Pavojus gali grėsti ir gyvybei
VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas ir mokslo darbuotojas dr. Nerijus Maliukevičius sako, kad dezinformacija žmones persekiodavo ir senovėje, o šiuolaikinių technologijų pagalba šis grėsmingas procesas vyksta kur kas paprasčiau. Visgi, grėsmė išlieka ta pati.
„Viduramžiais sklisdavo miesto legendos ir gandai. Pavyzdžiui, maro epidemijų metu dėl ligų buvo kaltinamos moterys, vėliau vadintos raganomis. Tuomet vykdavo jų medžioklė. Vėliau dėl įvairiausių negandų buvo kaltinamos tam tikros grupės, pavyzdžiui, žydai, buvo vykdomi pogromai. Tuo metu gandai žodžių pagalba sklisdavo aikštėse, atitinkamai formuodavosi minios, prasidėdavo savivalės teismai ir panašūs dalykai.
Dabar gyvename skaitmeniniame amžiuje, bet kartais sakau, kad grįžtame į savotiškus viduramžius. Gandai, nepatikrintos žinutės ir dezinformacija šiais laikais sklinda internetu bei socialiniais tinklais, formuojasi nepasitenkinimo ir pykčio pilnos virtualios grupės, kurios ieško tam tikrų atpirkimo ožių“, – pasakoja dr. N. Maliukevičius.
Tokio tipo informacija anuomet kažkam reikšdavo mirtį ar linčo teismą, šiandien – tai grėsmė visuomenės gerbūviui, finansams ir, kai kuriais atvejais, – netgi gyvybei. Pasak dr. N. Maliukevičiaus, dezinformacijos sklaida ypač gaji įtampos, krizės, panikos, karo ar konflikto laikotarpiu, kai klaidingos žinutės turi visiškai kitokį poveikį visuomenei nei įprastai. Tai ypač aktualu ir šiuo metu vykstančios COVID-19 epidemijos akivaizdoje.
„Yra pavyzdžių iš Irano, kai vyko pirmoji viruso banga, susijusi su COVID-19 infekcija. Tada pasklido gandas, neva virusą padeda įveikti alkoholis. Buvo užfiksuoti konkretūs mirties atvejai, kai juo apsinuodijo ir mirė ištisos šeimos. Tokiais laikais žmonės pilni baimės jausmo, nepasitenkinimo. Tai juos stipriai veikia ir išsivysto palanki terpė dezinformacinėms žinutėms plisti. Aš sakyčiau, kad būtent krizinės situacijos kartais panaudojamos agresyvioms, tikslinėms manipuliacijoms“, – atkreipia dėmesį jis.
Kam naudojama dezinformacija?
Klaidingos žinutės gali būti naudojamos įvairiems tikslams, pasitelkiant visus įmanomus kanalus: „Facebook“, „Twitter“, „Instagram“, šiuo metu ypač jaunimo tarpe išpopuliarėjusį „TikTok“, o piktai nusiteikusių interesantų strėlės gali būti nutaikytos į įvairias žmonių grupes.
VU TSPMI dėstytojas įsitikinęs, kad dažnai manipuliacijos naudojamos ne tik supriešinti visuomenę ar ją suklaidinti, bet ir siekiant išvilioti žmonių pinigus. Tad vienas iš dezinormacijos tipų taip pat yra ir melaginga reklaminė žinutė.
Jis primena, kad net ir per visą reklamos istoriją buvo galima matyti tokių atvejų, kai tam tikrus produktus reklamuodavo autoritetingi asmenys. Štai, pavyzdžiui, 1950–60-aisias metais Amerikoje buvo itin populiaru pasitelkti gydytojus baltais kostiumais, siekiant įtikinti, kad vienos cigaretės yra sveikesnės už kitas. Šiais laikais tai praktiškai neįsivaizduojama, tačiau atsiranda kitų būdų apgauti pirkėją.
„Autoritetų pasitelkimas reklamuojant tam tikrą produktą ar paslaugą yra pagrindinis apgavysčių įrankis. Paprastas patarimas – jūs perkate ne pasimatymą su žinoma persona, o jo reklamuojamą produktą ar paslaugą. Reikėtų įvertinti jos kokybę, o ne pasiduoti tam tikroms vilionėms“, – šypteli dr. N. Maliukevičius.
Išbandyti žaidimą galite žemiau čia:
Nuomonės formuotoja – jaučiu atsakomybę už tai, ką darau
O štai pardavimo vadovė Vilniaus oro uoste ir mikro-nuomonės formuotoja Beatričė Paškevičiūtė, kuri pati dirba su socialiniais tinklais bei reklama juose, atvirauja, kad šiais laikais autoritetingi asmenys, siekdami išlaikyti reputaciją, turėtų reklamuoti atsakingai. Ji pati stengiasi visus reklamuojamus produktus išbandyti ir tik tada siūlyti savo sekėjų ratui.
„Negaunu užklausų šimtais, bet ir iš to, ką gaunu – visuomet atsirenku ir galvoju, ar tai atitinka mane, ar tą produktą ar prekę galėsiu pareklamuoti, o dar svarbiau – kai artimi žmonės paklaus nuoširdžios rekomendacijos, ar galėsiu rekomenduoti. Jeigu ne – tada reklamos atsisakau. Nors pripažįstu, kad kai prasidėjo pirmos reklaminės užklausos – pinigai suko galvą ir buvo sunku atsisakyti, bet ilgainiui supratau, kad tai gadina tavo įvaizdį. Negaliu meluoti sekėjams, o svarbiausia – pačiai sau“, – pabrėžia ji.
