Rytinėje Kuršių marių pakrantėje kylantis naujas miestas – unikalus Lietuvoje. Jį kūrę architektai jau pelnė ne vieną architektūros apdovanojimą. O čia suplanuoti cilindro formos nameliai, primenantys milžiniškas statines stiklo sienomis, dar nė nepastatyti tapo tarptautine sensacija. Dėl savo formos ir įspūdžio, kad stumtelėjus ims ridentis, jie iškart buvo praminti riedančiais namais. Žinia apie apskrito namo projektą akimirksniu nuriedėjo per užsienio architektūros portalus ir leidinius, keldama nuostabos ir susižavėjimo žiežirbas.
Nors Svencelės naujakuriai kol kas mieliau renkasi santūresnio dizaino namus, kitąmet pirmasis toks originalus statinys jau atsiras Svencelės salose ir neabejotinai taps dar vienu šio drąsaus projekto plėtotojų kūrybingos fantazijos simboliu. Kaip ir vos įvažiavus į gyvenvietę į akis krentantis raudonas tiltas – lyg švyturys, žymintis kelią ne tik sausumos, bet ir vandens transportui.
Žvelgiant į Svencelės salose augančią šiuolaikišką, bet kartu darniai į Kuršių marių kraštovaizdį įsiliejančią gyvenvietę, sunku patikėti, kad prieš kelis dešimtmečius čia buvo kolūkis, fermose mykė galvijai, o tvenkiniuose gagėjo pulkai ančių. Įsivaizduoti padeda tik išlikusios ano meto fotografijos.
„Šitos teritorijos urbanizavimas prasidėjo nuo Dainiaus Šatkaus (verslininko, „Svencelės salų“ valdytojo – Red.) svajonės čia sukurti miestelį ant vandens, kuriame galėtum ir ilsėtis, ir sportuoti, ir svajoti, nes vieta magiška. Ją jau anksčiau buvo atradę vandens aitvarų mėgėjai. O Dainius Šatkus čia įžvelgė galimybę senus fermų pastatus transformuoti ir sukurti miestą”, – sako pagal D. Šatkaus sumanymą pirmąją Lietuvoje gyvenvietę ant vandens projektavusi A. Baldišiūtė.
Verslininkas D. Šatkus Svencelę atrado per nendres. Vienas jo verslų – tiekti žaliavą nendrinių stogų dengėjams. Tokie stogai vis dar populiarūs Danijoje, Nyderlanduose, o Svencelės marių pakrantėje nendrės kadaise gausiai žėlė.
D. Šatkus, paklaustas apie idėjos ištakas fermų vietoje kurti poilsiavietę, juokauja, kad anksčiau Lietuva buvo slidininkų kraštas, o dabar visi Lietuvje aitvaruoja. Tai jam buvo svarbi paskata jėgos aitvarų mėgėjų meka tapusį Svencelės kaimą paversti išskirtiniu šiuolaikišku kurortu, pritaikytu kokybiškam poilsiui su visomis miesto paslaugomis ir infrastruktūra.
2005 m. užsimezgusiai naujo miesto idėjai ir jos įgyvendintojams teko atlaikyti nemažai išbandymų – tiek biurokratinių, tiek finansinių. „Projektas išgyveno ir 2008 m. krizę, ir sąstingį po krizės, ir vienokius ar kitokius pakilimus. Nuolat keitėsi poreikiai. Mums reikėjo toje betvarkėje, paliktoje ančių fermų, rasti struktūrą, kuri laikui bėgant galėtų kisti. Namų reikėjo tai 20 m² ploto, tai 100, tai 200. Turi būti lankstus, bet kiekvieną kartą turėti tam tikrą vertybinį stuburą. Tuo stuburu tapo kanalai. Namai, kurie čia auga, gali būti padalyti į dvibučius, keturbučius ar vienbučius, bet visada lieka tas santykis: namo, vandens, kanalo, išplaukimo į Kuršių marias”, – aiškina architektė.
Svencelės gyvenvietės išskirtinumas – ją iš visų pusių įrėminantis vanduo. Miestas statomas pusiasalyje ir dirbtinai suformuotose keturiose salose. Vieną nuo kitos salas skiria aplink iškasti kanalai, kurių ilgis bemaž 4 kilometrai. Kanalais galima išplaukti tiesiai į Kuršių marias, o prie namų patekti ne tik automobiliu, bet ir laivu. Kiekvienas namas turi privačią prieplauką, kuri pereina į terasą. Pasak D. Šatkaus, ši vieta yra rojus ne tik aitvarautojams, bet ir žvejams, nes meškerę į kanalą gali merkti pro virtuvės langą ir pasigauti vakarienei marių žuvies, kurios kanaluose stebėtinai gausu.
Dėl kanalų Svencelės salos jau lyginamos su Nyderlandų miestais ant vandens ar Venecija. Tačiau vanduo kai kam gali asocijuotis ne tik su romantika, bet ir su stichijos pavojais, pavyzdžiui, potvyniais.
„Technologiniai dalykai prieš 15–20 metų, kai pradėjome projektą, labai visus gąsdino. Atrodė, kad vanduo yra tik grėsmė, grėsmė, grėsmė. Visi, su kuo iš pradžių konsultavomės, skaičiavo, matavo ir padarė išvadą, kad vandens lygis čia svyruoja per metrą. Toks svyravimas vyksta kartą per 70–100 metų, rečiau negu karas. Jeigu vanduo ir pakils per metrą, gal apsems kilimėlį prie durų, gal sušlaps batai”, – tikina projekto vadovė.
