Beveik 50 metų esate Kalėdų senelis. Ar kada bent mintyse paskaičiuojate, kiek kartų su jumis užaugo?
Nelabai skaičiuoju, bet kai prieina žmonės ir pasakoja prisimenantys, kaip sėdėjo man ant kelių, ir matau, kad jie su barzdom, su savo vaikais, anūkais, tai suprantu, kad aš irgi jau kiek pagyvenęs (juokiasi). Tada kaip niekad suprantu, kad ne viena karta su manimi užaugo. Būti Kalėdų seneliu yra mano gyvenimo dalis, šios pareigos įaugusios į kraują.
Kaip tapote Kalėdų seneliu?
Dar mokykloje, kai buvau paauglys, mokytojai pastebėjo, kad turiu Kalėdų Seneliui tinkamų gebėjimų, ir labai skatino juo būti. Tuo metu ir mano balsas jau buvo žemas, pats aukštas, eilėraščius deklamuodavau, buvau kūrybiškas. O Lietuvos vyriausiuoju Seneliu Kalėda tapau po konkurso 1997 metais, kai Lietuvai reikėjo reprezentuojančio šalį Kalėdų Senelio pasitikti tuometinio Kalėdų Senelio iš Laplandijos, atvykdavusio į Lietuvą, taip pat pasimatyti su kitų pasaulio šalių seneliais. Šiek tiek gaila, kad šios Kalėdų Senelių bendravimo tradicijos po truputį išnyko, bet viskas gyvenime keičiasi.
Kalėdos – toks trumpas laikotarpis, kai esate išties labai reikalingas, vėliau juk visi vėl sugrįžta į mažiau stebuklingą laiką. Kas jus inspiruoja?
Aš tai vadinu performansu: atiduodu viską, ką turiu prikaupęs per metus, ir gaunu atgal dar daugiau. Visuomet labai laukiu Kalėdų, nesvarbu, kad jos trunka neilgai. Tai yra pasakiškas metas. Aišku, būna, ir pavargstu, bet vaikų šypsenos, spindinčios akys, tiesiamos į mane rankytės atperka absoliučiai viską.
Gyvenime sutikote šimtus tūkstančių vaikų. Kiek daug iš jų atsimenate?
Bijau, kad sutikau daugiau nei milijoną (juokiasi), ir tai yra taip nuostabu! Vien į renginius, būdavo, susirenka tūkstančiai vaikų. Jų buvo išties labai daug, natūralu, kad net ir asmeniškai bendraujant ne visus juos gerai atsimenu. Būna, įsidėmiu kurį nors vaiką būtent tą dieną, galbūt tą, kurį šokdamas užkliudau. Kadangi esu nemažas, tai vis stengiuosi labai į šonus nesisukinėti, kad kurio nors vaiko nestumtelėčiau, bet kartais ir nepavyksta. Visgi yra tokių vaikų, kurie spinduliuoja patį tikriausią stebuklą. Atsimenu, kai lankiausi pas neišnešiotukus ligoninėje: susipažinau su mergaite, kuri tilpo mano delne. Po kelerių metų mane susirado šios mergaitės mama, mes visi susitikome. Ta mažylė užaugo ir tapo dar viena viltimi, kad stebuklai vyksta. Tokie momentai įsimena gan stipriai.
Su kokio amžiaus vaikais įdomiausia bendrauti?
Dažniausiai bendrauju su vaikais iki 10 metų. Dvejų metukų pypliai dar nelabai supranta, kas aš toks, ko man iš jų ar jiems iš manęs reikia (juokiasi). Ir tos dovanėlės dar ne tiek rūpi. Nuo 3–4 metų prasideda pats įdomumas. Beje, įdomu tai, kad gaunu nemažai paauglių laiškų. Pavyzdžiui, rašo mergaitė, kad jai yra keturiolika metų ir kad ji tiki Kalėdų Seneliu. Galbūt visa tai su humoru, bet man gera gauti tokius laiškus.
Koks pats populiariausias eilėraštis, kurį jums sako vaikai?
