Laivas išardomas iki paskutinės surūdijusios vinies, nuvalomi pelėsiai, rūdys, seni dažai, viskas, kas nebegali būti pataisoma. Išlaikant laivo autentiškumą atnaujinamos, sutaisomos arba pagaminamos visiškai identiškos detalės. Laivas paruošiamas naujam gyvenimui net geresnis, nei pagamintas iš pradžių ir leidžiasi į kelionę jau būdamas kažkieno svajonių laivu. Skamba kaip širdžiai maloni daina, tiesa? Tokias dainas jau du dešimtmečius traukia viena iš seniausių laivų statybos bendrovių mūsų šalyje „Memel Werfte“.
Kaina gali kilti ir iki 100 tūkst. eurų
Senoje Klaipėdos laivų statykloje įsikūrusi „Memel Werfte“ bendrovė taiso, renovuoja, restauruoja ir kuria naujus laivus.
„Tai yra iš esmės nedideli, tiek buriniai, tiek motoriniai laiveliai iki 36 pėdų ilgio. Pastaruoju metu darbų tikrai daug, net nebespėjame visko. Užsakymų turime artimiausiam pusmečiui, o atėjus rudeniui vėl būsime užkrauti metams į priekį, nes kaip tik rudenį visi traukia laivus iš vandens ir daug kas apsisprendę veža juos restauruoti“, – pasakojo projektų vadovas Henrikas Petrauskas.
Anot jo, restauracija yra brangus malonumas, nes paprastai tuomet laivas yra visiškai išardomas ir surenkamas iš naujo. Viskas, ko reikia, yra pakeičiama naujomis detalėmis.
„Daugiausiai tai yra mediniai lavai, nors esame restauravę ir plastikinius. Aišku, viską puikiai padarome, tačiau mums įdomiau dirbti su mediniais“, – sakė pašnekovas.
Egzotiškiausias užsakymas, kurio ėmėsi „Memel Werfte“, buvo atrestauruoti 1925 metų norvegų burinį laivą „Knarr“.
„Padarėme naują kylį, pakeitėme dugną. Projektas truko pusantrų metų, ir tai tikrai yra mūsų įsimintiniausias darbas. Praktiškai pastatėme pusę naujo laivo. Iš ilgio tai pats didžiausias laivas, su kuriuo dirbome – apie 36 pėdos. Mūsų darbo dalis buvo korpusas, o kiti darbai jau buvo atliekami Norvegijoje“, – pasakojo H. Petrauskas.
Jis sakė, kad kone absoliuti dauguma bendrovės klientų – ne lietuviai: „Lietuviams gal tik pora laivų atrestauravome. Vieną tokį motorinį laivą neseniai baigėme ir jis plaukioja Kauno mariose. Iš esmės sutvarkėme anksčiau remontavusio žmogaus klaidą.
Dažnai mūsų klausia, ar galima atrestauruoti kokį laivą ir rodo jo nuotrauką. Iš esmės atrestauruoti laivą galima ir iš vienos lentos. Duokite mums vieną lentą, brėžinį ir mes jį atstatysime. Galima tik diskutuoti, ar tai bus atrestauravimas ar naujo laivo pastatymas.“
Būtent nuo darbo specifikos, kiekio ir užmojo priklauso ir kaina. Ji, anot „Memel Werfte“ projektų vadybininko, gali atitinkamai svyruoti nuo 10 tūkst. iki 100 tūkst. Jis taip pat pripažino, kad Lietuvoje nėra daug tokių laivų dirbtuvių ir juo labiau pačių restauruotojų.
„Kodėl? Todėl, kad tai labai sunkus įdirbis. Mes turime kitą verslą, tad galėjome leisti sau investuoti. Grąža ateina per pirmus dvejus-trejus metus, o investicija – per maždaug 10 metų. Parodos, kontaktai, darbų rodymas vien tik tam, kad parodyti, – pasakojo H. Petrauskas. – Visiškai nuo nulio pastatėme savo laivą „Memel Viking“, kurį taip pat bus galima pamatyti parodoje. Naują raudonmedžio korpuso laivą, kuris be variklio kainuoja apie 60 tūkst. eurų, būtume jau pardavinėję Šveicarijoje, Austrijoje ar Vokietijoje, jei ne pandemija.“
Iš jūreivio šeimos kilęs ir pats bent tris laivus turintis H. Petrauksas tvirtino, kad laivų statyboje iššūkių daugiau nei reikia.
