Viktorija sukūrė ypatingus namus fermos gyvūnams: jie per plauką išvengė žiauraus likimo

Įprastai gyvūnų prieglaudos išgelbėja šeimininkų apleistus augintinius ir suteikia jiems pastogę tol, kol šie atranda naujus šeimininkus. Tačiau „Trys paršeliai“ yra kiek kitokia gyvūnų prieglauda, nes čia išgelbėti gyvūnai naujų namų neieško. Fermos gyvūnams prieglobstį sukūrusi Viktorija Naujokaitė patikslina, kad jos įkurtą vietą tikslingiausia būtų vadinti net ne prieglauda, o saugiais namais fermos gyvūnams.

Fermos gyvūnus gelbėja nuo liūdno likimo

„Kates, šunis ir kažkokius mažus egzotinius gyvūnus mes mylime, o vat ožkas, vištas, karves mes tiesiog matome kaip masę kažko fermose. Nematome jų kaip individualių gyvūnų su savo charakteriais, asmenybėmis, nors iš tiesų jie yra individualūs gyvūnai, kurie turi savo asmenybes, kiekvienas skirtingas, kaip šuo ir katė. Tačiau jie įdėti į maisto sektorių. Todėl mums norėjosi tuos gyvūnus parodyti tokius pat, kaip mūsų mylimus augintinius, kurie nori ryšio su žmogumi ir laisvės bendrauti, draugauti, vienas su kitu žaisti“, – „Delfi“ laidoje „Duok leteną“ sako V. Naujokaitė.

„Trys paršeliai“ tapo saugiu prieglobsčiu gyvūnams, kurie įprastai yra naudojami maisto pramonėje pienui, kiaušiniams, mėsai. Tai buvo pirmoji tokio tipo prieglauda Baltijos šalyse, kurioje kiekvienas gyvūnas atkeliavo su liūdna savo likimo istorija.

„Sulaukėme skambučio, kad prie kelio guli partrenkta ožkytė. Žiema buvo, tai teko prašyti pagalbos ir Aukštadvario seniūnijos, ir policija prisijungė. Atvažiavo mūsų savanorė, paėmė ožkytę ir nuvežė į Kauno klinikas. Ji pas mus dabar, jai tikriausiai 15 metų jau. Senutė, seniausia iš visų ožkyčių, ir jau 5 metus sėkmingai čia gyvena. Kai ją paėmėme partrenktą, paaiškėjo, kad ji buvo neseniai gimdžiusi. Visa laimė, kad rimtų sužalojimų ji nepatyrė, nebuvo lūžę kaulai“, – vienos iš gyventojų istoriją pasakoja V. Naujokaitė.

Gaidelį Ugnių operavo be nuskausminamųjų: jo istorija – viena iš daugelio

Be ožkų čia galima rasti karvių, veršiukų, vištų dedeklių ir broilerių. Anksčiau čia gyveno ir triušiai, su kuriais, jiems sulaukus senatvės, teko atsisveikinti. Neseniai „Trys paršeliai“ atsisveikino ir su savo talismanu tapusiu gaideliu Ugniumi, kurio istorija skaudžiai iliustruoja žmonių abejingumą fermos gyvūnams.

„Moteris išgelbėjo jį, jam tikriausiai lūžo sparnas. Gyveno mažame miestelyje ir niekas iš veterinarų negalėjo padėti amputuoti to sparno, išgydyti jo. Ir vietinis veterinaras su skalpeliu kieme nupjovė jam tą pūvančio sparno dalį. Tai įsivaizduokite, kokį skausmą turėjo gyvūnas iškęsti. Jam nebuvo jokie vaistai nuo skausmo suleisti, nebuvo jokie antibiotikai duodami. Jei šiuolaikiniame pasaulyje tai nutiktų katei ir šuniui, neatvažiuotų veterinaras ir nenupjautų taip gangrenuojančios letenos dalies katei, ar ne? O visgi su vištomis, ožkomis ir avimis tai vyksta kiekvieną dieną. Praktiškai gyvūnai kastruojami be nuskausminamųjų fermose ir panašiai“, – sako V. Naujokaitė.

