Psichoterapeutas Dainius Jakučionis teigia, kad šis nerimas – diagnozuojamas specialistų ir kiekvienas gali nesunkiai suprasti, ar jaučia jo simptomus. Nesudėtinga pastebėti, kad šios rūšies nerimas kamuoja artimąjį, tačiau ne visada reikėtų pulti į pagalbą, nes taip galime dar labiau pakenkti.
Kas yra socialinis nerimas?
Socialinis nerimas yra baimė būti situacijose, kuriose kiti žmonės pamatys mane nerimaujantį, raustantį, ar kitaip nejaukiai besijaučiantį. Jo esmė yra baimė, kad kiti žmonės pamatys, kaip aš nerimauju.
Ar tai – vaistais gydoma liga, ar įmanoma visiškai pasveikti ir kiek laiko tam reikia?
Jis būna skirtingo intensyvumo. Sunkiausia forma pasireiškia tada, kai apribojamas žmogaus funkcionavimas ir jis nebegali išeiti iš namų arba vengia tam tikrų situacijų. Šis nerimas diagnozuojamas, jeigus žmogus labai stipriai nerimauja bendraudamas su nepažįstamais, galbūt kažko jų klausdamas. Bendraujant su pažįstamais jis gali pasireikšti mažiau.
Vaistai nėra pirmas gydymo pasirinkimas, pradedama nuo psichoterapijos. Sunkiais atvejais gali prireikti ir antidepresantų, tačiau dažniausiai jie skiriami pasireiškiant dar ir kitiems su nerimu susijusiems sutrikimams. Vienas iš gydymo variantų yra laipsninis savęs „vedimas" į socialines situacijas. Tai pradedama daryti nuo pačios lengviausios situacijos. Reikia išbūti toje situacijoje nesitikint, kad nerimas praeis.
Pagrindinė to priežastis – pasitikrinti, kas pasikeičia pasaulyje esant toje situacijoje. Ar tikrai kiti žmonės pastebi, kad nerimauji? O jeigu pastebi, kaip jie elgiasi? Žmogus dažnai įsivaizduoja katastrofišką scenarijų, kad kitiems matant, kaip jis nerimauja, su juo elgsis negatyviai, pavyzdžiui, juoksis, atstums.
Gydymas gali trukti labai įvairiai, priklausomai nuo situacijos sunkumo. „Pasveikti" nėra tinkamas terminas, nes nerimas yra emocija, ji nedingsta visam laikui. Savijauta ilgainiui gerėja ir žmogus išmoksta būti su nerimu, kad jis nebe taip trukdytų. Tos patirtys išmoko mažiau nerimauti tokiose situacijose. Labai dažnai žmonės, turintys socialinį nerimą, įsivaizduoja, kad jis absoliučiai išnyks. Bet taip nebūna, nes gyvenime nerimaujame visi.
Kai kuriose situacijose jį jaučiame visi, kokie ženklai rodo būtinybę su tuo kovoti?
Pagrindinis ženklas – žmogaus veiksmų ir kasdienybės apribojimas. Pavyzdžiui, jeigu žmogų kviečia į gimtadienį, kuriame bus nepažįstamų žmonių, o jis atsisako eiti išgalvojęs netikrą priežastį. Iš tikro, jis jaudinasi, ką tie žmonės pagalvos, galbūt pasakys, jaudinasi, kad jausis nesaugiai, pasirodys keistas. Bet kuris žmogus gali jausti nerimą, tai tik parodo, kad mums yra svarbu.
Kaip pastebėti, kad artimas žmogus patiria šį nerimą?
Artimieji tą dažniausiai pastebi. Pavyzdžiui, bendraujant su pažįstamu, toks žmogus yra atviras, žiūri į akis, kalba paprastai. Bet atsiradus kitiems žmonėms jis lyg susidrovi, pasikeičia – nežiūri į akis, nuleidžia galvą, pasikeičia jo laikysena, renka žodžius, kalba lėčiau, jaučiasi nepatogiai. Tai aiškiai matosi iš kūno kalbos, o kartais jie tiesiog nutyla ir nebekalba.
Gali būti, kad žmogus nejaučia socialinio nerimo, o tiesiog yra introvertas. Jiems paprasčiau bendrauti tik dviese, o didesnėje kompanijoje – sudėtingiau, jie gali išvis nekalbėti. Introvertai nevengia socialinių situacijų, tiesiog nemėgsta bendrauti su keliais žmonėmis vienu metu.
Ką daryti, jei su tuo susiduria vaikas?
