„Tai renginys, į kurį kviesti visi žmonės su šuniukais. Mes norime propaguoti kaniterapiją. Tai naujas žodis Lietuvoje. Jis reiškia, kad tam tikra terapija vykdoma pasitelkiant šunis. Mes norime įrodyti, kad jeigu tai yra klusnus, socializuotas, dresuotas šuo-draugas, jis gali dirbti kartu su mediku ir padėti vaikams ar suaugusiems, kurie turi tam tikrų sutrikimų, - kalbėjo Kaniterapijos asociacijos prezidentė Jonaistė Jusionytė. - Tai – visiškai taiki eisena. Norime parodyti visuomenei, kad turime išauklėtus šunis ir kad šuo gali būti draugas.“
Stebino šuo iki juosmens
Šie šunys traukte traukė žiniasklaidos objektyvus ir praeivių žvilgsnius. Tačiau daugiausia nuostabos šūksnių susilaukė vilkogaudis Kastoras.
„Ant jo gi joti galima, ar ne? Tik balną uždėk!“, - teiravosi senyva moteris, praktiškai įbesdama į šunį lazdą.
Šeimininkas Vytas patikino, kad tikrai negalima, nors šuns ūgis – virš suaugusio žmogaus juosmens.
Eisenoje dalyvavo ir Tomas Tumalovičius su interneto sensacija – mišūne Morka.
„Mes patys turime mažą vaiką. Ir jei jam bloga nuotaika sakom : „Bėgam, pagausim Morką“. Ir iš karto - „Morka! Morka!“ Atbėga tas šuo, aplaižo, jis ten ją patampo už ausų ar uodegos... Su vaikais ji puikiai sutaria. Buvome gimtadienyje, kur 8 vaikai maži. Na, tada Morka visą dieną kentėjo, - prieš prasidedant eisenai kalbėjo šuns šeimininkas, fotografas Tomas Tumalovičius. - O dėl kaniterapijos idėjos – juk ne mes vieni tą bandome įteisinti. Gyvūnų poveikis – jis tikrai yra. Ypač tų visų, kurių „fainas“ charakteris. Nors, pripažinkime, tikrai ne kiekvienas šuo galėtų dirbti su žmonėmis.“
Vyras teigė, jog jei kas nors nuspręstų Morką apmokyti ir paimti dalyvauti kaniterapijos užsiėmimuose, jis neprieštarautų.
N. Čereškevičienė savo augintinių atsivesti nesiryžo
Vieną iš retriverių eisenoje vedė „Tele bim bam“ kolektyvo įkūrėja Neringa Čereškevičienė.
„Esu šios iniciatyvos palaikytoja, - kalbėjo ji. - Noriu pasisakyti už kaniterapiją, tai yra už šuniukų teikiamą naudą žmonėms ir ypač vaikams. Kiek teko pabendrauti su šitu sertifikuotu labradoru, pamatyti, ką jie gali, kaip jie dirba – tai yra iš tikrųjų nuostabu. Kad tokią patirtį būtų galima perteikti darbui su vaikais, jų kūrybiniam auklėjimui, ugdymui, sveikatos stiprinimui, psichologinės sveikatos stiprinimui – penkis kartus sakau už.“
Pati N. Čereškevičienė augina tris vaikus ir tiek pat šunų. Ji pasakojo, jog po kaniterapijos užsiėmimo sūnus pradėjo taikyti tai, ką išmoko, savo augintiniams, pavyzdžiui, paklausyti jų širdies ritmo.
Tiesa, moteris prisipažino, jog nė vieno iš savo keturkojų į eiseną pasiimti negalėjo, nes šie „nėra taip stirpiai socializuoti ir taip gražiai nesielgtų“.
„Tikiu, kad ši eisena atkreips valdžios dėmesį ir kad ateityje mes turėsime dar vieną gerą misiją. Aš už šią misiją būtent vaikams“, - kalbėjo N. Čereškevičienė.
„Nieko nebuvau girdėjus apie tą visokią terapiją, - atviravo eisenoje su Džeko Raselo terjeru dalyvavusi Ona. - Išgirdau per radiją ar kažkur kitur, kad bus šuniukų eisena ir atbėgom čia nuo Naujininkų. Mūsų Margiukas atvežtas iš Prancūzijos – geriausias mano draugas yra. Jis taip praskaidrina man gyvenimą, labai jį myliu. Nežinau, ką daryčiau, jei reikėtų skirtis. O dėl renginio, gal daugiau reikėjo reklamos. Pas mus rajone tokių gražių šuniukų yra, visai nematytų. Tirkas žirgelis yra, su tokiais kaip karčiukais! Galėjo būti daugiau įdomesnių šunų, dabar susirinko mažokai.“
Kaniterapiją gali skirti tik medikai
Praėjusią savaitę kaniterapijos asociacija išsiuntė kreipimąsi į Sveikatos ministeriją, kuriame buvo prašoma įteisinti kaniterapiją, priskirti ją prie šiuo metu Lietuvoje teikiamų sveikatinimo paslaugų.
J. Jusionytė teigė, jog atsakymo iš ministerijos kol kas nesulaukta. Jos nuomone, šiuo metu labiausiai reikėtų aiškesnės tvarkos, kuri reglamentuotų, kas yra kaniterapeutas ir kaniterapijos srityje dirbantis šuo.
„Kaniterapiją, kaip terapija gali būti skiriama tik mediko. Kaniterapeutas turi būti apmokytas, šuo turi būti praėjęs specialius testus ir turi būti aišku, kada medikas gali skirti tokią terapiją“, -kalbėjo mergina.
Lietuvos kinologų draugija jau porą metų rengia edukacinius užsiėmimus su šunimis mokyklose, negalią turinčių vaikų ugdymo įstaigose ar senelių namuose. Čia dalyvauja ne minėti auksaspalviai retriveriai, tačiau ir įvairių kitų veislių socializuoti šunys.
„Tam gaunamas tėvelių raštiškas leidimas. Tik tada ateiname į mokyklą ir pravedame pamoką. Joje dėstome apie saugų elgesį (su šunimi, - red. past.), apie įvairias situacijas, kokių gali nutikti. Pradėjome nuo šuns auginimo kultūros kėlimo. Dabar jau galbūt galime pradėti kalbėti apie terapiją su šunimis“, - dėstė J. Jusionytė.
Merginos teigimu, JAV mokslininkų tyrimai įrodė, jog buvimas su šunimi turi teigiamos įtakos tiek po fizinės, tiek po psichologinės traumos. Tai galioja ir vaikams, ir suaugusiems.
„Pavyzdžiui, paduoti kamuoliuką mamytei, ir paduoti kamuoliuką šuniui. Mamytė sakys „ačiū“, ir viskas, o šuo gali ir letena paduoti. Ir vaikas galvos „Vau, šuo dėl manęs tai padarė“. Šuo yra motyvatorius, didžiulis motyvatorius, ir tai skatina sveikti“, - kalbėjo Kaniterapijos asociacijos prezidentė.
Ji teigė, jog štai kaimyninėje Lenkijoje kiekviena apskritis turi po dvi – tris organizacijas, kurios užsiima kaniterapija ar siūlo tokią paslaugą. Šios paslaugos, kaip ir kiti terapijos metodai, yra finansuojamos valstybės.