Į Viktorijos globą patekusiam gaideliui teko amputuoti sparną. Radus tinkamus vaistus paukščiui gydyti, šis fermoje pragyveno dar penkerius su puse metų, per kuriuos sustiprėjo, išgražėjo ir atsigavo. Viktorija puikiai prisimena – nors ir be sparno, Ugnius čia buvo laimingas; visai kaip ir kiti čia patekę gyvūnai.

„Tas pats buvo su ožkyte Milte, kuri čia gyvena beveik metus su puse. Kai buvo ką tik gimusi, mama jos koją nugulėjo ir ji tapo nejudri, o tada tą koją dar ir žiurkė apgraužė. Su ta deformuota, pakelta koja ožkytė visą laiką gyveno. Visi jos kraujo tyrimai buvo blogi, ji ant trijų kojų vaikščiojo. Tiesiog buvo žiauru į ją žiūrėti. Tai ją priglaudėme, net pirkome specialų invalido vežimėlį, amputavome tą koją – dabar visa atsigavusi yra. Ant trijų kojyčių strikinėja, bet yra laiminga, gyvybinga“, – džiaugiasi V. Naujokaitė.

Nors atrodo neįtikėtina, bet kai kurie gyvūnai į „Tris paršelius“ pateko tiesiog iš šiukšlių konteinerių. Pasirodo, kai kuriose didelėse fermose išmesti į šiukšlių dėžes ir palikti numirti paukščius, kurie nepakankamai greitai auga arba yra sužaloti, vis dar yra standartinė praktika. Trys nuo tokio likimo išgelbėtos vištos čia sėkmingai gyvena jau aštuonerius metus.

Fermos gyvūnus prižiūrėti vienam sudėtinga: džiugina tai, kad pavyko rasti pagalbos

Vis dėlto, Viktorija prisipažįsta – visus šiuos metus rūpintis būriu gyvūnų tenka vienai, o tai nėra paprasta.

„Seniau organizaciją prižiūrėjome su mano buvusiu vyru, kartu tvarkėmės. Paskui aš likau viena. Pastaraisiais metais, prasidėjus karui Ukrainoje, ryškiai sumažėjo aukojimas organizacijai – tai, aišku, palietė daugelį organizacijų, – tad tapo daug sunkiau išlaikyti gyvūnus ir organizaciją. Visus metus nepavyko rasti nė vieno savanorio, kuris galėtų pagyventi čia bent mėnesį ir man padėti prižiūrėti gyvūnus ir sodybą. Seniau tokių žmonių turėdavome ir buvo tikrai šaunių savanorių, kurie pusę metų gyveno, mėnesį ar du. Tačiau visus šiuos metus savanorių neberandame, o man atsirado psichologinis perdegimas nuo didelio krūvio ir problemos su rankomis, nes nuolat tenka šieną kilnoti, vandenį, valyti gyvūnus“, – sako V. Naujokaitė.

Todėl ji neseniai priėmė sprendimą fermos ožkoms surasti naujus namus, kur joms būtų suteiktos geros sąlygos, o krūvis „Trijų paršelių“ fermoje nebūtų toks didelis. Tinkamos aplinkos gyvūnams rasti Lietuvoje nepavyko, tačiau Lenkijoje Viktorija atrado vietą, kurioje ožkos jausis kaip namuose.

„Atsišaukė Lenkijos prieglauda „Viva“, kurioje aš pati lankiausi prieš 9 metus, prieš įkuriant šitą organizaciją. Tai labai šauni ir didelė organizacija su įdarbintais žmonėmis, priešingai negu „Trys paršeliai“, kuri veikia savanorystės pagrindais. Tai jau yra patikimumas. (…) Sutarėme, kad jie paims visas ožkytes, kas labai faina, nes gyvūnai nebus atskirti. Jie pratę gyventi kartu ir tiesiog ten jais profesionaliai, tinkamai pasirūpins“, – sako V. Naujokaitė.