Aura ir gamtovaizdis, kurio su nieko nesulyginsi, šalia esantys bendraminčiai ir vandens sportas ne tik vienijo, bet ir atpirkdavo visus čia buvusius nepatogumus, kurie tuo metu net ir nerūpėjo, tarkim, atstumas iki čia, ypač vilniečiams, kurie Svencelę tiesiog dievino. Šiandien tie jauni žmonės užaugo ir vedami ne tik sentimentų, bet ir siekio gyventi, kaip nori, jau kelinti metai iš pagrindų kuria šią vietovę, stato patys arba perka čia svajonių namus, įkvėpdami ne tik vieni kitus unikaliai gyventi, bet ir to mokydami savo vaikus. Kasdien Svencelę atranda ir naujų žmonių, gyvenančių išskirtinėmis ir drąsiomis svajonėmis. Kokia Svencelė tapo, kuo traukia ir kokie mitai vis dar sklando, pasakoja patys tikriausi jos gerbėjai, mylėtojai ir šios vietos ambasadoriai.
Nuo euforijos iki realijų
Įmonės „Kopa vilkui“ vadovė Rugilė Gikarė su Svencelės projektu dirba nuo 2005-ųjų metų, kai su partneriu kaimynystėje užsakė pirmąją urbanistinę teritorijos konversijos studiją. Tuomet ją ruošė olandų urbanistai architektai bei inžinieriai su keliais dar jaunais stažuotojais Andre Baldišiūte bei Algimantu Neniškiu, šiandien jau garsiais architektais iš įmonės „Do architects”.
„Svencelė keitėsi visą laiką ir po truputį. Iki įžengiant pirmajam kaituotojui 2005 metais mano tėtis, ūkininkas Petras Vasiliauskas, „Vfarm“ įkūrėjas, iš teritorijos pašalino nuo kolūkio laikų likusias apgriuvusias fermas, čia įrengtas tvenkinys. Tada atvirą priėjimą prie vandens atrado pirmieji vilkai – kaituotojai, prasidėjo jėgos aitvarų fiestos. 2012 m. paleidome konteinerių miestelį kaituomenei „Svencelė“ su wake sistema tame pačiame tvenkinyje“, – prisimena R. Gikarė.
Pašnekovė sako, kad prie Svencelės kūrimosi ypač prisidėjo įmonės „Svencelės sala“ vadovas Dainius Šatkus, jis pirmasis investavo į teritorijos kanalų sistemą bei įplauką – pirmąjį uosto etapą. Valdant to paties projekto teritoriją numatyta, jog bus įrengta apie 5 km kanalų krantinių, kurios išraižys 30 ha teritoriją palei Kuršių marias su galimybe bet kurios tos teritorijos gyventojui ar lankytojui išplaukti į marias tiesiai nuo savo būsto terasos.
„Per tiek metų nueitas ilgas kelias – nuo euforijos iki realijų, išgyventa ne viena ekonominė recesija, tačiau per pastaruosius metus idėja ir visa teritorija stipriai įgauna kūną ir jau yra apčiuopiamas Svencelės veidas. „Svencele Dunes“ – vystytojo įmonės „Kopa vilkui“ ženklas ne tik rekreaciniams ir poilsio paskirties apartamentams Marių gatvėje pristatyti, bet ir „Svencele Dunes“ uostui, kuris yra pirmas privatus uostas iki 80 vietų Kuršių marių pakrantėje, pradedantis veiklą šį mėnesį. Tai naujas traukos centras ir gyvenvietės širdis. Be to, teritorijoje kuriama vandens kanalų sistema, integruota į apgyvendinimo infrastruktūrą, tad daugumai apartamentų sudaromas priėjimas prie vandens bei galimybė priplaukti nuo jų iki uosto.“
Darnoje su gamta ir pomėgiais
Svencelėje, pasak pašnekovės, kuriasi išties nuostabi gyvenvietė, įgaunanti modernumo ir darnos su gamta kontūrų, – unikali vieta Lietuvoje, kuri, kaip tikimasi, bus gyva ir šurmulinga ištisus metus, išlaikys stiprų ryšį su gamta ir vandeniu, mariomis ir kopomis. Aplink uostą bus kuriamas centras su viešosiomis erdvėmis, apimančiomis įvairių restoranų, krautuvėlių, butikų ir paslaugų veiklas. Patys apartamentai kuriami modernaus dizaino, prie aplinkos pritaikyto architektūrinio stiliaus. Juose kursis vandens pramogomis besidžiaugiantys gyventojai: vėjo ir jėgos aitvarų gerbėjai, buriuotojai, šeimos su vaikais, keliautojai, kosmopolitai, gyvenantys be sienų, – laisvojo pasaulio piliečiai. Čia skiriamas didžiulis dėmesys šiuolaikiškiems išmaniųjų namų sprendimams bei energetinių išteklių tausojimui: kuriamas automobilių įkrovimo el. stotelių tinklas, pasivaikščiojimo takai, viešosios erdvės ir viešoji infrastruktūra.