Vienareikšmiškai „Eglutė skarota, eglutė žalia“. Dažniausiai nustembu ir sakau, kad pirmą kartą girdėsiu šį eilėraštį, bet jeigu pradeda visi dvidešimt vaikų jį po vieną deklamuoti, tai jau kažkuriuo metu smagiai pristabdau ir kviečiu visus kartu jį padeklamuoti labai garsiai, nes neprigirdžiu (juokiasi). Visuomet laviruoju, kad nė vienas vaikas nebūtų nuskriaustas, neišgirstas. Labai svarbu, kad vaikai jaustųsi svarbūs. Dar nuostabi daina „Tyli naktis“, kuriai virš dviejų šimtų metų. Aišku, yra labai daug naujų gražių dainelių, eilėraščių, kuriuos visada smagu išgirsti.
Ar dar populiarios snieguolės šalia senelių?
Aš, aišku, pavydžiu, kai senelis turi kokią jauną snieguolę, bet aš irgi, būna, turiu, tik ją vadinu naivuole (juokiasi). Tų personažų, kurie būna šalia, yra visokių: tai ir kiškučiai, ir meškučiai. Jie ne tik padeda man, bet ir sukuria ta tikrą atmosferą.
Jeigu palygintume Lietuvos vaikus tada ir dabar, kaip pasikeitė jų norai, svajonės?
Anksčiau būdavo paprasčiau: dovanėlių dėžutėse – saldainiukai, meduoliai. Įduodi, ir džiaugiasi visi, dalijasi. Dabar tikrai kitaip. Kai pasiūlau bent trumpam pasikeisti dovanėlėmis, pažaisti visiems kartu, tai tik ir girdžiu, kad ne, čia mano, neduosiu.
Pastebiu, kad dovanos, metams bėgant, didėja savo turiniu, tampa vis brangesnės. Natūralu, kad evoliucija vyksta, o ir pačių vaikų požiūris kinta. Anksčiau nebuvo tiek visko, gyvensena buvo kita, o šiandien vaikai viską mato, nemažai turi. Aš ir pats, būna, nelabai suprantu, kokius ten žaidimus vaikai žaidžia kompiuteriu ar kokie įmantresni žaislai, dronai ir panašiai, tai tikrai pasitaiko, kad reikia ir pačiam pasigilinti, kokią čia dovaną tam vaikui dovanoju.
Aišku, vaikai skirtingi, labai priklauso, kokioje šeimoje, aplinkoje auga. Vieniems užtenka labai nedaug, o štai kitiems reikia tų didelių, prabangių dovanų. Būna, duodi didžiausią visko pridėtą dovanų dėžę, o vaikas verkia, pyksta, ožiuojasi, kad gavo ne tai, ko norėjo, kad jos net neims. Būna, kad dingsta dovana, nes maišas prakiūra (šypsosi) arba tiesiog jos nėra, tai savo kišenėse visuomet turiu papildomų dovanų: saldainių, atvirukų, visokių smulkmenų, kad nė vienas vaikas neliktų nuskriaustas. Buvo prieš trejus metus toks berniukas, kurio dovana būtent taip prapuolė, jūs pamatytumėte, kaip vaikas džiaugėsi gavęs mano atviruką, kurio niekas kitas negavo! Koks jis jautėsi išskirtinis. Vaikams kartais tikrai nėra svarbu, kokio dydžio ta dovana, o ir brangumo jie nejaučia. Tikrai gali būti nebrangi dovana, bet, svarbiausia, vaiko norima.
Tikriausiai papuolate į nejaukias situacijas, kai vaikui skirta dovanėlė yra gerokai kuklesnė, palyginti su kitais?
Visuomet darželio auklėtojams sakau, kad geriausia, kai dovanėlės būna vienodos. Svarbu, kad vaikas, kuris galbūt ne tiek moka eilėraštukų, dainelių, yra nedrąsus, gautų tokią pat dovaną, kaip ir daugiau mokantis ir drąsesnis. Vaikas, būna, pamato didesnę dovaną, kurią gavo jo draugas, ir klausia manęs, kodėl taip nutiko, juk jis irgi buvo geras, darė gerus darbus, o gavo tik mažą dovanėlę. Aišku, galbūt ten aukso luitas (juokiasi), bet vaikai juk nesupranta tokių dalykų.
