– Pradėkime nuo visuomenės požiūrio į žmones, patiriančius klausos iššūkių. Pati, kiek žinau, nešiojate klausos aparatą. Iš jūsų asmeninės patirties, kaip tas požiūris keitėsi, koks jis buvo, tarkime, prieš 10–15 metų ir koks yra dabar?
– Visų svarbiausias pokytis – visuomenės požiūrio kaita. Dabar kitaip, nei prieš 10–15 metų, vertiname tris dalykus. Pirmasis – tai požiūris į žmonių klausos iššūkius. Pereita nuo medicininio vertinimo ir terminijos prie socialinio modelio. Žmonių klausos poreikiai visuomenėje tampa vis geriau suprantami ir gerbiami. Atsisakoma medicininių terminų, kurie suponuoja ligą, sutrikimą, nenormalumą, sugedimą ir panašiai. Sovietų laikais ir kurį laiką vėliau net buityje vartoti žodžiai, tokie kaip kurčnebylis, priekurtis, išnyko iš mūsų kasdienio žodyno. Ir apskritai šiandien sparčiai mąžta bereikalingo, nepagalbaus, tuščio dėmesio žmonėms, kurie prasčiau girdi, ir daugėja tikslingų veiksmų, pvz., aplinkos pritaikymo. Kad skaitytojai pajustų, kaip komiškai skamba klausos ypatybių išryškinimas medicininiais terminais ne vietoje ir ne laiku, pakanka įsivaizduoti, kad skelbdamas spektaklio ar konferencijos pertrauką renginio vedėjas įvardina, kad pertrauka skirta taip pat žmonėms, turintiems šlapimo sistemos sutrikimų. Kitaip tariant, mūsų visuomenėje tapo savaime suprantama, kad žmonės turi pačių įvairiausių poreikių, tarp jų ir klausos.
Antras dalykas, kuris kardinaliai pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį, tai visuomenės požiūris į pagalbines klausos priemones. Dar visai neseniai dalis žmonių atsisakydavo klausos aparatų, nes jautė nemalonų aplinkinių dėmesį „kitokiems“. Moterys ir kai kurie vyrai net šukuosenas prisitaikydavo taip, kad plaukai dengtų ausis! Dabar, ypač tarp jaunesnio amžiaus žmonių, nebetenka susidurti su nuogąstavimais, kad klausos aparatas matosi. Spėju, kad šiam visuomenės požiūrio pokyčiui esminę įtaką padarė garso vartojimo technologijų pažanga. Labiausiai turiu omenyje belaides ausines, kurios šiandien leidžia patogiai klausytis radijo, tinklalaidžių įrašų, muzikos, kalbėtis telefonu. Vizualiai belaidės ausinės net labiau matomos, nei klausos aparatas…
Na ir trečias dalykas, kurį dabar vertiname visiškai kitaip, nei prieš 10–15 metų – tai gestų kalba. Ištikus pasaulinei COVID-19 pandemijai, kurtieji atsidūrė visiškoje informacinėje atskirtyje. Milžinišką darbą atlikto Lietuvos Kurčiųjų draugija, pasiekusi, kad bent svarbiausios žinios ir vyriausybės spaudos konferencijos, transliuojamos per televiziją, būtų verčiamos į gestų kalbą. Su kolegomis iš Mykolo Romerio universiteto atlikome tyrimą, kiek pirmaisiais pandemijos metais kurtieji ir neprigirdintieji sulaukė dėmesio iš valdžios, teisės, sveikatos, žiniasklaidos ir kitų sričių specialistų. Paaiškėjo, kad lyginant net su aklaisiais, kurtiesiems teko dėmesio trupiniai, tuo tarpu su kitomis socialinėmis grupėmis neįmanoma nė palyginti! Esu įsitikinusi, kad visuomenės požiūris į gestų kalbą ir toliau sparčiai keisis, ir matysime, kur šie pokyčiai nuves. Jau dabar yra daugybė norinčių mokytis gestų kalbos Lietuvių gestų kalbos vertimo centro organizuojamuose kursuose, o universitetuose užpildytos pasirenkamojo lietuvių gestų kalbos studijų dalyko auditorijos.