Tokiu atveju tėvams svarbu to nepabrėžti kalbant su vaiku. Jeigu akcentuojamas vienas ar kitas dalykas, vaikas supranta, kad kažką daro negerai ir gali „užsidaryti" savyje, prastai jaustis. Todėl geriausia yra tiesiog kalbėtis, paklausti, ką jis galvoja, kaip jaučiasi, kas vyko dienos metu. Jeigu kyla socialinis nerimas, greičiausiai, kažkas įvyko, dėl ko jis atsirado. Galbūt vaikas išsigando, jį įžeidė ar išjuokė. Todėl reikėtų labai švelniai, atsargiai kalbėtis, vaiko nespausti, neskubinti, sukurti saugumo jausmą.
Pandemijos laikotarpiu daugelis atpratome nuo žmonių. O jeigu noras likti užsidarius – niekur nedingo, ar būtina „mesti" save iš komforto zonos?
Jeigu žmogus ir toliau nori dirbti iš namų, viskas gerai, nes tai dažnai yra patogumo klausimas. Tačiau pastebėjus, kad nebesinori niekur eiti, biuras gali būti labai geras žingsnis vėl grįžti į įprastą gyvenimą, nes ten – saugi, pažįstama aplinka, žmonės. Pandemijos metu ir po jos tikrai nemažai žmonių pajuto socialinio nerimo požymius, nors anksčiau jų nepatyrė. Normalu, kad žmonės tiesiog atpranta. Taip pat mes bijojome užsikrėsti, o ligą perduoda žmonės, todėl kilo asociacija, kad bijoma žmonių. Bet tai greitai praeina.
Po pandemijos sekė tebesitęsiantis karas, kaip ši padėtis veikia jaučiančius socialinį nerimą?
Tiesą sakant, nėra kažkokio išskirtinio poveikio. Žmonės, kurie jaučia socialinį nerimą ar kitokius nerimo sutrikimus, apskritai linkę daugiau jaudintis. Tai reiškia, dažniau jaučia nerimo emociją. Tokiems žmonėms karas gali sukelti dažnesnį nerimą dėl grėsmės gyvybei, bet ne socialinį.
Pastaraisiais metais pasaulį purto krizės, kurios neapseina be apokaliptinių vaizdų bei melagienų. Ar „fake news" stipriai veikia šį sutrikimą turinčius žmones, galbūt jiems verta atsiriboti nuo visų naujienų?
Ilgainiui šis nerimas gali atskirti žmogų nuo visuomenės, sustiprėti švenčių metu. Kaip padėti nuo jo kenčiantiems artimiesiems, pavyzdžiui, per Kalėdas?
Tai gali būti sudėtinga. Jaučiantys socialinį nerimą nebūtinai nori izoliuotis nuo giminių. Žinoma, jeigu suvažiuoja dešimtys žmonių, iš jų dalis – mažiau pažįstamų, gali kilti rūpesčių. Kai kada žmonės tiesiog pasirenka nesusitikti su gimine per šventes, nes neretai tokiomis progomis užduodami asmeniniai klausimai, peržengiamos ribos.
Rekėtų žinoti, kad saviizoliacija jaučiant socialinį nerimą nėra pasirinkimas, žmogus norėtų kitaip jaustis. Jeigu yra palaikančių žmonių, neabejotinai būna lengviau. Nes sunkiausia tiems, kurie neturi nieko šalia. Tokiu atveju galima pasikviesti žmogų susitikti dviese, į namus, pasikalbėti. Žinoma, nereikėtų perlenkti lazdos ir įkyrėti. Kartais iš didelio rūpesčio pridarome daugiau žalos.
Kokias kitas problemas gali sukelti negydomas socialinis nerimas – vienišumas, priklausomybės, fiziniai negalavimai?
Taip gali nutikti dėl visų nerimo sutrikimų. Tai galime pridėti prie rizikų, bet ne visi žmonės, jaučiantys socialinį nerimą, bando jį malšinti kokiomis nors psichotropinėmis medžiagomis. Taip gali nutikti, bet tai nėra taisyklė ir nereikėtų absoliutinti.
Kaip suprasti, ar pats jauti socialinio nerimo ženklus?
Tai ganėtinai paprasta. Pirmiausia reikia pagalvoti, ar vengi situacijų, kuriose kiti žmonės gali pamatyti tave nerimaujantį. Taip pat atsakyti sau, ar sunku užmegzti pokalbį, paklausti ko nors žmogaus gatvėje. Yra žmonių, kurie puikiai bendrauja, tarkime, darbiniais klausimais, laisvai kalba, gali paskambinti ir nesijaudindami kalbėtis su nepažįstamais, tačiau, kai prireikia patiems, susiduria su iššūkiais. Socialinis nerimas nėra vienareikšmis, jis priklauso nuo situacijos.