Ar būna, kad jaučiate, jog tomis didelėmis dovanomis daugiau puikuojasi tėvai, nei jų reikia patiems vaikams?
Būna tokių akibrokštų, kai, pavyzdžiui, tėveliai sutaria vienodas dovanėles: knygeles, pieštukus, dar kokias jaukias smulkmenas, bet pasirodo koks nors tėvelis, atneša didžiausią dovaną ir įteikia ją savo vaikui. Spėju, daugiau norėdamas pasirodyti prieš kitus. Tai tikrai nėra gerai vaikams, jeigu atsižvelgsime į emocinę, psichologinę jų būseną. Darželiuose, mokyklose labai svarbu laikytis susitarimų, neskaudinti kitų vaikų, kurie galbūt gyvena sunkiau. Namuose po egle gali gulėti pačios didžiausios dovanos, galiu ir fortepijoną atvežti, tai nėra jokia problema.
Kaip bėgant metams keičiasi darželių auklėtojai?
Labai didelio pokyčio nėra. Visur vaikai labai nori parodyti, ką išmoko, savo dainomis, šokiais, pasirodymais. Auklėtojos, muzikės vis dar taip pat labai stipriai jaudinasi ir stengiasi, kad visi būtų laimingi, – ir vaikai, ir tėvai, ir aš (juokiasi). Būna, kad grupė prieš kitą grupę nori geriau pasirodyti, bet sveika konkurencija nėra blogai. Auklėtojos ir pedagogės stengiasi ne mažiau nei vaikai, juk tiek daug pasiruošimo, darbo, jaudulio, kad visi viską padarytų tinkamai. Joms įvertinimas taip pat labai svarbus. O vaikai ir judrūs, ir nekantrūs – ne visada gali išlaukti savo eilės ar kur nors ne ten pasikrapšto per savo pasirodymą, bet juk vaikai ir yra vaikai.
Kiek jūs pats ruošiatės prieš pasirodymus?
Ruošiuosi atsakingai, bet visuomet palieku vietos ekspromtui. Tada įdomiau, nes atsiranda kūrybiškumas. Jeigu sugalvosi scenarijų nuo to, kaip pasisveikinsi iki kur nusilenksi, tai jau nebeįdomu. Niekada nežinau, ko manęs vaikai gali paklausti, kokį judesį padarys. Tai nėra spektaklis, kai žinai ką, kur ir kaip reikia padaryti. Vaikai nenuspėjami, tad ir aš toks būnu. Visiškai atsipalaiduoti negaliu, esu parengties būsenos, bet ji nėra įtempta, daugiau džiugiai nuotaikinga.
Kiek pasitaiko sudėtingesnių ar jautresnių situacijų, kai neužtenka tik kūrybiškumo, bet reikia ir konkrečių veiksmų?
Tikrai buvo nemažai visokių situacijų. Kartą gavau laišką nuo berniuko – rašė, kad jam nereikia jokių dovanėlių, tik prašė, kad atvesčiau jam jo tėvelį, mat šis išėjo iš namų. Taip sujaudino tas laiškas, kad susiradau tėvelį ir paskambinau jam. Sakau, čia Kalėdų Senelis skambina, jis pradėjo juoktis, neva koks dar senelis, sakau, pats tikriausias. Pasikalbėjome su tėveliu apie tai, kaip vaikas išgyvena, prašiau išgirsti vaiką, kad daugiau laiko praleistų kartu. Po kurio laiko paskambino man tas berniukas ir papasakojo, kad tėvelis labai dažnai ateina ir kaip jiedu draugauja. Nežinau, kaip baigėsi ši istorija, įdomu būtų sužinoti ar pamatyti tą vaiką, jam dabar jau netoli trisdešimties, galbūt jau ir savo vaikų turi. Suprantu, gyvenime būna visokių situacijų, bet tėvai nepagalvoja, kad vaikams labai reikia abiejų tėvelių, kad su jais galėtų bendrauti. Tad būnant Kalėdų Seneliu kartais tenka pabūti ir psichologu.