Pagaliau kalbėdama apie save asmeniškai, pastebėjau, kad dabar, priešingai nei prieš dešimtmetį, aplinkiniai demonstruoja daugiau kantrybės ir supratimo komunikuojant. Kadangi dirbu aukštosios mokyklos dėstytoja ir renginių lektore, anksčiau auditorijoje tekdavo žymiai dažniau studentams ir mokymų bei konferencijų dalyviams priminti kalbėti garsiau, prašyti pamojuoti ranka, kad susiorientuočiau, kas kalba, ir tinkamai suprasčiau, ką sako (didelėje erdvėje noriu matyti kalbančiojo veidą, nes kai kuriuos žodžius padeda identifikuoti būtent skaitymas iš lūpų).
Beje, kaip tik prieš keletą dienų teko vesti mokymus Kauno klinikų vadovams ir turiu pasakyti, kad nuoširdžiai nustebau, kaip puikiai kolegos įvaldę komunikavimo su neprigirdinčiu asmeniu principus. Sakysite, nieko čia nuostabaus, juk tai medikai, o jie ir turėtų būti supratingi? O aš paprieštarausiu, nes iki šiol mano patirtis komunikuojant su medicinos personalu įstaigose nebuvo tokia maloni. Tik pastaruosius keletą metų poliklinikoje ar ligoninėje pasakiusi, jog neprigirdžiu, faktiškai visada sulaukiu tinkamo atsako – garsesnės kalbos, aiškesnės artikuliacijos.
– Papasakokite plačiau, su kokiomis stigmomis susidūrėte dėl klausos?
– Dauguma stigmų, su kuriomis susiduria kurtieji bei neprigirdintieji, būdingos praeičiai, bet ne visos. Dabartiniu metu bujoja itin komplikuotas pasekmes kurianti stigma, susijusi su kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų darbo galimybėmis. Labiausiai neįtikėtina tai, kad stigmatizuotu mąstymu vadovaujasi specialistai, turintys tą stigmą griauti. Tikriausiai pastebėjote, kad kurčiųjų beveik nesutiksite biuruose ir valstybės įstaigose. Taip yra todėl, kad kurtieji dažnai susiduria su situacija, kai net įgiję aukštąjį išsilavinimą, negali įsidarbinti pagal specialybę dėl savo klausos poreikių. Kurtieji dalinasi, kad užimtumo tarnyboje jiems nesiūlomos darbo vietos jų profesinėje srityje, nes „vis tiek nepriims“, „ką jūs ten veiksite tarp girdinčių“, „ilgai vis tiek neišdirbsite“ ir panašiai. Tuo tarpu faktas tas, kad Lietuvoje ne vienas ir ne dešimt kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų kuo sėkmingiausiai dirba bibliotekininkais, dėstytojais, vertėjais, programuotojais, architektais, dizaineriais, vadovauja verslams. Neteisingas įsivaizdavimas, kad su kurčiuoju bendrauti neįmanomai sudėtinga ir imlu laikui. Be to, jei jau prakalbome apie bendravimo sunkumus, tai pripažinkime, kiek daug rūpesčių organizacijose kelia būtent girdinčiųjų tarpusavio nesusikalbėjimas!
Tuo tarpu pati nepatyriau arba bent jau nepastebėjau stigmatizuojančio aplinkinio elgesio. Čia, matyt, susidėjo dvi aplinkybės: ir ta, kad su klausos aparatu gana neblogai girdžiu, ir kita – kad nelabai paisau socialinės aplinkos, kurioje man tenka veikti, nepagrįstų reikalavimų. Juokaudama galėčiau save apibūdinti, kaip nepaisančią socialinio spaudimo, kol nepatikrinau, kiek jis stiprus. Regis, būtent dėl šios savybės šiuo metu man kaip mokslininkei be galo įdomu tikrinti ir griauti klaidingus mitus apie kurčiuosius ir jų darbo įtraukties bei karjeros galimybes.