„Mes kuriame rekreacinius poilsinius kvartalus, kurie suprojektuoti šurmulingi ir yra skirtingai intensyvūs pagal užstatymo plotą bei dydį, tad „Svencele Dunes“ gali pasiūlyti įvairių dydžių variantų – nuo mini apartamentų iki prabangios vilos prie marių. Taip pat matome didžiulį ryšį su aplinka ir bendruomeniškumą – draugišką kaimynystę ir kiekvieno apartamento sąsają su aplinka: ar tai būtų terasa, ar balkonas, ar stogas, kur galima gyventi. Mums patiems „Svencele Dunes“ yra
moderni gyvenvietė, marios, kopos ir vėjas, jėgos aitvarai ir kateriai, saulės nugairinti skruostai ir šypsenos, vakaras smagių draugų kompanija“, – šypsosi R. Gikarė.
Iššūkių vis dar nemažai
„Nežinome daugiau tokios vietos Lietuvoj, kurią būtų galima įpirkti ir turėti paprastam mirtingajam. Svencelė – dar iki galo neatrastas ir neišvystytas pamario miestelis, kurį po truputį atranda Vilniaus, Kauno ir kitų miestų gyventojai, verslai. Čia sparčiai didėja ne tik vandens ir vėjo sporto bendruomenė, bet ir gausėja poilsiautojų, kurie ieško ramaus poilsio išskirtiniame pamario krašte. Čia vystomi išskirtiniai nekilnojamojo turto projektai gyvenimui, poilsiui, laisvalaikiui, šiame krašte didelių sklypų įsigiję tokie rinkos žaidėjai, kaip SBA grupė, ir panašiai“, – privalumus vardija R. Gikarė.
Pasak pašnekovės, investicija Svencelėje neapsiriboja tik nekilnojamojo turto įsigijimu pamaryje: „Tai investicija ne tik į poilsį, bet ir į verslą, pvz., ilgalaikė ar trumpalaikė nuoma, kurios poreikis auga kiekvienais metais, be to, pati turto vertė papildomai didės apie 10 proc. (įprastas realus sveikas rinkos prieaugis yra apie 5–6 proc.), tad investuotojai galės džiaugtis grąža ne tik iš nuomos srauto, bet ir iš paties turto vertės prieaugio, mat kiekvienas naujas gyvenamasis, poilsio ar infrastruktūros projektas, toks kaip „Svencele Dunes“ uostas, kelia ir aplink esančio turto vertę.“
Paklausus, su kokiais iššūkiais susiduria vystydami projektus, R. Gikarė sako, kad iššūkių yra pačių įvairiausių: „Visų pirma, techniniai – kaip suvaldyti vandenį, išlaikant ryšį su žmogumi. Projektuojamos žemos krantinės, mąstoma, kaip iškelti teritoriją, kad jos per 100 metų neužlietų. Tai jau išsprendėme. Dar vienas iššūkis – kaip proporcingai investuoti į plėtrą ir suvaldyti riziką. Apie tai galvojame kasdien. Taip pat matome kaimynų klaidas – tikrai neužtenka išsikasti kanalą, jei juo bus neįmanoma plaukti. Klaidų daroma dėl noro turėti greičiau, tačiau tai nebūtinai yra geriau. Taigi šiandien būsime paskutiniai, pradedantys savo Marių gatvės kvartalo statybas, tačiau esame sukaupę didžiulę patirtį, turime visą komandą ekspertų – nuo hidrotechnikų iki statybos darbus prižiūrinčių techninių darbuotojų, taip pat dirbame su statybų valdytojais, siekdami suvaldyti rangovų darbą. Norime viską padaryti gerai.“
Labiausiai pasiteisino priėjimas prie kanalo
Vienas iš R. Gikarės minėtų architektų Algimantas Neniškis iš „Do architects“, dirbantis su projektais „Svencelės sala“ ir „Kopa vilkui“, sako, kad tuo metu, kai šių projektų koncepcija buvo parengta, ji atrodė neįtikėtina, nesuvokiama, nes aplinkui nebuvo analogo. Reikėjo numatyti begalę investicijų į infrastruktūrą, norint, kad tai būtų klestinčios, o ne tik formalios viešosios erdvės. Ir visgi planas, nors ir atrodė nuostabiai, ne iš karto įgavo pagreitį.
„Projekto vystymo laikas kiek išsitempė, bet įvyko daug įdomių dalykų. Tas pas miestelio senamiesčio kūrimas. Tai buvo laikas, kai galėjome daugiau šlifuoti sprendimus, – ne tik susidėlioti patys, bet ir pripratinti žmones. Buvo svarbu, kad gyvenvietė būtų kompaktiška, o ne išmėtyta, kad jaustųsi miesto atmosfera. Atsirado nauja pridėtinė vertė, nes viskas yra vienoje vietoje, ką ir duoda miestas, pradeda vystytis kultūra“, – sako architektas.
Pasak A. Neniškio, per kelerius artimiausius metus planuojama pabaigti 80 proc. teritorijos. Kiti darbai (likę 20 proc.) gali užsitęsti, ir tai, jo manymu, yra gerai centrinėje dalyje besiformuojant poreikiams, lūkesčiams, funkcionaliai plėtrai, kas ten gali ir turėtų būti: „Gerai turėti tokių mažų laisvų vietų, ypač centre, kad būtų galima kas keletą metų po naują pastatą pastatyti, o ne skubos tvarka viską pabaigti vienu metu. Šiai gyvenvietei tai bus naudinga.“
Pasak architekto, labiausiai pasiteisino sprendimas padaryti prieigą prie kanalo, kad iš kiekvieno namo, stovinčio 5 ar mažiau metrų atstumu nuo vandens, tiesiai iš svetainės būtų galima įlipti į savo laivą. „Tas kanalas veikia stebuklingai ir pietinėje, ir rytinėje, ir šiaurinėje pusėje. Skirtingose pusėse sukurta kitoniška kokybė. Iš esmės, gyvenimas tokio tipo namuose skatina bendrauti tarpusavyje, sukuria natūralią atmosferą, – praplaukdami žmonės sveikinasi ar kviečia vieni pas kitus užeiti. Tai veikia išties labai bendruomeniškai“, – įsitikinęs A. Neniškis.
Būsto kainos gali pasiekti Nidos
„Kai prieš kelerius metus rodėme savo viziją, galimiems gyventojams pristatėme projektą, dar buvo sunku įrodyti jo potencialą. Mes, architektai, rodydami maketą lengvai įsivaizduojame, kas čia galėtų būti. Bet kai negali pasakyti, kad, pavyzdžiui, kur nors Šilutėje yra analogiškas dalykas arba Latvijoje ar Lenkijoje, ta vertė būna užstrigusi, nes tai – tik vizija. Kai pastatėme pirmuosius namus, kai buvo galima išvysti pirmąjį demonstracinį namą, matyti, kaip žmonės čia gyvena, įvyko staigus šuolis, ir viso to vertė pakilo. Susiformavo šios vietos vertė. Šiandien namo, esančio prie kanalo sutvarkytose teritorijose, vieno kvadrato kaina – apie 4 tūkstančius. Aišku, yra individualiai vystomų teritorijų, ten kainos irgi panašios. Prieš metus dar buvo 2,5 tūkst. eurų už kvadratą, o dabar skelbimuose nurodoma apie 4 tūkst. Aišku, gali būti ir lūkestis už tiek parduoti, bet už tokią sumą būstų nuperkama vis daugiau. Yra akivaizdi paklausa“, – pastebi architektas.
Pasak A. Neniškio, dabar dar tik pavieniai žmonės gali pajusti, koks tas tikrasis gyvenimas prie kanalo, kai prioritetinė transporto priemonė yra laivas: „Rinka dar galvoja, kad Svencelė – kitoj pusėj marių. Kas turi čia laivą ir namą, žino, kad čia pat – ir Neringa, kurią galima labai greitai pasiekti. Tai yra nepažinti privalumai. Šis potencialas dar neatskleistas naujam šuoliui. Jeigu kalbėsime apie tą pačią Nidą, kur kvadrato kaina – 7 ir daugiau tūkst., tai gali būti, kad tokia suma gali būti pasiekta ir čia, turint minty šios vietos išskirtinumą, visiškai naujas galimybes naudotis mariomis.“
Stereotipai greitai subliūkšta
Pasak A. Neniškio, kai kurie žmonės teiraujasi dėl vandens kokybės – ar jis nežydi, ar galima maudytis: „Taip svarsto daugiausia tie, kurie negyveno prie vandens, nekaitavo, nesimaudė čia kiekvieną dieną. Šis nešvaraus vandens mitas visiškai subliuško bendruomenėje, kuri čia leido ir tebeleidžia dienas. O sužydi kaip ir visi ežerai. Tai tikrai nepavojinga sveikatai. Vienintelis skirtumas, kad į marias žmonės neina kaip į jūrą maudytis, neguli paplūdimyje. Nors vaikai čia turškiasi ir maudosi, šis vanduo – ne jūra. Tai yra barjeras stereotipine prasme, bet ne sveikatos ar švaros, juk čia žmonės maudosi daugiau nei bet kur kitur“, – patikina A. Neniškis.
Dar, pasak architekto, būna, žmonės bijo, kad bus daug vabzdžių, bet čia yra nemažai vėjo, tad vabzdžiai puikiausi išpučiami: „Gamta sezoniška. Muselių irgi kartais būna, bet jų yra ir Nidoje, ir visur kitur. Dar klausia, kada čia atsiras vietinė parduotuvė. Šiandien reikia nuvažiuoti arba nuplaukti iki Drevernos, tai irgi įdomi atrakcija. Drevernoje, beje, yra ir baseinas, veikiantis visais sezonais, yra žirgynų. Infrastruktūra Svencelėje kasmet plečiama. O vietinė parduotuvė artimiausiu metu taip pat bus.“