Kita situacija – apie tai, kaip tiki Kalėdų Seneliu ir tiesiog nori jį pamatyti, parašė paauglė mergaitė ir nurodė laiške savo adresą. Šokau į savo roges ir nuvykau pas ją. Gyvenimas toje šeimoje nebuvo lengvas. Bet labiausiai atsimenu tos mergaitės veidą, kai ji mane pamatė. Jausmas matyti nesitikintį tavęs išvysti vaiką kartu ir nuostabus, bet kartu ir labai jautrus. Vaikai turėtų tikėti stebuklais.
Kiek ilgai tokias vaikų istorijas nešiojatės širdyje? Kaip jas išgyvenate, kai liekate vienas?
Kalėdų Senelis nėra gelžbetoninis. Juk kiekvienais metais jaučiu ir matau ne tik linksmus, besidžiaugiančius vaikus, bet ir liūdnomis akimis, ir tai – ne apie nepriteklių. Skaudu, liūdna, graudu matyti ir negalią ar onkologinėmis ligomis sergančius vaikus. Ne kartą tokius vaikučius teko lankyti Santarų klinikose. Atsimenu, žiūriu į vaikų karpinius, piešinius, sakau pedagogei, kuri su jais užsiima, kokie nuostabūs tų vaikų darbai. Ji taip stipriai pravirko, sako, štai tas karpinys, į kurį žiūrite, berniuko, kurio nebėra su mumis jau mėnesį. Tai labai skausmingi dalykai.
Darau viską, kad vaikai pajaustų, jog jie yra reikalingi, noriu suteikti jiems vilties, kad viskas bus gerai, kad jie pasveiks, nes ta vidinė galia labai stipri. Nėra sudėtinga padaryti gražų veiksmą, kad visiems būtų geriau ir šviesiau. Jeigu visi panašiai galvotume, galbūt ir pasaulis būtų kitoks.
Taigi ir po visų kalėdinių renginių, sausio mėnesio pradžioje, nueinu į mišką ir medituoju: apkabinu kiekvieną medį, galvodamas apie vaiką, šeimą ar tiesiog vaikus, kuriems sunku, negera, kurie serga, yra ne taip mylimi, kaip turėtų būti. Pabūnu su jais mintimis, noriu perduoti visą savo energiją jiems, kad būtų laimingesni, sveikesni, saugesni.
Kurios Kalėdos išliko kaip pačios įsimintiniausios?
Pastebiu, kad šventinės programos kasmet tampa įvairesnės, įdomesni režisūriniai sprendimai. Negalėčiau išskirti vieno renginio, kaip ir pasakyti, kuri eglutė gražesnė – Vilniaus ar Kauno. Nė viena negražesnė – abi jos nuostabios! Jeigu žmonės su meile puošė, žaisliukus kabino, stengėsi, tai negali lyginti ir sakyti, kad va – ano eglutė man labiau patinka, o šita kažkokia ne tokia. Kiekvieno grožio suvokimas individualus. Man svarbu ne eglutės grožis, bet tai, kad ji yra, kad galima prie jos prieiti, kad ji pradžiugina. Ne dydis yra esmė, o šiluma, džiaugsmas, kuriuo ji spinduliuoja. Lenktyniavimas dėl eglučių man ne prie širdies, nors galbūt jis ir duoda stimulą pasitempti.
O ar jaučiate rungtyniavimą dėl jūsų atvykimo, kad įžiebtumėte kurio nors miesto eglę? Kaip atsirenkate, jei prašo dalyvauti keliuose šventiniuose renginiuose vienu metu?
Aišku, miestai visuomet nori, kad būtent jų mieste eglę įžiebtų Lietuvos vyriausiasis Kalėdų Senelis. Būna, kad vienu metu ir septyni miestai nori, jog atvykčiau. Bet laikausi griežto principo, kad laimi tie, kurie pakvietė pirmieji. Kvietimai dažniausiai vyksta prieš metus. Pažadą atvykti visada tęsiu, nesvarbu, kaip mane įkalbinėja vėliau (šypsosi).
Spėju, kad pažįstate ne tik vaikus, bet ir visus šalies prezidentus.