– O kaip dėl socialinių iššūkių, su kokiais jums teko susidurti asmeniškai?
– Su socialiniais iššūkiais tenka susidurti kasdien, pradedant bendravimu artimoje aplinkoje ir darbe ir baigiant lankymusi renginiuose. Pavyzdžiui, prieš keletą savaičių po ilgos pertraukos buvau teatre. Deja, iš spektaklio išėjau nesulaukusi pabaigos – nors buvau įsijungusi klausos aparato maksimalaus garsinimo režimą, daugiau laiko negirdėjau, negu girdėjau, ką scenoje kalba aktoriai. Dėl klausos renkuosi klasikinės muzikos koncertus, operą, baletą. Norisi tikėti, kad ateis laikas, kai visi spektakliai bus titruojami, kaip dabar yra, pvz., Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Taip pat dažniausiai svarstau, ar dalyvauti klausytojos rolėje viešuose renginiuose, kuriuose kalbama didelei auditorijai. Girdintieji to turbūt nė nepastebi, bet žmonės, turintys klausos poreikių, renginiuose kenčia dėl dviejų problemų: per mažo garso ir per didelio garso. Turiu omenyje, kad jei renginio metu naudojama nekokybiška garso sistema, o salėje prasta akustika, žmogus su klausos aparatu toliau nuo garso kolonėlių kalbančiųjų gali ir visai negirdėti. Tuo tarpu itin stiprus garsas rėžia ausį ir žmogui su klausos aparatu gali sukelti aštrų fizinį skausmą.
Apskritai, socialinių iššūkių yra įvairesnių, nei būtų galima įsivaizduoti girdinčiam žmogui. Pavyzdžiui, kai kalbasi daugiau žmonių vienu metu, naujo tipo klausos aparatai slopina aplinkos triukšmą ir išryškina kalbančiojo balsą. Deja, to ne visada pakanka kokybiškam bendravimui, jei vadinamąjį triukšmą kelia kitų žmonių pašnekesiai. Taip pat sudėtinga suprasti, kas sakoma užsienio kalba, nes kai kuriose kalbose, pavyzdžiui, anglų, yra kitokių garsų, nei lietuvių kalboje. Kai tie garsai tariami, kalbos padargai juda kitaip, taigi, skaityti iš lūpų tampa žymiai sunkiau. Bet ir bendraujant lietuvių kalba ganėtinai sudėtinga suprasti, ką kalba žmogus, jei jo tartis neaiški arba yra kokių nors kitų niuansų. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad man asmeniškai sudėtinga girdėti, kai kalba žmonės, nešiojantys dantų kabes.
– Vienas iš dalykų, su kuriuo susiduria klausos sutrikimą turintys žmonės, yra izoliacija. Kaip tai veikia patį žmogų, jo emocinę gerovę, galų gale – pasirinkimus?
– Galbūt pasakysiu aštriai ir sulauksiu prieštaravimų, tačiau izoliaciją šiais laikais dažniau susikuria neprigirdintys žmonės, nei ji primetama aplinkos. Žinoma, esti visokių situacijų, pavyzdžiui, kai aplinkiniai vengia bendrauti nenorėdami neva vargintis, tačiau tokias situacijas visgi priskirčiau tarpasmeninių santykių, o ne klausos iššūkių sričiai. Kita vertus, reikia suprasti kurčiųjų bei neprigirdinčiųjų norą kartais daugiau mažiau likti nuošaliau arba nedalyvauti. Žmogui, kuris negirdi arba girdi prastai, bendravimas yra labai varginantis užsiėmimas ir didelis darbas ta prasme, kad dėmesingumas turi veikti sustiprintu režimu. Tai sekina. Dar daugiau: kad ir kiek žmogus stengtųsi, ne visada pavyksta pilnai įsilieti į aplinką. Žmogui, kuris neprigirdi, o juo labiau – skaito iš lūpų, kažkas lieka nenugirsta, pražiopsota. Žinoma, kad tai neprideda pasitenkinimo, bendravimo džiaugsmo ir gyvenimo pilnatvės jausmo. Galiu pasidalinti, kad norėdama atsigauti po intensyvios darbo ir bendravimo prasme dienos aš ne tik ieškau visiškos tylos, bet ir vizualiai ramios aplinkos, kadangi ryški, dėmesį traukianti aplinka arba kokia nors netikėta netvarka įprastoje aplinkoje kuria tolesnį vizualinį triukšmą, kuriam ištverti prireiktų papildomos psichoemocinės energijos. Ją būnu visiškai išnaudojusi stengdamasi susikoncentruoti į kalbančiuosius ir atsiriboti nuo kitų vizualinių aplinkos dirgiklių.
