Visi myli auksaspalvius retriverius. Na, bent jau tie, kurie myli šunis. O štai mudžiai, Norvegų lundegundai ar beplaukiai Peru šunys – nesulaukia nė dešimtadalio tiek susižavėjimo šūksnių ar paglostyti siekiančių rankų. Ir ne todėl, kad būtų negražūs ar pernelyg agresyvūs. Tiesiog tai tokios retos veislės, jog apie jas retas žino, retas ir nori šiuos šunis auginti. Todėl jais rūpinasi tik saujelė entuziastų dažniausiai tose šalyse, iš kurių jie yra kilę.
Pristatome Jums 10 itin retų šunų veislių – perskaitę šį straipsnelį galėsite pradžiuginti ir nustebinti itin retų šunų augintojus savo žiniomis.
1. Turkų šuo Catalburun – Turkijoje išveistas pointeris, kurį itin lengvai galima atskirti iš „perskeltos“ nosies. Manoma, jog turkų medžiotojai (nes šis šuo – medžioklinis) labiau vertino „skeltanosių“ drąsą medžiojant žvėris, nei tradicinių pointerių, todėl juos intensyviai daugino. Šiuo metu veislė už Turkijos ribų beveik nežinoma, nors šalyje ypač giriama už medžioklės įgūdžius. Daugiausia dirba kalnuotose Turkijos vietose, ypač vertinami kurapkų medžioklėje.
2. Mudis – tai vengrų aviganis šuo, kurį, jei ne juoda spalva, būtų tikrai sudėtinga atskirti nuo avies. Minšktomis garbanomis ant kūno ir trumpu kailiu ant snukučio išsiskiriantis šuo, veisėjų apibūdinamas kaip „garbanotas stebuklas“. Teigiama, jog ši veislė tampa vis žinomesne, nes žavimasi ne tik mudžių gyvulių ganymo įgūdžiais, bet ir paklusnumu, šeimyniškumu. Nors veislė už Vengrijos ribų dar nėra populiari, mudžių mylėtojų klubai jau įsikūrė JAV ir Kanadoje.
3. Azawakhas – jei gatvėje pamatytumėte didžiulį šunį, išsišovusiais šonkauliais, greičiausiai nuspręstumėte, jog šeimininkas jį netinkamai prižiūri. Tačiau iš tiesų tai tipinė jo išvaizda. Šis
rusvos spalvos šuo kilęs iš Vakarų Afrikos, yra vienas iš kurtų atstovų. Azawakhai drovūs, bailūs šunys, taip pat sakoma, jog jų eisena labiau primena kačių, nei šunų. Tačiau artimiau pažinę žmogų jie tampa itin meiliais. Anksčiau šie šunys padėdavo vietiniams medžioti gazeles.
4. Catahoulos leopardinis šuo – reta veislė, kurią fotografai ypač mėgsta įamžinti rudeninių lapų fone. Šunys – kaip margučiai, lapai – spalvoti, kas gali būti gražiau?
Tokius įvairių spalvų dėmėmis išmargintus šunis išvedė amerikiečių medžiotojai, juos mėgo ir prezidentas Teodoras Ruzveltas. Šie šunys kilo iš Luizianos, Catahoula parapijos. Veislės aprašuose pabrėžiama, jog šie šunys manosi esą lygūs jums arba gal net šiek tiek viršesni. Vis dėlto, jie labai sargūs ir akylai prižiūri savo teritoriją. Šunų mylėtojai žavisi jų šviesioms it stiklinėmis akimis, kurios neretai būna dar ir skirtingų spalvų, kaip haskių.
5. Lundehundas – šis šuo yra Norvegų lobis. Jis naudotas medžioti rubuilius paukščius mormonus, angliškai vadinamus puffin. Iš išvaizdos šis šunelis lyg ir niekuo neišsiskiria – tačiau įsižiūrėjus įdėmiau ant kiekvienos jo kojos aukščiau yra po papildomą šeštąjį pirštą. Taip pat rašoma, jog keturkojis gali atsukti galvą atgal taip, kad nosimi baksteltų sau į stuburą.