„Didžiausi iššūkiai – kokybiška mediena, personalas, kvalifikacija. Labiausiai trūksta personalo, nes reikia daug mokytis. Kai atėjęs žmogus sako, kad jis stalius, tai nereiškia, kad jis gali laivus statyti. Reikia daug užsispyrimo ir noro mokytis. Kita vertus reikia daug skrupulingumo – netinka požiūris „ai, gal bus gerai“. Neturėtume nė vieno kliento nei Šveicarijoje, nei Austrijoje su tokiu požiūriu“, – tikino jis.
Didžiausias motyvas statyti – noras plaukti
Medinių laivų kūrėjas bei „Nacionalinės ekspedicijos“ kapitonas Simas Knapkis laivų dirbtuvėje laiką leidžia jau du dešimtmečius. Paklaustas, kiek laivų yra pastatęs, moja ranka – nė neskaičiavo, bet jų ir nėra labai daug.
„Čia ne 19-as amžius, iš to namų nepasistatysi. Aš daugiau dėmesio skiriu kokybei. O viskas prasidėjo nuo to, kad tai buvo mano hobis“, – pasakojo 43-ejų metų laivadirbis, statantis tradicinius lietuviškus ar bent su Lietuva susijusius laivus iš medžio masyvo.
Vieną unguriams gaudyti skirtą laivą šiuo metu statantis vyras teigia, kad rimčiausias šių metų projektas yra 12 m ilgio daniškas vikingų laivas, kuriuo, tikėtina plaukdavo ir kuršiai.
„Viską darau pagal konkrečius užsakymus išskyrus savo pirmąjį laivelį, kurį dariau sau, – šyptelėjęs kalbėjo S. Knapkis. – Ūkiškai kalbant, tai vien fizinio darbo, jei viskas sudėta suruošta, reikia nuo pusės mėnesio iki mėnesio, nenormuojant darbo dienos. Tačiau paprastai darbas prasideda nuo brėžinio, medžiagų paieškos, tad vieno laivo projektas gali užtrukti ir 2-3 metus.“
Labiausiai jam įstrigęs projektas – 23 metrų ilgio, 6 metrų pločio Trakų „Vytinė“, kuriam S. Knapkis atidavė labai daug jėgų: „Teko daug studijuoti, prašyti pagalbos iš Jūrų muziejaus, bičiulių, pažįstamų, dalyvauti Europos mokslininkų konferencijoje. Tai – simbolinis projektas, juk tai didelis ir įspūdingas Lietuvos burlaivis, kurį buvo malonu statyti. Pats ne tik vadovavau, bet ir grojau pirmuoju smuiku fiziškai, tad nemažai iš savęs išspaudžiau sulčių.“
Laivadirbis kukliai kalba apie save teigdamas, kad dar nevadina savęs meistru.
„Tikrai yra geresnių už mane. Neužtenka paimti lentas, užsikalti ir jau vadinti save meistru. Tokių yra daug. Esu matęs labai gerų darbų užsienyje. Kol negaliu konkuruoti su užsieniu, tol negaliu vadinti savęs meistru. Šis vikingų laivas, kurį pabaigsiu, reikalauja daug sveikatos, maksimumo žinių, sudėtingas projektas, tad jei iš jo išspausiu 92 proc. kokybės, galėsiu vadintis meistru ir drąsiai galėsiu žiūrėti užsienio meistrams į akis. O iki tol stipriai ir nesireklamuoju. Toks mano požiūris“, – dalinosi mintimis pašnekovas.
Vienas pagrindinių motyvų, kodėl atsidūrė prie statomų laivų – didelis noras plaukti.
„Savo laivelį stačiau ne todėl, kad myliu medį. Nemeluosiu, nemėgstu tų darbų, man patinka plaukioti, norėjau turėti savo laivą ir ieškojau būdų, kaip jį pasidaryti, domėjausi. Jis man pavyko, gavau užsakymą, statau ir atstatau laivus ir visuomet noriu jais paplaukti, prisiliesti prie kažkokios istorijos. Mano pagrindinis motyvas – plaukioti. Tuomet žinau, kas yra negerai“, – kalbėjo laivadirbis.
Anot jo, didžiausias užsakymų šuolis buvo maždaug prieš 15 metų, tuomet tų istorinių laivų Lietuvoje padaugėjo. Tačiau nuo to laiko tas pats lygis ir laikosi.
„Pastatyti nesunku, bet neplaukiantys laivai pūva. Vien tik maitinti ego ar meluoti klientui, kad jam to laivo reikia – aš taip negaliu. Nenoriu. Laivų tikrai daugiau galėjau pastatyti, bet pirmiausiai pradedu klausinėti kliento, ar jis iš tikrųjų nori to laivo. Kartais daug darbo įdedu, o to rezultato, kaip plaukiančio laivo, nėra“, – teigė atsargiai siūlomus darbus besirenkantis S. Knapkis.