Labiausiai man patiko prezidentas Valdas Adamkus. Niekada nesijautė, kad jis – prezidentas, kad yra aukščiau visų kitų. Tai – išties aukšto lygio, intelekto žmogus. Beje, jis net yra nusipirkęs mano tapytą paveikslą. Yra kvietęs į renginį ir Rolandas Paksas, bet tuomet turėjau būti darželyje, o savo pažadų aš laikausi. Kitas gal pagalvotų: koks keistuolis, kad iškeitė prezidentą į darželio vaikus, bet tokie mano darbo principai ir jie nepriklauso nuo jokio rango, net ir prezidento.
Sakėte, kad gaunate laiškų nuo Lietuvos vaikų. Kur nežinantys jūsų adreso gali jums parašyti?
Mano adresas labai paprastas: Šventaragio slėnis, Grįžulo ratų paštas, Lietuvos vyriausiajam seneliui Kalėdai.
Atsakote visiems vaikams, kurie jums parašo?
Tikrai taip. Jeigu laiške būna klausimas, adresas, tai visuomet atsakau. Anksčiau, būdavo, ir po keliolika tūkstančių laiškų gaudavau, tai ir didelė savanorių nykštukų pagalbininkų komanda dirbdavo. Dabar kiek mažiau, bet vis dar tūkstančiais gaunu. Kartais nenorom su atsakymais užtrunku ir iki Velykų (šypsosi).
Ko laiškuose Lietuvos vaikai dažniausiai prašo?
Vieni prašo močiutei sveikatos, kiti – kad tik atrašyčiau ir atsiųsčiau atviruką, dar kiti, būna, parašo „labas, seneli, noriu dovanų“, deda dvitaškį ir prasideda: „Iphone“ su konkrečiu numeriu, broliui – kompiuterio, tėčiui – prabangaus automobilio, mamytei – kokio nors papuošalo (juokiasi).
Ką atsakote?
Rašau, kad būtinai pažiūrėsiu sandėlyje, ar yra. Jeigu dar yra, mielai atsiųsiu, jeigu ne, teks gauti tai, ką turiu. Su vaikais reikia žaisti, bet jų neįžeisti. Būna, parašo, kad pernai gavo visai ne tas dovanas, kurių užsiprašė. Tai rašau, kad jau nauji metai – nauji modeliai (juokiasi).
Yra buvę, kad mano telefono numerį sužinojo vienas vaikas, tada jis man paskambino, vėliau jau skambino visa jo klasė, paskui – jau visa mokykla (juokiasi). Vaikai skambina, džiaugiasi, kad pakėliau, kad čia tikrai tas senelis. Kiek galiu, tiek atsakau, bet ne visada galiu, nes tada tik ir turėčiau atsakinėti į skambučius. Būna, kad perskambinu jau po švenčių.
Ką veikia Kalėdų Senelis per tikrąsias Kalėdas?
Kalėdoja, o kaipgi kitaip! Vykstu pas vaikus, šeimas. Būna, visi kaimynai susiburia, ateinu pas juos, aplankau, pašokam, padainuojam. Toks geras jausmas! Mano paties nykštukai lieka namuose. O štai per Naujuosius man geriausia būti kur nors miške, atokiau, o ne šurmulyje.
Koks Kalėdų Senelis esate savo keturiems vaikams?
Labai stipriai nelepinau vaikų, džiaugiuosi savo nykštukais, kurie jau gerokai ūgtelėję. Iš tikrųjų mūsų vaikais iš pradžių niekas nepatiki, kai jie pasako, jog jų tėtis yra Kalėdų Senelis. Ypač būna smagu, kai jie jau suaugę, o jų draugai, pažįstami sužino, kas toks jų tėtis, – prasideda dalijimasis istorijomis, kaip šie ant mano kelių sėdėjo (juokiasi). Aišku, mano vaikai kiek anksčiau prarado šį Kalėdų stebuklą, bet va, vyresnėlis jau eina mano pėdomis. Yra vilties, kad turėsiu kam perleisti svarbiausias kalėdines pareigas.
O pats ar tikite Kalėdų seneliu?
Jeigu netikėčiau, juo nebūčiau! Žinoma, kad jis yra! Tikėkite stebuklais, ir jie visą gyvenimą jus lydės.