Svarbu ne tik žmogus, bet ir šuo
Su sunkiais ligoniais dirbantys kaniterapeutai sako, kad ši procedūra veiksminga, todėl daugėja norinčių ją išbandyti. Ypač pabendrauti su šunimis nori vaikai.
Tačiau kaip terapinius šunis veikia tokios procedūros. Ar jie lygiai taip pat kaip ir vaikai mėgaujasi jomis?
Kinologai sako, kad terapinis šuo neturėtų dirbti daugiau kaip 1-2 kartus per savaitę. Jų teigimu, kartais pakanka 10-15 minučių, kad šuo emociškai ir fiziškai išsisemtų. Taigi turi būti paisoma tiek žmogaus, tiek ir gyvūno gerovės.
Kodėl kaniterapija tokia veiksminga? Kaip teigia kaniterapeutai, šuo yra socialiausias naminis gyvūnas. Jis jaučia žmonių nuotaikas, „skaito“ mūsų kūno kalbą, užuodžia ir girdi daug jautriau nei žmogus.
Tačiau šuo nėra pastoviai pasirengęs bendrauti su žmonėmis. Tinkamai pasirengęs vedlys ne tik teoriškai žino, bet ir iškart atpažįsta gyvūno streso požymius: laižymasis, žiovulys, padažnėjęs lekavimas, snukio sukimas į šoną, žvilgsnio vengimas ir kt.
Pastebėjus menkiausius šuns streso požymius užsiėmimas nutraukiamas. Gyvūnas išvedamas iš užsiėmimo patalpos, jam leidžiama laisvai palakstyti, duodama palakti, pažaidžiama, ramiai pabendraujama.
O užsiėmimų metu su šunimi beveik nekalbama, jis valdomas gestais ir žvilgsniu, taigi šuo pasiilgsta savo šeimininko balso - paprasčiausio bendravimo.
Zoopsichologų teigimu, tiesiog nusikaltimas būtų po terapinio ar edukacinio užsiėmimo uždaryti šunį voljere ir palikti jį vieną likimo valiai. Tokios sąlygos – papildomas stresas gyvūnui. Terapinis šuo turėtų gyventi šeimoje ir nuolat bendrauti su žmonėmis – gyventi visavertį gyvenimą.
Svarbiausia - temperamentas
Šunys, kurie gali būti atrenkami kaniterapijos užsiėmimams, yra atidžiai sekami specialistų. Pasak jų, ypač svarbi yra augintinių psichika: šunys turi ramiai reaguoti į dirgiklius. Ne mažiau svarbu ir bendravimas su žmonėmis – jiems tai turi patikti.
„Žinoma, apie šuns judrumą, kai jis šoka, džiaugiasi ar puola laižyti, taip išreikšdamas savo draugiškumą, negali būti nė kalbos. Tokių savybių kaniterapijos šuo negali turėti. Jis turi būti santūrus šuo“, – teigė dresuotoja Agnė Jazukevičiūtė.
Moteris pasakojo, kad tos pačios vados, tos pačios genetikos šunys gali būti labai skirtingi. Ekspertai ypač atidžiai juos atrenka – testuota itin griežtai.
Moteris minėjo, kad treniruoti kaniterapijai galima bet kokios veislės šunį, svarbiausia – jo temperamentas. Dresuotoja vardijo reikalavimus, kurie būtini kanetarapijos darbui treniruojamam šuniui. Jis turėtų ramiai reaguoti į ateinantį žmogų, jokiu būdu nešokti ant jo, nereaguoti agresyviai, ramiai prasilenkti su kitu šuniu, ramiai pasilikti vietoje, kai nėra šeimininko šalia. Kalbėdama apie dresavimą, moteris teigė, kad jau dviejų mėnesių šuniuką galima tam ruošti, tačiau dirbti su jaunu šuniu nevertėtų.
