Tapo reiki meistru
S. Povilaitis pasakoja, kada prasidėjo jo reiki kelionė: „Reiki aš susidomėjau dar 1994 m., nors mano kelias į alternatyvias dvasines praktikas eina jau nuo 1988 m. Mano pirmoji mokytoja buvo Marijona Barbara Feinska iš Lenkijos. Likimas atsitiktinumų nemėgsta, kažkaip suvedė mane ir 1996 m. praėjau pirmą pakopą.“
1998-aisiais pats Sigitas pasiekė meistro-mokytojo lygį ir šiandien pasakoja esminius reiki principus ir filosofiją:
„Pirmiausia tai pasaulis yra vientisas, nedalomas į kažkokias dalis. Kada tai suprantame, kad esame maža ląstelė dideliame kūne, ir galim sutapatinti save su kūnu, tiksliau visatą su kūnu – mūsų ląstele. Ląstelė, gali tai suvokti ar ne, turi ryšį su visu kūnu. O ląstelėms ir visiems organams vadovauja kūrėjas, šaltinis arba šiuo atveju – mūsų pasąmonė. Kada supranti tą vientisumą – visų pirma žiūri kitaip, į žmones, į save.“
Penki esminiai reiki principai
Reiki praktikoje, sako Sigitas, egzistuoja penki gyvenimiški principai: nesijaudink, nepyk, gerbk save ir kitus žmones, būk sąžiningas ir paskutinysis – būk dėkingas kiekvienai gyvai būtybei ir bet kokiai situacijai.
Pirmąjį reiki meistro principą šiandien, deja, pamina dažnas, bet kaip nesijaudinti, kai mūsų broliai ir sesės kasdien keliauja su ginklais į mūšio lauką?
„Turime kompleksiškai jungti keletą dalykų. Pirmiausiai, sąmoningai valdyti savo protą, tai leidžia padaryti mūsų intelektas – aukštesnis protas. Mūsų protas yra pratęs elgtis inertiškai, o intelektas gali pasakyti protui taip nesielgti. Kuo dažniau mes jungiame intelektą – tuo daugiau protas pradeda įsiklausyti. Kad išmoktume valdyti protą intelektu. Kvėpavimo ar meditacinės praktikos gali padėti tą protą nuraminti. Nuraminus protą, rimsta emocijos, o kai rimsta emocijos – mes atsipalaiduojame ir nesijaudinam. O jei ir jaudinamės – tas jaudulys, pyktis ar agresija gali tik žybtelėti keletui sekundžių ar minučių, bet tai nebeužvaldo žmogaus.“
Pratimai nerimaujantiems: tai gali tapti kasdiene rutina
Dvasinių praktikų mokytojas demonstruoja, koks kvėpavimo pratimas galėtų būti naudingas nerimaujantiems: viena iš reiki praktikų – kvėpavimas, valantis sielą, paprastai vyksta pilvu:
„Mes galime net vizualizuoti auksinę, baltą šviesas, kurios ir taip teka per mus, jei galėtume matyti. Rankos uždedamos ant pilvo ir darome 4-8 sekundžių įkvėpimą pilvu. Viduje, pilvo centre vizualizuojame auksinės spalvos sferą, maždaug kaip apelsinas, dėmesys į pilvą, darome pilvu įkvėpimą, sulaikome kvėpavimą, stebime, kaip ši šviesa koncentruojasi pilve. Kvėpavimo sulaikymas trunka patogiai – 4, 5 ar 6 sekundės, kiek mes norime. Per iškvėpimą stebime, kaip ši šviesa, sukaupta pilve, pasiskirsto po visą mūsų kūną, užpildo jį ir erdvę aplink mus. Tai darome 10-20 minučių.“
Šią praktiką reiktų kartoti kasdien, galima ir keletą kartų per dieną, pvz. ryte ir vakare po 10–20 min. arba tada, kai užklumpa stresas. Tiesa, S. Povilaičio teigimu, žmonėms, turintiems padidintą kraujospūdį, geriau šio kvėpavimo praktikos nedaryti ilgiau nei 5 min.
Norintiems išmėginti daugiau netradicinių streso mažinimo būdų, pašnekovas rekomenduoja dar porą. Vienas jų – pratimas „snaigė“: „Šį galima daryti be kvėpavimo arba jungti su kvėpavimu. Pratimai daromi akimis: neskubėdami ir nejudindami galvos, turime akis kiek išeina pakelti į viršų, tada nuleisti į apačią ir tai kartoti 10 kartų. Tada 10 kartų į šonus. Tada įsitrižainės taip pat po 10 kartų. Tokie turėtų būti trys ciklai po 10 kartų.
To pakanka, kad žmogus pakeistų savo atskaitos tašką. Jaudinimasis yra tam tikras atskaitos taškas, kuriame jis inertiškai įpratęs kažkaip elgtis. Kada mes protą truputėlį perjungiame į kažką kitą – pasikeičia atskaitos taškas. Tokiu būdu tie paprasti pratimai nuramina žmogų“, – pasakoja S. Povilaitis ir priduria, jog keliant akis galima įkvėpti, o nuleidžiant – iškvėpti, taip prie paprasto pratimo dar prijungiant atitinkamą kvėpavimą.
Vidinio juoko praktika ir patarimai sunkiai užmiegantiems
Reiki meistras dalinasi ir dar viena – vidinio juoko – praktika: pilvo raumenų pagalba imituojamas vidinis, garsu beveik neišreikštas, juokas. Darydami šį pratimą, anot S. Povilaičio, didžioji dalis žmonių pradeda iš tiesų juoktis, o juokas kaipmat atpalaiduoja, nes yra pati geriausia streso transformacija.
S. Povilaitis pataria ir ką daryti, jei vakare sunkiai atsipalaiduojate ir užmiegate: „Šiam atvejui būtų galima parekomenduoti poliarizacinį kvėpavimą.<...> Įkvėpimas turėtų būti maždaug 8–10 sekundžių, gali būti ir ilgesnis, jei galime lėtai, palengva įkvėpti visiškai be garso. Įkvėpimo metu mes turėtume vizualizuoti auksinę šviesą, įeinančią per viršugalvį, einančią per visą kūną, išeinančią per padus lauk. Per iškvėpimą vizualizuojame įeinančią mėlyną šviesą, kylančią kūnu aukštyn, išeinančią per viršugalvį lauk. Tarp įkvėpimų ir iškvėpimų nedarome pauzių. Kuo ilgesnis įkvėpimas – tuo geriau.“ Paprastai ši praktika daroma 15–20 min., tačiau, anot reiki meistro, itin dažnai žmonės ima snausti greičiau.