– Kaip manote, kokios priemonės padėtų geriau įsitraukti tokiems žmonėms į plačią visuomenę?
– Atsakysiu trumpai. Kurtiesiems ir neprigirdintiems reikia trijų dalykų: pirma, noro įsitraukti į veiklas, kuriose dalyvautų kartu su girdinčiaisiais, antra, atkaklumo siekiant savo tikslų ir, trečia, susitelkimo šviečiant visuomenę bei atitinkamų sprendimų priėmėjus apie aplinkos pritaikymą žmonėms su tam tikrais klausos poreikiais. Juk bet kuriai visuomenės grupei integruotis įmanoma tik plėtojant pozityvią abipusę sąveiką – ir iš pačių, ir iš aplinkinių pusės.
– Kiek tam gali padėti informacijos sklaida, mitų griovimas šalies žiniasklaidos priemonėse ar kitoje viešojoje erdvėje?
– Informacijos sklaida šalies žiniasklaidos priemonėse bei apskritai viešojoje erdvėje tikrai daug prisideda griaunant mitus apie žmones, turinčius klausos iššūkių. Juk žmonės baiminasi ir apipina mitais tai, ko nesupranta – per amžius amžinuosius šiuo atžvilgiu niekas nepasikeitė. Kuo daugiau visuomenė sužinos apie kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų poreikius, tuo geriau supras, kad šie žmonės patiria gyvenime tam tikrų sunkumų, tačiau juk sunkumų, tik galbūt kitokių, patiria kiekvienas iš mūsų! Koks skirtumas, tu dėvi klausos aparatą, akinius, judi ratukuose ar ne – ne šios pagalbinės priemonės arba poreikio jas naudoti nebuvimas kuria iš tavęs žmogų.
– Kaip galima būtų lengviau įtraukti klausos iššūkių turinčius žmones į darbo rinką?
– Leisiu sau „prikibti“ dėl žodžio integruoti. Kai svarstome, kaip kažką integruoti, mes kalbame iš viršesniųjų pozicijos, savotiškai susidieviname. Dabar puikus laikas keisti mąstymą ir pradėti klausti, kokios sąlygos ir priemonės reikalingos žmonėms, turintiems skirtingų klausos poreikių, kad jie galėtų dirbti darbą, kurį patys pasirinktų pagal savo norą ir pašaukimą? Atsakymas paprastas: paklausti jų pačių ir, svarbiausia, nespręsti už juos, kiek išsakyti poreikiai „sąmonė“ ar „nesąmonė“.
Artėjant 2025 metų birželiui kai kurios problemos pajudės savaime, kadangi turėsime į savo teisę ir praktiką perkelti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/882 dėl gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų. Ši direktyva įpareigoja šalis pasirūpinti, kad informacija būtų prieinama visiems, nepriklausomai nuo jų poreikių ar negalių. Jau dabar įstaigos ir įmonės į gestų kalbą verčia svarbiausią informaciją apie savo veiklą ir paslaugas, televizija rūpinasi titrų įdiegimo galimybėmis ir taip toliau. Manau, kad informacijos prieinamumas turės pridėtinį efektą – geresnį tiek bendrai visuomenės, tiek ir konkrečiai darbdavių supratimą apie žmones, turinčius klausos poreikių. Jau dabar sklando diskusijos dėl gestų kalbos bazinių gebėjimų įstaigose, teikiančiose viešąsias paslaugas. Tikiuosi, verslo organizacijos irgi nesnaudžia besidairydamos talentų. Turint omenyje, kad didelė dalis jaunųjų profesionalų dirba nuotoliu ir bendrauja raštu, o į ofisą atvyksta kartą ar du per savaitę, manau, netrukus taps norma kurčias bendradarbis, kuriam talkina gestų vertėjas, susirinkime!
