Apsimesdavo, kad girdi
Klausos aparatą jau pastoviai Agnė nešioja nuo 2014 metų. „Nors ir turiu klausos sutrikimą, dėl kalbos suvokimo man visai pasisekė. Vaikystėje mano visa šeima prisitaikė prie mano negalios, jie garsiau prie manęs kalbėdavo, pakartodavo, jei neišgirsdavau. Bet atėjo metas, kai išvykau studijuoti į Vilnių. Klausos aparatai man anuomet buvo per brangūs, todėl stengiausi prisitaikyti kiek galėjau. Pakankamai gerai skaičiau iš lūpų, vengiau kalbėti su žmonėmis per didesnį atstumą, o kartais tiesiog apsimesdavau, kad girdžiu“, – pasakojo Agnė.
Paklausta, kodėl dar vaikystėje nesvarstė apie klausos aparatą, pašnekovė sakė, kad, matyt, tai dar nebuvo labai populiaru. „Turėjau savo klausos specialistę, kuri mane gydė, ir mama sakė, kad ji niekuomet nepasiūlė klausos aparato. Gal dėl to, kad augau kaime, informacijos prieinamumas buvo kitoks. Dabar man 33-eji, tai apie 2000-uosius metus gal ir mažai informacijos buvo, nes tik tada pirmieji klausos aparatai Lietuvoje atsirado. Be to, buvo daug stigmų apie klausos aparatus, kad jie negražūs, nepatrauklūs, ryškūs, matomi. Būdama su jais tarsi parodyčiau žmonėms, kad su manimi kažkas negerai. Parodyčiau savo trūkumus ir kompleksus“, – dėstė moteris.
Apie savo negalią vaikystėje ji nepasakojo nei draugams, nei pažįstamiems žmonėms. „Vaikystėje buvau laikoma tokia keistesne, nes dažnai ne taip išgirsdavau, ne taip pagaudavau prasmę, ne taip elgdavausi, kaip visi. Tik suaugusi prisipažinau savo vaikystės draugams apie klausos sutrikimą. Jie sakė, kad tai daug ką paaiškina“, – šypsojosi Agnė.
Įtaka emocinei gerovei
Dėl klausos sutrikimo Agnė izoliuodavo save nuo kitų žmonių. „Apsimetinėdama, kad išgirstu, nutraukdavau galimybę tęsti pokalbį, nebedalyvaudavau diskusijoje. Kita vertus, kiti pavargdavo nuo perklausimo. Net ir dabar bendraudama grupėje, kai yra daugiau žmonių, man sudėtingiau išgirsti, todėl perklausiu ir jaučiu, kad kartais tampu atskirta, į mane nebesikreipia. Žmonės renkasi bendrauti su tais, su kuriais yra paprasčiau. Kitas dalykas – atsiranda didžiulis nepasitikėjimas savimi. Pavyzdžiui, atėjusi į savo pirmąją darbovietę turėjau nesklandumų su klientais, buvau paprašyta įsisegti ženklelį, kad turiu klausos negalią, o vienas klientas pasakė, kad esu invalidė. Tokie susidūrimai dar labiau kerta per savivertę“, – sakė Agnė.
Būtent šis įvykis buvo paskutinis lašas, kuris perpildė kantrybės taurę ir moteris nutarė įsigyti klausos aparatą. „Aš supratau, kad man pačiai tas sutrikimas trukdo. Mano būsena sukelia neigiamas emocijas man pačiai. Toliau tikėtis, kad viskas bus gerai, būtų naivu, todėl apsisprendžiau įsigyti“, – pasakojo pašnekovė.
Ji sutinka, kad klausos sutrikimas turėjo įtakos kone visoms jos gyvenimo sritims. „Vienas iš mano lankomų psichoterapijos tikslų buvo atsakyti sau į klausimą, kiek iš tiesų mane suformavo mano negalia ir kokia aš būčiau, jei neturėčiau tokio sutrikimo. Bet galiausiai supratau, kad negaliu atskirti savęs nuo savo sutrikimo, nes tai ir yra mano asmenybės dalis. Nėra taip, kad aš jį turiu, jis yra aš, kad ir kaip keistai tai skambėtų“, – sakė moteris.
Paklausta, ar dėl klausos negalios pradėjo lankyti psichoterapiją, Agnė sakė, kad nevisai. „Negaliu kategoriškai teigti, kad tą paskatino klausos sutrikimas, bet psichoterapiją lankau jau kokius penkerius metus. Mano terapiniai ieškojimai buvo daugiau susiję su asmenybės dalykais, su tuo, kaip aš jautriai išgyvenu emocijas, bet labai didelę dalį užėmė ir savęs pažinimas per klausos sutrikimą. Pavyzdžiui, grupinėse terapijose būdavo užduotys, kai turi užmerkti akis ir klausytis. Užsimerkusi aš nebegirdėdavau, nes nematydavau vaizdo. Jausdavausi atskirta. Reikėjo su tuo dirbti, o ne atsitraukti ar išeiti. Ne vienas pratimas buvo tamsoje, tada pajusdavau didžiulį nesaugumą“, – pasakojo Agnė.
Pripažinti sau
Šiandien daugelis iššūkių jau įveikta, bet su jais susidoroti padėjo ne tik klausos aparatas, o ir savęs pažinimas. „Be abejo, kad be klausos aparato nebūčiau tiek nuėjusi, arba tai būtų kainavę daug daugiau pastangų. Kita vertus, ir dabar kiekvieną dieną turiu būti įsitempusi, kad galėčiau dalyvauti socialiniame gyvenime. Mano siekis yra būti tarp žmonių ir bendrauti. Dabar dirbu mokytoja ir man be galo svarbu išgirsti savo mokinius. Nėra malonu jų perklausti, bet man ir pačiai reikia priprasti. To nebūtų nei be klausos aparato, nei be darbo su savimi“, – šypsojosi Agnė.
Tiesa, paskutinį klausos aparatą ji įsigijo ryškiai rožinį, kad visi matytų. „Čia buvo dar vienas lūžio taškas. Aš supratau, kiek mane suformavo tas klausos sutrikimas ir kad tai gali būti normalus dalykas. Tam gal įtakos turėjo ir atsitiktinė pažintis su kita moterimi, turinčia tokią negalią. Nes anksčiau jaučiausi, kad niekur nepritampu. Nes aš nesu nei girdinti, nei kurčioji. Tada pamačiau, kad yra ir daugiau tokių žmonių. Supratau, kad noriu, jog kiti matytų, kokį išskirtinumą turiu“, – sakė Agnė.
Kitiems, turintiems klausos sutrikimą, žmonėms ji pataria, visų pirma, pripažinti sau, ką turi, kuo esi išskirtinis. „Jei turiu sunkumų, reikia pripažinti, kad jų turi ir nebijoti būti pažeidžiamam, kitam pasipasakoti, pasidalinti. Žinau, kad gali būti sudėtingas paprašyti pagalbos, bet reikia tą daryti“, – sakė Agnė.
