Paklausta, kodėl vaikų dienos centras ir asociacija pavadinti „Suvalkijos saulytės“, jų vadovė Sigita Barišauskienė šypteli ir gūžteli pečiais – nes Lietuvos žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija vadinama „Saulytėmis“, o Marijampolėje veikia tarsi jos padalinys. „O kodėl saulytės? Gal dėl to, kad Dauno sindromą turintys vaikai šypsosi kaip saulytės, jų veidukai apvalaini, atviri“, – sako ji.
Idėja gimė kalbantis su bendraminčiais
S. Barišauskienė yra viena iš asociacijos „Suvalkijos saulytės“ įkūrėjų, o idėja gimė, kaip dažnai būna, iš asmeninio poreikio – prieš 12-a metų gimė jos sūnus Ugnius, turintis Dauno sindromą. Informacijos ir ryšių su tokius vaikus turinčiomis šeimomis ieškojusi moteris netrukus susidraugavo su kita marijampoliete Ingrida Januškiene, auginančia kiek mažesnę mergytę su tokiu pat sindromu. Pažinčių ratas plėtėsi, o kartu ryškėjo bendra problema. Raidos sutrikimų turintys vaikai lanko ir darželius, ir mokyklas, ten jie sulaukia specialaus dėmesio, tačiau ką daryti, kai mokyklinukams baigiasi pamokos? Kas gali pasirūpinti ir jei reikia – pakonsultuoti ar kitaip padėti tokiems vaikams. Juolab kad dažnas jų itin jautrus, o kai kuriems iššūkių kelia bet kuri nauja vieta.
Taip bekalbant S. Barišauskienei ir I. Januškienei prieš ketverius metus gimė mintis įsteigti asociaciją ir vienoje iš miesto ugdymo įstaigų atidaryti vaikų dienos centrą „Suvalkijos saulytės“. Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, miesto savivaldybės pagalba, pačių tėvų ir kitų artimųjų iniciatyvumas leido sukurti vietą, kur vaikai jaučiasi saugūs, savi, priimami, kur mezga draugystes ir visai tai turi milžinišką įtaką jų raidai.
Ugdo savarankiškumą ir kūrybiškumą
„Kad centro veikla reikalinga ir turi prasmę, įsitikinu pati – matau, kokią pažangą daro sūnus. Dažnas vaikas su vienokiu ar kitokiu raidos sutrikimu turi adaptacijos sunkumų, jiems būdingi nuotaikos svyravimai. O dabar kartais palydžiu sūnų į centrą, o jis man rodo pirštu į duris, suprask – „mama, išeik“, – juokiasi S. Barišauskienė. Ryte palydėję vaikus į mokyklą, tėvai vakarop juos pasiima iš dienos centro – taip suaugusieji gauna galimybę dirbti, rūpintis buitiniais reikalais, o jų atžalos būna savo bendraamžių ir visą dėmesį tik jiems skiriančių darbuotojų draugijoje. Šešiolika šiuo metu dienos centrą lankančių vaikų, kurių amžius svyruoja nuo 7 iki 14 metų, nuolat rūpinasi trys etatinės darbuotojos. Kai prireikia, vaikai sulaukia ir psichologo pagalbos, o esant galimybėms – ir užsiėmimų su logopedu, kineziterapeutu, sporto treneriu.
Paklausta, kaip atrodo paprasta diena „Suvalkijos saulytėse“, S. Barišauskienė pasakoja, kad vaikams svarbu rutina, nes tada jie jaučiasi saugūs, jiems svarbu būti pažįstamoje vietoje su savais žmonėmis. Tad autobusiuku atvažiavę į dienos centrą vaikai lauko batus pakeičia šlepetėmis, kiekvienas į savo spintelę pasikabina lauko rūbus ir keliauja plautis rankų. Atrodytų, smulkmenos ar banalūs veiksmai, tačiau taip ugdomas jų savarankiškumas.
Visiems pasitaiko geresnių ir prastesnių dienų, o kai emocijas sunku išreikšti žodžiais, padeda bendravimas ženklais, paveikslėliais. Tad vaikai-saulytės kasdien pasidalija, kaip jaučiasi, – savo nuotraukas pažymi jausmaženkliais, dar žinomais kaip emodžiai ar emodžiukai. „Pagal tai auklėtojos gali pamatyti bendrą grupės nuotaiką ir planuoti veiklas. Pasitaiko, kad kuris nors vaikas nori pabūti nuošaliau, kitam gal prireikia nusiraminimo kambario. Nors vaikai skatinami būti kartu, imtis bendrų veiklų, kiekvieno jų nuotaikos ir poreikių labai paisoma. Turime berniuką, kuriam labai svarbūs LEGO konstruktoriai. Svarbūs, vadinasi, svarbūs“, – pasakoja S. Barišauskienė.