Pasak jos, didžiausia vandens grėsmė kyla audringą, labai vėjuotą dieną ir visai ne dėl to, kad vanduo kyla, o kad vėjas supučia vandenį į kanalus. Lygiai tas pat ir kitoje Kuršių marių pusėje, tiek Juodkrantėje, tiek Nidoje, kur žiemą matome apšalusias pakrantes.
„Kai jau turėjome daug įvairių ataskaitų, supratome, kad projektą reikia supaprastinti ir atsisakyti planuotų vandens šliuzų. Supaprastinome dar ir dėl to, kad pradėjome tyrinėti, kaip kiekvieną žiemą reaguoja pakrantė, molas, laivai, namai. Gyvenvietė prasidėjo nuo konteinerių, kurie buvo paversti laikinais nameliais, ir jiems per 10 metų nieko nenutiko. Nei kas juos nuvertė, nei nupūtė, nei apsėmė. Tada atsirado drąsos daryti paprasčiau ir labiau prisitaikant prie aplinkos.”
Laikui bėgant buvo atsisakyta aukštų betonuotų kanalų krantinių, jas pakeitė mažai pastebimos, po vandeniu esančios plastikinės konstrukcijos ir žemi natūraliai žole apaugę šlaitai, medinės prieplaukos ir terasos.
Tokios gyvenvietės analogo Lietuvoje nebuvo, tad ją projektuoti padėjo užsienio specialistai. Svencelės bendrojo generalinio plano idėja sukurta su Nyderlandų įmonės „Karres en Brands“ architektais. Pasak Andrės Baldišiūtės, jų patirties sluoksnis čia gražiai įsiliejo. „Jie įžvelgė daug paralelių tarp olandiško kraštovaizdžio ir šito krašto. Mes pradėjome šitą landšaftą kaip molį minkyti, eksperimentuoti ir žiūrėti, kas gali išeiti”.
Galvosūkių buvo projektuojant ne tik kanalų sistemą, bet ir gyvenamuosius namus. „Norėjosi atrasti tokią formulę, kad iš namo apžvelgtum Kuršių marių grožį, Negyvąsias kopas, nendrynus, vandens kanalus, į dangų kylančius spalvingus jėgos aitvarus ir kartu gyventum bendruomenėje, bet nematytum kaimynų. Ir kad jie tavęs neerzintų”, – sako A. Baldišiūtė.
Vaikštant po teritoriją galima pastebėti, jog namai pasukti taip, kad iš vienos terasos atsiveria vaizdas tik į vieną pusę. Tame pačiame name yra kelios terasos, ir galima rinktis, kurioje būti, į ką žiūrėti: yra vandens terasa, užuovėjos terasa, stogo terasa. A. Baldišiūtė sako pastebėjusi, kad kartais šių namų savininkams net sunku apsispręsti, kuri terasa jų mėgstamiausia.
29 ha apimančioje tertorijoje jau pastatyti 37 namai, planuojami dar 60. Tikimasi, kad norinčiųjų įsikurti ir investuoti šioje unikalioje vietoje netrūks. „Anksčiau atrodė, kad teritorija bus svarbi tik aitvarų sporto mėgėjams. Bet ne. Namus pradėjo pirkti nebūtinai aitvaruojantys žmonės, ir net nebūtinai turintys laivus, – pastebėjimais apie naujakurius dalijasi naujo miesto plėtotojai. – Čia gali gyventi ir tie, kurie mėgsta ramybę, ir tie, kuriems patinka būti su bendruomene.”
A. Baldišiūtė prisimena, kaip pristatydami projektą olandams jie brėžė viziją padaryti gyvenvietę turtingiems Lietuvos žmonėms. Olandai išklausė ir paklausė: o kas, jūsų manymu, yra turtingas žmogus? „Prieš 15–20 metų mes visai kitaip įsivaizdavome, kas čia galėtų gyventi, palyginti su tais, kas čia galiausiai gyvena, – pripažįsta architektė. – Čia gyvena turtingai, tiksliau, turiningai laiką leidžiantys žmonės, nes galimybių užsiimti įvairia veikla labai daug. Galima sportuoti vandens aitvarais vėjuotą dieną, o saulėtą dieną degintis Kuršių marių pakrantėje. Galima irstytis irklentėmis, plaukioti valtimis ar jachtomis, važiuoti dviračiais į žygius, tiek į Ventės ragą, tiek į Drevernos uostą už trijų kilometrų. Iš Svencelės arti nuplaukti laiveliu į Juodkrantę, į Nidą, tada atsiduri prie jūros. Gražu, kad namo gali grįžti ne automobiliu, o laivu ir prišvartuoti jį prie pat savo terasos”.
Planuojama, kad kitą pavasarį Svencelėje atsiras viešas 100 vietų mažųjų laivų uostas, kuris taps miestelio centru. Aplink įsikurs parduotuvėlės, kavinės, viešbučiai, suplanuotas ir SPA. Gal kada ir bažnyčia iškils – dar vienas tikro miesto simbolis.
Užsakymo nr.: PT_88577263