„Nors jis puikiai ištreniruotas, naudoti labai jauną šunį darbui su sergančiais suaugusiais ar vaikais nerekomenduočiau, nes jis vis tik dar auga, formuojasi, jo temperamentas dar keičiasi, tad gali būti neprognozuojamas. Čia kaip ir su paaugliais, juk jie dar nėra susiformavę žmonės“, – DELFI sakė pašnekovė.
Kalbėdama apie tai, kiek laiko trunka išdresiruoti kaniterapijai tinkamą šunį, moteris teigė, kad viskas priklauso nuo šuns temperamento ir šeimininko.
„Sunku įvardinti tikslų laiką, nes šunys skirtingi, tačiau tai paprastai trunka mažiau negu metus“, – pasakojo A. Jazukevičiūtė. Moters teigimu, tuo užsiimti turėtų apie tai žinių turintys specialistai.
Egzaminas – tai ne tikslumo varžybos
Kalbėdama apie kaniterpijos egzaminą, moteris pabrėžė, kad egzaminas nėra paklusnumo varžybos. Pastarosiose ypač svarbu, kad šuo idealiai praeitų schemas, ramiai išbūtų be šeimininko ir pan.
„Kaniterapijos egzamine to nereikia. Jeigu pamatau, kad šuo nuleidęs akis, prisiglaudęs prie šeimininko, nereaguoja į aplinkinius, tai nėra geras bruožas, nes kaniterpaijai reikalingi tokie šunys, kurie yra atsipalaidavę, ne robotai. Egzamino metu ne tikslumas svarbiausia. Kaniterapijoje akcentuojami gestai, šuns reagavimas į gestus, ne į šeimininko žodžius“, – sakė pašnekovė.
Kitas pavyzdys: jeigu egzamino metu šuo žiovauja, apsilaižo, nusipurto, tai rodo šuns įsitempimą, jaudulį, kas irgi nėra tinkama kaniterapijos darbui ruošiamiems šunims.
Gydo paralyžių
A. Jazukevičiūtė informavo, kad kaniterapijos metodai gali būti taikomi tiek suaugusiems, tiek vaikams. Jie yra labai įvairūs. Pirmiausia psichologinių problemų turintys vaikai mokomi domėtis šunimi - prisiminti jo vardą, žinoti, ką jis mėgsta, kiek jam metų, kokia veislė ir pan. O vėliau su gyvūnais atliekami tam tikri pratimai. Pavyzdžiui, vaikams, kurie turi atminties ar susitelkimo problemų, yra atliekami tokie pratimai: vaikui duodama raudona skarelė, kurią jis turi užrišti šuniui. Taip kartojama su skirtingomis spalvomis, kad jis kuo geriau jas įsidėmėtų.
„Šuo, su kuriuo buvo dirbama, pas vaiką ateidavo antradieniais. Ypač svarbu, kad jis ateitų tą pačią dieną, nes tuomet jo gali klausti, kada pas tave ateis Džimis. Tai irgi vienas kaniterapijos metodų, taikytinų mažųjų atminčiai gerinti“, – DELFI pasakojo A. Jazukevičiūtė.
Moteris minėjo, kad dažnai kaniterapija taikoma paralyžiumi sergantiems žmonėms. Vienas iš pavyzdžių yra šilumos terapija, kai šuo šiltas, prisiglaudžia. Dresuotoja pateikė ir dar vieną pavyzdį: paralyžiuotas žmogus negali valdyti rankos ir jo kumštis yra visada suspaustas, tokiu atveju jam įdeda maisto arba patepama kokiu paštetu, kurį šuo nulaižo.
„Būtina paminėti, kad šuo turi būti taip paruoštas, kad ne griebtų, ne kąstų, bet laižytų tą skanėstą. Laižymas mažina raumenų spazmus, tai yra gydymas“, – teigė pašnekovė.
Tiesa, būtina paminėti, kad toks užsiėmimas gali trūkti daugiausiai valandą. Pasak dresuotojos, jei tai trunka ilgiau, šuo gali pavargti ir dėl nuovargio pradėti elgtis neadekvačiai.