Ji taip pat sako, kad dažnai aplinkoje girdisi stereotipai, jog nuomonės formuotojai esą reklamuoja viską, už ką jiems moka pinigus. B. Paškevičiūtė atvira – tokių tikrai yra. Tačiau čia ji atkerta, kad jų reklama negali būti traktuojama kaip melagingas turinys, o žmonės paprasčiausiai turi būti budrūs.
„Kiekvienas renkasi, kas ir kaip geriausiai jį ir ją reprezentuoja. Jeigu tave geriausiai reprezentuoja kiekvieną dieną vis naujai gaunamas kremas – reklamuok, bet tai tikrai nepakreipia tavo kuriamo turinio teigiama linkme“, – pabrėžia nuomonės formuotoja.
Paklausta, ar reklamos žymėjimas turi įtakos siekiant atskirti klaidingą reklamą nuo tinkamos, ji atvira – tai nėra geras būdas vartotojui padėti išsirinkti. Jos nuomone, kiekvienas žmogus turi būti sąmoningas ir nepaisant, ar tai reklama, ar ne, pats įvertinti, ar to daikto ir paslaugos jam reikia.
„Aš suprantu vieną medalio pusę iš verslo pusės, kad reklama socialiniuose tinkluose tapo gan dideles pajamas sugeneruojančiu verslu. Žmonės iš to uždirba, todėl kažkokie reikalavimai, įstatymai ar nuostatos turėjo atsirasti. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Tas žymėjimas šiek tiek atrodo kvailas žymėjimas, lyg žmogui aiškintum, kad 1+1 yra du, o ne keturi. Gal šioje vietoje ir iškyla klausimas, ar mūsų visuomenė pakankamai kritiška ir moka priimti sprendimus, ar eina kaip avių banda ir daro tik tai, ką daro kiti“, – sako ji.
Visgi, kaip atskirti melą nuo tiesos?
Dr. N. Maliukevičius sako, kad yra keletas būdų įsitikinti, kad reklamuojamas produktas ar skleidžiama žinutė yra patikimi. Svarbiausias iš jų – stebėti, ar nėra manipuliuojama emocijomis.
„Raudona lemputė turi užsidegti tada, kai informacija nukreipta į bazines emocijas ir bandoma manipuliuoti tam tikromis simpatijomis ar antipatijomis bei priversti žmogų kažko imtis ir kažkaip elgtis“, – pabrėžia specialistas.
Kitas svarbus būdas – nuolat tikrinti informaciją, remiantis įvairiais kitais šaltiniais ar patikimumo faktoriais.
„Tikrinimas susijęs su įvairiais kriterijais. Svarbiausia – šaltinio patikimumas. Jei šaltinis neaiškus, anonimiškas – tai turėtų kelti tam tikrų klausimų. Svarbus ir duomenų patikrinimas, nes dezinformacija bando prisidengti kažkokia autoritetinga informacija, kartais net statistika, bet iš tikrųjų tai dažnai būna paprasčiausia melagystė“, – pabrėžia jis.
Galimybė pasimokyti
Siekiant išmokyti visuomenę atskirti melagingą informaciją nuo validžios, iniciatyva „Demaskuok.lt“ Lietuvoje pristatė žaidimą „Bad News“.
Pasak „Demaskuok.lt“ analitiko Algirdo Kazlausko, šiandien Vakarų pasaulyje populiarus būdas kovai prieš dezinformaciją – viešos paskaitos, televizijos laidos ar straipsniai apie tai, kaip galima atpažinti dezinformacijos tipus, kokie yra dezinformatorių tikslai ir taikiniai.
„Bėda ta, kad tokia informacija yra naudinga tik aktyviai dezinformacijos poveikiu besidomintiems žmonėms. Tuo tarpu didžiajai daliai visuomenės – ji nėra nei įdomi, nei vertinga. Būtent „Bad News“ žaidimas yra vienas iš alternatyvių būdų pasiekti šią, menkiau dezinformacijos poveikiu besidominčią, žmonių dalį. Apskritai, žaidimo formatas yra universaliai pripažįstamas, kaip vienas efektyviausių būdų įsisavinti informacijai.
Šiame žaidime yra išskirtos 6-ios dezinformacijos technikos, kurios plačiai naudojamos realybėje, bei supaprastintos iki žaidimo lygmens. Tai apsimetimas kitu (impersonification), emocijų išnaudojimas (emotion), supriešinimas (polarisation), sąmokslo teorija (conspiracy theory), diskreditavimas (discreditation) ir trolinimas (trolling).
Žaidime žmogus yra įspraudžiamas į dezinformatoriaus „Twitter“ platformoje rolę, o žaidimo naratorius jį žingsnis po žingsnio moko apgaudinėti žmones. Iš pradžių subtiliai, vėliau vis labiau keliant melų kartelę bei tolstant nuo realybės“, – žaidimo koncepciją paaiškina analitikas.