Suaugusiuosius „nuskaito“ akimirksniu
Piešimas, kiti kūrybiniai darbai, filmų žiūrėjimas, o neretai ir išvykos – vaikai užsiima veiklomis kaip ir kitų panašių centrų lankytojai. Gal tik dėmesio gauna daugiau – jo gali ir moka suteikti ne kiekvienas. „Per kelerius metus pastebėjom, kad kartais į centrą ateina dirbti žmogus, rodos, turintis visus reikiamus diplomus, įgūdžius, bet jam su vaikais nelengva… O kitas, žiūrėk, yra tiesiog šiltas, įsiklausantis, ir vaikai jį priima greičiau. Jau įsitikinom, kad svarbiausia – būdo savybės, o išmokti galima visko. Juolab jog prieš šiuos vaikus nepavyks apsimesti tuo, kuo nesi. Jie labai greit „nuskaito“, koks tu iš tikrųjų“, – sako asociacijos ir centro vadovė.
Artėja didžiausios žiemos šventės, jų nekantriai laukia ir „Suvalkijos saulyčių“ dienos centro lankytojai. Beje, ne tik Kalėdų ar Velykų – minimas ir kiekvieno vaiko gimtadienis. Dar šiems vaikams patinka keliauti, nors kartais reikia kiek įsidrąsinti. Pašnekovė pasakoja, kad centro ugdytiniai pamažu mokosi orientuotis mieste, taisyklingai pereiti gatvę per pėsčiųjų perėją, nusipirkti autobuso bilietą ar porciją ledų. „Esam apvaikščioję beveik visą Marijampolę, svečiavęsi įvairiausiose vietose. Įsivaizduokite, kartą vaikai viešėjo pas baikerius, kur galėjo pasimatuoti baikerių batus – jiems tai buvo Įvykis!“ – prisimena pašnekovė.
Įsidrąsinti naujose situacijose prireikia ne tik raidos sutrikimų turintiems vaikams – kartais sutrinka ir aplinkiniai, staiga nebežino, kaip reikėtų reaguoti, bendrauti. Tačiau greitai ledai atitirpsta. „Jūs nė neįsivaizduojat, kiek buvo kartų, kai mūsų vaikai priimti maloniai, bet kiek atsargiai, o išlydėti su šypsenomis, apkabinimais ir kvietimais sugrįžti“, – pasakoja S. Barišauskienė, pati auginanti Dauno sindromą turintį sūnų.
Buria bendruomenę ir įsilieja į miesto gyvenimą
„Suvalkijos saulytės“ ne tik suteikia vaikų tėvams galimybę dirbti visą darbo dieną, bet ir suvienija juos į bendruomenę. Formalių tėvų susirinkimų dienos centre nebūna, tačiau bent porąsyk per metus vyksta bendros veiklos, kuriose dalyvauja ir vaikai, ir mamos. Pavyzdžiui, šiemet mamos riš šiaudinius sodus, o vaikai – nedidukus žaisliukus. O kaipgi tėčiai? „Tėčiai irgi šaunuoliai, tačiau jie gal labiau ne prie rankdarbių linkę, prisijungia, kai reikia ką nors sukalti ar kitaip sutaisyti“, – juokiasi S. Barišauskienė.
Ją džiugina, kad centre vaikai gerai jaučiasi, kiekvienas pagal savo galimybes mokosi draugauti, tobulėja, be to, mažą savą bendruomenę turi ir jų artimieji. O nedidukas vaikų bei jų artimųjų kolektyvas priimamas ir palaikomas visos miesto bendruomenės. Pavyzdžiui, kai dienos centras kovo 21-ąją, minint Dauno sindromo dieną, Marijampolės kino teatre organizavo nuotraukų parodą ir filmo peržiūrą, tikėtasi, kad ateis kelios dešimtys žmonių, o susirinko beveik pilna žiūrovų salė.
„Kad ir kur mieste einame su sūnumi, niekada nesu sulaukusi nei patyčių, nei kreivų žvilgsnių. Lygiai taip pat ir kiti centro vaikai – kai kur nors keliauja, jie gerai jaučiasi savo mieste. Aišku, požiūris į raidos sutrikimų turinčius žmones gali būti dar geresnis, dar galima tobulėti, tačiau palyginus su tuo, kas buvo prieš kokius 10 metų, jau nuėjome labai daug žingsnių“, – įsitikinusi „Suvalkijos saulyčių“ viena iš įkūrėjų ir vadovių.
Didžios idėjos prasideda nuo mažų žingsnių – jei jūsų organizacija dirba su jaunimu ar bendruomenėmis, teikite paraišką „Nordcurrent“ paramai jau dabar – https://nordcurrent.com/parama/.
