Su Neringa kalbamės apie gyvūnus, jų išdaigas ir kaniterapiją - Lietuvoje dar mažai girdėta gydymo šunimis būdą.
„Mūsų mišrūnė atsirado visai netikėtai prieš kokius pora metų. Aš sakau, kad jos tėtis – laika, mama – balalaika. Ją gavome iš kaimo turizmo sodybos, kur nuolat plaukiojame baidarėmis. Ten kalytė netyčia atsivedė šuniukų. Maži šuniukai, žinoma, visada labai gražiai atrodo. Šeimininkas žiūrėjo, kaip aš žaidžiu su tais šuniukais ir sako: „Turbūt jau imsit vieną?“. Sakau: „Baikit juokus, mes du šunis jau turime!“. Ir prisikalbėjau. Pasiėmėme mūsų naminukę Ają. Ji tikra skandalistė – linksmų plaučių mergina“, - pasakoja pašnekovė.
Tuo metu, kai vilkšuniai auga lauko voljeruose, Aja karaliauja šeimos namuose, nors savo „valdas“ turi dalintis su katinu. Neringa juokdamasi pasakoja, kaip šuo kartais pamėgina apžioti katino galvą, tačiau ne daugiau – mat murklys taip pat sugeba apsiginti.
Vilkšuniais dažniausiai rūpinasi jos vyras. Užėjus, Neringos teigimu, „rudens lyrizmams“ jis mėgsta kieme paleisti augintinius ir stebėti jų išdaigas iš terasos.
„Tada jie pasikalba, pabendrauja, žinot, „vyriškai“, nes abu vilkšuniai – broliai vyrai“, - juokiasi Neringa.
Rotveileris mėgino padėti sūnui
Prieš kelis dešimtmečius buvo atrasta nauja gydymo rūšis – kaniterapija. Terapeutais čia dirba šunys, padėdami ligoniams įveikti ligas, išmokti naujų socialinių įgūdžių.
Kolektyvo ir darželio „Tele bim bam“ įkūrėja buvo pakviesta dalyvauti kaniterapijos užsiėmime bei padėti pristatyti visuomenei projektą apie gyvūnų terapiją. Moteris mano, kad tam tikrų gydomųjų savybių turi kiekvienas augintinis.
Moteris prisimena, jog pirmasis augintinis buvo šiek tiek nuskriaustas – rotveilerių veislės šuniui teko gyventi bute, kartu augant dviems vaikams. Vienas iš jos sūnų turėjo probleminę odą, buvo daug kam alergiškas. Neringa teigia, netrukus pastebėjusi, kad šeimos šuo užsiima vaiko gydymu.
„Šuo nuolat trynėsi aplink, jie vienas su kitu buvo tarsi neišskiriamas kamuoliukas. Apie šunų terapiją tuo metu niekas nieko nežinojo, tačiau mes patys pastebėjom. Gyvūnas – tai papildoma gyvybė namuose, papildomas rūpestis. Tačiau vaikus tai moko kažkokios atjautos, globos. Manau, kad vaikas, auginantis gyvūną namuose, niekada nemėtys varlių į sieną ar netampys katino už uodegos, kur nors jį pasigavęs. Tai tiesiog moko švelniai ir atsakingai elgtis su gyvūnais. Ir kartu pajungti juos savo gyvenimo kokybei pagerinti“, - svarstė N. Čereškevičienė.
Apie kakojimą į batus
Žinoma, kartu su gyvūnu tenka prisiimti ir tam tikrą atsakomybę. Sunku planuoti tolimesnes keliones, nes dideji šunys turi būti pašerti.
Moteris džiaugiasi, kad turi „drąsų“ kaimyną, kuris pats augina vilkšunį, tad neatsisako pašerti ir jos augintinių.
N. Čereškevičienės šeimoje vaikai visuomet augo apsupti keturkojų. Ji teigia, jog niekuomet nekilo idėjos atsisakyti augintinių todėl, kad jie gali įkąsti mažiesiems.
„Jei šuo turi kokių nors elgesio problemų – tai yra tik šeimininkų problema, ne šuns. Šios nuomonės laikausi vienareikšmiškai. Aš esu girdėjusi visokių blogų nutikimų su gyvūnais, tačiau detaliau pasidomėjus tenka pripažinti, kad tai ne šuns klaidos. Dar viena šeimininkų klaida – kad mes dažnai sužmoginame gyvūno jausmus. Ir galvojame, kad katinas prikakojo į batus ar lovą iš pavydo. Gyvūnai neturi tokio mentaliteto, jie neturi pavydo jausmo! Jie tai daro dėl kitų priežasčių: norėdami atkreipti į save dėmesį ar žymėdami savo teritoriją. Tokią jų „kalbą“ reikia išmokti. Jau lyg ir visi suprantam, kada gyvūnas džiaugiasi. Bet jei jis neloja ir nepuola, ar mes suprantam, kad jam jau nebepatinka, ką tu darai?“, - svarstė N. Čereškevičienė.
