„Vilniushka, kuri taip pavadinta Vilniaus garbei, neturi jokių psichologinių ar fiziologinių problemų. Na, gal tik tiek, kad nuolat yra alkana. Ir prisipažįstu, ji storoka, aš ją šiek tiek peršeriu. Galbūt prisimena tuos laikus, kai negaudavo ėsti, taigi turi savotišką psichologinę traumą – nuolat pasisotinti, gal vėliau negaus. Nors tos kioskų moterys ją šerdavo...“, - pasakoja amerikietė.
Letitia pirmą kartą pamatė benamę katę Pilies gatvėje, ties čia įsikūrusiais suvenyrų kioskeliais. Moteris prisimena – tai įvyko 2007-ųjų vasarą.
2008- ųjų birželį Letitia pradėjo galvoti apie artėjančią žiemą. Jos teigimu, katė nuolat atsivesdavo kačiukų, šie kažkur dingdavo. Ji vis dar gyveno turgaus dėžėse.
„Ši katė kažkodėl patraukė mano akį. Taip, senamiestyje buvo ir kitų benamių kačių. Bet jos man atrodė labiau laukinės. O šią katę tiesiog įsimylėjau. Taigi tą vasarą pradėjau internete ieškoti Lietuvos gyvūnų globos tarnybų ir atradau „Pifą“. Sėdau prie kompiuterio kelioms valandoms ir parašiau šiai tarnybai laišką lietuvių kalba. Esu tikra, kad nors labai stengiausi, tai buvo gramatine prasme baisus laiškas,- juokiasi Letitia. – Rašiau, kad yra tokia katė Pilies gatvėje, aš dėl jos nerimauju. Galbūt kažkas iš „Pifo“ galėtų man padėti: sugauti šią katę, paskiepyti ir palaikyti prieglaudoje ( kadangi katė gali keliauti prabėgus mėnesiui po skiepų nuo pasiutligės), kol galėsiu ją parsiskraidinti.“
Letitia buvo nustebusi, kai organizacijos „Pifas“ vadovė Brigita Kymantaitė jai atrašė puikia anglų kalba. Amerikietė nesitikėjo, jog prieglaudoje kas nors kalba angliškai. Brigita pažadėjo padėti ir teiravosi, kada moteris artimiausiu metu lankysis Lietuvoje.
Dėl katės - kelis kartus skersai Atlanto
Letitia nenustojo galvoti apie murklę ir būdama Jungtinės Amerikos valstijose. Moteris prisimena, kaip jaudindavosi, ar tik gyvūnui nenutiks ko blogo, o kai tik pasitaikydavo proga vykti į Vilnių – tiesiu taikymu skubėdavo į Pilies gatvės suvenyrų turgavietę. 2008-aisiais, Naujųjų metų dieną ji vėl skubėjo ten ir rado katę tupinčią žmonių pamestame bate. Turgus tuo metu jau dvi dienas neveikė. Letitia prisipažino, jog jautėsi blogai, kad negali gyvūnui padėti niekuo daugiau, kaip tik maistu, kai lauke -11 šalčio.
Tačiau iš tiesų keturkoję, nors iki šiol neturėjusią jokio šeimininko, išsiskraidinti už Atlanto nebuvo taip paprasta.
Gyvūnas buvo nugabentas pas veterinarą, paskiepytas ir sterilizuotas, tačiau keliauti galėjo mažiausiai po mėnesio.
„Atskridau dar kartą spalį. Gavau jos gyvūno pasą ir iškeliavome į JAV, Bostoną. Pasiėmiau ją su savimi į lėktuvo saloną. Labai jaudinausi, ne mažiau išsigandusi buvo ir katė. Žinoma, ji tikrai nesuprato, kas dedasi. Ji miaukė visą kelią per Atlanto vandenyną. Galiausiai užmigo. Tada nubudo ir dar pora valandų miaukė. Laimei, sėkmingai pasiekėme Bostoną. Tačiau aš gyvenu dar už dviejų valandų kelio nuo Bostono. Laimei, mašinoje jau turėjau pintinę, kačių maisto, minkštų anklodžių“, - apie beprasidedantį šiltą ir sotų Vilniuškos gyvenimo etapą kalbėjo Letitia.
Amerikiečiams parsiskraidinti nelaimėlį gyvūną - įprasta
Už kelių dienų sueis penkeri metai, kai Vilniuška gyvena JAV. Letitia visų pirma dėkoja dabar jau Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovei B. Kymantaitei už pagalbą suorganizuojant katės pargabenimą į naujus namus.
„Taip tai buvo tikrai brangi dovana sau. Visos tos kelionės... Bet aš tikrai norėjau būtent šios katės. Ji buvo tokia drąsi – gyveno gatvėje su savo kačiukais,“ – dėstė moteris.
Letitia tikino, kad Amerikoje daugelis žmonių atranda savo augintinius už tūkstančių kilometrų. Jos pažįstamų rate yra žmonių, priglobusių benamius Azijos ar Graikijos šunis.
„Jie pasiima gyvūnus iš tų šalių, kurios turi problemų su benamiais gyvūnais“,- teigia Letitia.
Tačiau ar tokių problemų neturi JAV? – toks klausimas man nejučia išsprūsta.
Miega ant pagalvėlių
Ji juokdamasi pridūria, jog Vilniuška prieš penkerius metus buvo „kaulėta mergaitė“, o šiandien yra „putli lietuviška amerikietė“.
„Ji gyvena namuose, miega ant pagalvėlių arba ant palangių, kurias šildo saulė. Naktimis ji miega lovoje, kartu su manimi. Spėju, kad jai galėtų būti kokie 7-eri metai. Ji jau nebe mažas kačiukas, nors vis dar kartais pažaidžia“, - pasakoja Letitia.
„Kai kuriems tiesiog pasiseka...“, - tokia citata iš vienos reklamos, šmėsteli galvoje žvelgiant į šiandienines Vilniuškos nuotraukas.