Nuovoka ir labai daug kūrybos
22-ejus metus su įvairaus dydžio mediniais laivais ir valtimis dirba jas projektuojantis, statantis ir restauruojantis Vaidotas Bliūdžius. „Dailidžių dirbtuvės“ laivadirbys taip pat duoda rankoms valią, jei reikia restauruoti ar atnaujinti senus medinius pastatus, paminklus, vėtrunges, o šiuo metu Jūrų muziejui baigia padirbti vaikų žaidimo aikštelę.
„Kiek pastatyta laivų, galima suskaičiuoti ant rankų. Istoriniai laivai ekonomiškai nepopuliarūs, todėl jų negali būti tiek daug. Kas keli metai – po vieną laivą. Gyventi iš to ir laukti, kada toks projektas klius, būtų neįmanoma. Kita vertus vienas laivo nepastatysi, reikia turėti profesionalią komandą. Mes turime tokią komandą. Dabar dirbame prie kitų projektų, meistriškumas niekur nedingsta. Laivuose – tie patys medžio jungimo, medienos parinkimo principai“, – pasakojo istorinių laivų meistras.
Laivai gali būti atstatomi pagal pavyzdį – iš naujų medžiagų, bet lygiai toks pats. Toks buvo Jūrų muziejuje esantis kurėnas (Kuršių marių žvejų plokščiadugnė burvaltė), kurį laivadirbis galėjo tiksliai išmatuoti ir pastatyti naują.
Kitas modelis – kai po ranka yra tik istoriniai šaltiniai, atvirukai, nuotraukos, o geriausiu atveju kažkoks brėžinėlis.
„Tuomet viskas prasideda nuo projekto kūrimo. Dydis, medžiagiškumas – viską reikia surinkti ir suprojektuoti pačiam. Į tą ratą įtraukiama daug žmonių – medienos tiekėjai, apdirbėjai, kalvis, siuvamos burės. Viskas koordinuota. O dar gali būti dirbama tam tikrais mažesniais etapais – pavyzdžiui užsiimama vien tik medienos parinkimu“, – pasakojo V. Bliūdžius.
Ar visi jo statyti laivai plaukioja?
„Jūrų muziejui statėme dorę, įdėjome autentišką variklį, plaukė, bet laikui bėgant jiems reikėjo to laivo ekspozicijai, tad jis ir buvo iškeltas. Trakų „Vytinė“ neplaukioja Trakų ežere, nes per didelis laivas tokiam ežerui, tačiau jis nuleistas į vandenį, pririštas ir paverstas edukacine muziejaus sale. Iš plaukiančių laivų – reisinė „Dreverna“ – pats ja ir plaukioju dabar. Stačiau, neplanavau, kad plauksiu, bet taip lėmė likimas“, – juokėsi pašnekovas.
Jis pripažino, kad sudėtingiausias ir daugiausiai iššūkių pareikalavęs projektas – pats pirmasis.
„Jaunystėje statant patį pirmą laivą, viską sužinojau apie laivus. Buvo didžiulė vokiška knyga, skaičiau po kruopelę, rinkausi žinias. Tai buvo veikiausiai gyvenimo projektas, į kurį neįmanoma sugrįžti. Vėliau statėme reisinę (prekybinis, kelioninis laivas), reikėjo didžiules pastangas įdėti nuo medžiagos rinkimo iki pinigų, – pasakojo jis. – Neskaitant brėžinių, tikriausiai pats procesas sunkiausias, kai dugną padarai, po to – ragai, o tuomet reikia pirmą lentą prilenkti. Matyt techniškai yra sudėtingiausias dalykas tą pirmą lentą priderinti. Kitais atvejais kartais trūksta pinigų – atrodo būtų lėšų daugiau, būtų lengviau. Kartais susiduriu, kad turiu pinigų, o nėra tam tikro storio ir ilgio medienos. Pavyzdžiui, stiebui reikia 15 m tiesios eglės. Tai užima laiko surasti.“
Laivadirbis pasakojo, kad daugelis stebisi Drevernoje išvydę reisinę („Dreverna“) ir klausia, ar šitas laivas dar plaukia: „Tuomet šalia jachtą turintis kaimynas sako, kad šis laivas daugiausiai iš visų burinių laivų Drevernoje ir plaukioja.“
Paklaustas, ko reikia norint tapti geru laivadirbiu, V. Bliūdžius sakė, kad pirmiausiai reikia būti geru dailide, turėti nuovoką, mokėti surinkti istorinę medžiagą ir pasidaryti projektą. „Visa kita – meistriškumas. Aišku, ne vien mano – visos komandos. Nuolat susiduriame su iššūkiais. Viskas beveik kaip pirmą kartą – detalės nesikartojančios, tad reikia labai daug kūrybos“, – reziumavo jis.