Gyvena šunų mylėtojų rajone
Pastaruoju metu ypač galima pajusti, jog visuomenėje egzistuoja „šunų“ žmonės ir tie, kurie dėl mieste keliamų nepatogumų nemėgsta šunų ir jų šeimininkų. Kurių labiau – sunku atsakyti.
„Greičiausiai čia už tai, ką šunys palieka po savęs ir ką šeimininkai pamiršta sutvarkyti, - svarstė „Tele bim bam“ įkūrėja. - Mūsų rajone, kur mes gyvenam, visi turi šunis. Žinoma, tai teritorijoje gyvenantys šunys, jie nėra kažkur vedžiojami. Bet net ir sveikindamasis su kaimynu per tvorą ar eidamas į svečius pastebi, kad šuo tave atpažįsta. Net nėra tokios minties pastovėti prie vartelių, kol ateis šeimininkas ir palaikys šunį. Esame draugai ir su šeimininkais, ir su jų gyvūnais. Manau, kad viskas priklauso nuo santykio. Jei šunį mušame, jei elgiamės vienaip, gauname vienokį atsaką. Jei elgiamės kitaip – kitokį atsaką. Lygiai, kaip ir su žmonėmis“.
Todėl ji susidomėjo pasiūlymu dalyvauti kaniterapijos projekte.
„Man pažadėjo, kad tai neužims daug laiko, tačiau pamatysiu, išgirsiu kažką įdomaus“, -teigia N. Čereškevičienė.
Neringa apie specialiai apmokytą retriverį: „ten šuo-žmogus!“
Neringa kartu su sūnumi dalyvavo viename užsiėmime kartu su specialiai apmokytu auksaspalviu retriveriu. Moteris pastebėjo, jog sūnus Rapolas po to pamėgino panašiai padresuoti ir nenuoramą šeimos kalytę Ają.
Paklausta, ar buvo galima iškart pastebėti skirtumą tarp „šuns -terapeuto“ ir kitų šunų elgesio, Neringa pripažįsta, jog retriveris ją nustebino.
„Žinokit, ten tikrai, kažkas tokio... Ten šuo - žmogus! Absoliutus paklusnumas, absoliuti ramybė. Jis tiesiog pasirengęs išpildyti kiekvieną tavo norą. Na, mes su juo elgėmės švelniai, bet merginos pasakojo, kad kartais padirbęs dvi valandas tas šuo parą miega. Ilsisi. Taigi reikia įsivaizduoti, tokio intelekto gyvūnui, koks tai yra darbas. Atrodo, kas čia tokio – šuo pabus dvi valandas ramiai. O jam tai iš tiesų didžiulis darbas, - įspūdžiais dalinosi Neringa. - Aš esu mačiusi klausančių šunų. Mes ir patys savo šunis vedėme į paklusnumo kursus. Ir dar savo televizijos laidoj teko bendrauti su policijos komisarais, išklausyti jų pamokėles (apie šunų dresūrą, - red. past.). Bet... šis šuo tarsi kempinė. Prie jo norisi liestis, norisi atiduoti kažkokias emocijas ir kažką pasiimti. Toks jausmas yra.“
Paklausta, ar atiduotų savo augintinius, kad jie būtų apmokyti kaniterapijos praktikai, pašnekovė teigia, kad ir jai buvo kilusi tokia mintis.
„Vilkšuniai, pasirodo, visi yra padidinto aktyvumo. Iškart paklausiau – ar aš galėčiau irgi su savo tais vilkšuniais kažką nuveikt? Turbūt, kad ne. Nes jie yra labai aktyvūs, jiems reikia daug dėmesio, tokie ugningi šunys. O retriveris – visiškas draugelis. Toks prie kojos. Bet... Gal niekada nesakyk niekada? Mūsų Rapolas pabandė to retriverio pamokėles su isteriškąja Aja ir net ji pradėjo klausyti“, - juokėsi pašnekovė.
Ji teigė per vieną užsiėmimą sužinojusi įdomių dalykų, nors šunis jau augina ilgus metus. Pasirodo, keturkojį galima nuraminti glostant jam krūtinę. Šunys šį gestą labai mėgsta.
Netikėtai atsiradęs katinas ir šiurpūs žadinimo metodai
Moteris čia pat pridūrė, jog katės vargu ar turi kokių nors gydomųjų galių, mat yra visiškos individualistės.
„Tele bim bam“ įkūrėjos šeimos katinas kartais nusprendžia kojomis paminkyti miegančios šeimininkės kaklą.
„Pagalvoju - „rupūže, taip mane ir papjaut gali!“. Bet iš tiesų jis turi šarmo. O kadangi, štai Dalai Lama sakė, kad mūsų tikslas gyvenime, pasirodo, yra būt laimingiems, tai gyvūnai tikrai prie to prisideda“, -pokalbio pabaigoje konstatuoja Neringa.