kūną, savo poreikius. Paklauskite, kaip aš jaučiuosi dabar, šią minutę? Ko man trūksta? Atsiremkite į savo vertybes, pamatykite, ką turite.
Nors galbūt atrodo, kad daug kas prarasta, tačiau vis dar esate jūs. O kol gyvename – tol turime galimybę patirti, būti ir ,,ragauti“ visas gyvenimo patirtis. Nėra nevertingų, nereikalingų, nenaudingų patirčių. Kai kurios gali būti sunkios ar mažiau malonios, tačiau visos patirtys mus augina. Todėl linkiu meilės, rūpesčio sau ir nesustoti augti.