– O kaip dėl vaikų įtraukties mokyklose, darželiuose? Kas padėtų tokiems vaikams nesijausti atstumtiems?
– Nėra kito būdo, tik padaryti taip, kad kurtieji ir neprigirdintys vaikai iš tikrųjų nebūtų atstumti. Pakalbėkime apie faktus, ne apie jausmus. Pamėginkime įsivaizduoti, su kuo ir kaip gi gali bendrauti kurčias vaikas bendroje mokykloje? Su mokytoja – per gestų kalbos vertėją. Tačiau lietuvių gestų vertėjų Lietuvoje trūksta. Užsisakyti gestų vertėją galima, bet ne kasdienai ilgam laikui. Tuo tarpu pamokos vyksta kasdien bent po pusdienį. O kaip kurčiam bendrauti su bendraklasiais? Žinoma, galima įsisvajoti, kad vaikai bus gabūs ir motyvuoti mokytis, tad netrukus visa klasė pramoks gestų kalbos. Bet realybė ta, kad net girdintys vaikai ne visada gerbia vienas kitą, patyčių neišgyvendinome. Bendraudamas per tarpininką, t.y. (suaugusį) vertėją, vaikas nori nenori patirs atskirtį. Mano galva, dar ne laikas svaičioti apie kurčiųjų integravimą į bendras klases. Reikia pasiruošti. Pirmas žingsnis galėtų būti bent mokytojų ir jų padėjėjų paruošimas bendrauti gestų kalba. Ypač reikalingi psichologai pakankamu lygiu mokantys gestų kalbą. Skatiname visuomenę drąsiau diskutuoti apie psichikos sveikatą, tačiau, pavyzdžiui, kurtiesiems paaugliams ir jaunuoliams vargiai galime pasiūlyti psichologo konsultacijų, kuriose nedalyvautų tretieji asmenys...
– Gal galime pasitelkti kitų šalių pavyzdžius, gal žinote, kur Lietuva galėtų „nusižiūrėti“ tų gerųjų pavyzdžių ir kokie jie būtų?
– Gerųjų pavyzdžių apstu. Pirmiausia, Skandinavijos šalys. Pavyzdžiui, Islandijoje islandų gestų kalba yra privaloma valstybinė kalba, kuria geba bendrauti visų įstaigų darbuotojai. Kitose Skandinavų šalyse praktikos įvairios, tačiau bendra tai, kad gestų kalbą moka didelė dalis girdinčių žmonių, pradedant mokytojais ir jų padėjėjais, medicinos, socialiniais darbuotojais ir panašiai, ir baigiant žmonėmis, kurių aplinkoje yra kurčiųjų arba jie tiesiog nori būti pasiruošę bendrauti su kurčiaisiais pasitaikius reikalui. Be to, dabar dar ir madinga mokėti gestų kalbą! Jaunimas jos mokosi kaip dar vienos kalbos. Ši tendencija stebima ir kitose šalyse, net JAV, kur ASL (American Sign Language) šiuo metu išgyvena neįtikėtiną girdinčiosios visuomenės dalies susidomėjimą. Beje, vieninteliai amerikiečiai turi universitetą, skirtą būtent kurtiesiems. Norintys studijuoti Gallaudet universitete girdintieji turi nurungti milžinišką skaičių varžovų, kadangi konkursai dideli, o girdinčiųjų priėmimo procentas itin mažas.