6. Peru beplaukis šuo. Kadangi egzistuoja sfinksai – beplaukės katės, turi būti ir beplaukis šuo. Perujietiškai jis vadinamas Xoloitzcuintli (tariama Šo-lo-ents-kin-tli). Kadangi tokį pavadinimą retas perskaito greitai, kartais jis trumpinamas tiesiog iki Xolo. Šunų veislė tokia sena, jog manoma, kad su beplaukių šunų protėviais gyveno dar actekai. Tačiau plačiau ši veislė nepaplito dėl įvairiausių mitų – kai kurie žmonės, tikintys siaubūnės čiupakabros egzistavimu, šunis painiodavo su šia būtybe. Veislės apraše rašoma, jog tai itin sveiki šunys. Juos tereikia retsykiais išmaudyti ir patepti jų odą drėkinančia priemone.
7.Lagotto Romagnolo šuo – dar vienas kudlius, tik šįkart kilęs iš Romagnos regiono Italijoje. Jo pavadinimas reiškia „Romagnos ežero šuo” . Veislė buvo išveista surasti ir parnešti medžioklėje nušautus paukščius, tačiau šiuo metu šunys neretai pasitelkiami ieškant itin brangių grybų – triufelių.
Jie turi natūralų instinktą ką nors surasti ir parnešti, yra mylintys, gana lengvai treniruojami, socialūs ir lengvai sutariantys su kitais gyvūnais.
8. Stabihaunai arba Fryzų pointeriai – iš Nyderlandų kilusi veislė, savo išvaizda neišsiskirianti iš mišrūnų šunelių. Užtat šių šunų augintojai žino – veislė vertinama už paklusnumą, budrumą ir intelektą. Šunys buvo naudojami medžioklėje, dabar jie gali retsykiais šalia namų sugauti kenkėjus. 2010 – aisiais Jungtinėje karalystėje įsikūrusios Stabihaunų mylėtojų ir veisėjų asociacijos nariai pabrėžia, jog šie šunys turi labai panašias savybes, kaip labradoro retriveriai, spanieliai, yra praktiškai tobuli šeimos šunys, tačiau kažkodėl vis dar išlieka nepopuliarūs.
9. Karelijos lokių šuo – negali nepaminėti šuns tokiu įspūdingu pavadinimu. Šis visai nedidelis keturkojis, žinoma, buvo išveistas medžioklei. Nereikia labai girtis stambių lokių medžioklėmis – dažniausiai tokie šunys padėdavo šeimininkams nudaigoti smulkius kailinius žvėrelius - pavyzdžiui, kiaunes. Retesniais atvejais šunys naudoti vilkų, briedžių ir rudųjų lokių medžioklei. Keli šunys vaikydavosi lokį ir garsiai lodavo, nukreipdami žvėries dėmesį, o medžiotojas pagal garsą ateidavo jo sumedžioti.
Savo tėvynėje – Suomijoje, šie šunys patenka tarp 10 populiariausių veislių. Jie laikomi medžioklei ir kaip sarginis šuo. Mokslininkai teigia, jog šuo itin panašus į Rusijos laiką ir tokia veislė egzistavo dar nuo neolito periodo laikų.
10. Naujosios Gvinėjos dainuojantis šuo – arijų netraukia, tačiau vardą užsidirbo dėl neįprastų garsų, kuriuos skleidžia. Vis dėlto, labiausiai kinologų pasaulyje šios veislės šunys (išvesti iš laukinių šunų dingo), giriami už fizinę ištvermę ir protą.
Šuo „dainuoja” kiek kitaip nei vilkas ar kojotas – šiame įraše užfiksuotas zoologijos sode laikomas šios veislės šuo:
