Ekonomika sparčiai lėtėja
Pasak ekonomistės, „Creditinfo Lietuva“ verslo plėtros vadovės Jekaterinos Rojakos, nuo pat karo pradžios vartotojų elgesys smarkiai keitėsi: žmonės pradėjo ieškoti galimybių taupyti. Tuo metu dar niekas nekalbėjo apie energetinę krizę, nors energijos kainos jau buvo pakilusios. Toks žmonių taupymas smogė ekonomikai – slopstantis vartojimas atsiliepė įmonių veiklai. Artėjant vasarai, žmonių nuotaikos ėmė gerėti – buvo išlaidaujama šiek tiek daugiau. Vis dėlto, tai netruko sulėtėti.
„Per pastarąsias kelias savaites įvyko ypatingas lūžis. Matome ir tam tikrus pirmuosius ženklus, kad žmonės šiandien nesuveda galo su galu – daugėja atostogų prašymų, teiraujamasi apie galimybes vėliau atsiskaityti už paskolą arba už tam tikras prekes. Padaugėjo ir vartojimo paskolų. Vėlgi, tai yra ženklas, kad trūksta likvidumo asmeniniams finansams. Kalbant apie įmones, galime išskirti ir kelis sektorius, kurie dar ne visapusiškai, bet rodo nemažai ženklų apie galimus bankrotus. Vienas tokių – vėlavimai atsiskaityti laiku.
Kol kas didelės bankrotų skaičiaus bangos nėra, bet tikėtina, kad energetinės kainos ir labai didelės sąskaitos prispaus tam tikrus verslus prie sienos stabdyti veiklą. Tą mes matome jau dabar – nuo rugpjūčio mėnesio didelės gamyklos jau pradėjo stabdyti savo veiklos apimtis arba visiškai jas nutraukė. Net ir smulkieji verslininkai, tokiuose sektoriuose kaip viešbučiai ir restoranai, patiria pernelyg dideles išlaidas ir dėl nedidelių maržų šiandien jie tiesiog negali išsilaikyti“, – kalbėjo pašnekovė.
Stojantis vartojimas, lėtėjanti įmonių veikla tiesiogiai veikia ir investuotojus bei jų pasirinkimus. Kaip aiškino „Swedbank“ Lietuvoje finansinio turto valdymo srities vadovas Edgaras Mickus, nuo pat karo pradžios ėmė šlubuoti akcijų rinkos. Visi šie ženklai kelia nerimą. Ir tik laiko klausimas, koks scenarijus laukia pasaulio rinkų.
„Visi šitie dalykai: stabdoma gamyba, mažėjanti paklausa, didėjanti palūkanų norma turės neigiamą poveikį infliacijai. Apskritai, per 100 metų laikotarpį, jeigu žiūrėtume istoriškai, 9 iš 10 krizių arba korekcijų buvo po didelės infliacijos ir augančių palūkanų normų. Visada ta formulė kartojasi. Gal buvo tik 1 kartas iš 10, kada taip neįvyko. Šiuo atveju viskas klostosi panašiai. Dabar rinkoje daug scenarijų: ar tai bus minkštas, ar tai bus kietas nusileidimas, gal visai jo nebus – čia jau tik tikimybių teorija“, – liūdnomis prognozėmis dalijosi jis.
Tad ar verta pradėti investuoti?
Pasak ekonomisto, Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidento Mariaus Dubnikovo, didžioji Lietuvos populiacijos dalis apskritai niekada negalvojo apie investavimą. Be to, ekonominius procesus mes linkę vertinti vienerių metų perspektyvoje: jeigu dedame indėlį, tai vieneri metai yra terminas, apie kurį galvojame, tarsi gyvenimas baigsis po 12 mėnesių. Tai – didžiausios mūsų klaidos.
„Atsukime laiką atgal – birželio mėnesį buvo krūva diskusijų: čia gerai, blogai, vyksta karas, kokios perspektyvos laukia, kas čia įvyko, nukrito, pakilo… Jeigu aš esu investuotojas ir pasirinkau investuotojo kelią, ką daro statistinis Vakarų pilietis, aš turiu investuoti kiekvieną dieną, nepaisant to, ar vyksta karas, ar pandemija, o gal kažkoks geras laikotarpis ir didžiulis pakilimas. Aš turiu investuoti“, – teigė jis.
Todėl net ir dabar M. Dubnikovas patarė kas mėnesį investuoti 10 procentų nuo savo pajamų. O savo investicijas alokuoti į tas investicines priemones, apie kurias suprantame daugiausiai. Jei supratimo apskritai neturime – pirmiausia derėtų investuoti į save ir tobulinti žinias, kad suvokimas atsirastų. Vėliau turimą išmintį reikėtų išnaudoti investuojant į investicinius instrumentus.
„Tas, kas valdo kapitalą – turtingėja, kas nevaldo kapitalo – gyvena nuo algos iki algos. Ir tai yra užprogramuota. Ir taip bus. Nepaisant politikų, mokytojų, dėstytojų pastangų žmones priversti arba išmokyti būti turtingesniais. Nėra kito kelio negu investuoti. Šioje situacijoje mes turime elgtis taip, kaip vakar arba užvakar, nesielgėme – turime pradėti: taupyti, investuoti, didinti savo perkamąją galią ir tokiu būdu turtingėti. Kiekvienas iššūkis šiandien yra galimybių metas“, – pabrėžė finansų rinkų specialistas.
Kaip aiškino M. Dubnikovas, kiekvienas asmuo ekonominį nuosmukį išgyvena skirtingai. Vieniems tai yra tiesiog recesija – jie turi darbą, taupo ir investuoja. Kitiems – krizė, kuomet darbas prarandamas, nėra iš ko uždirbti, o apie investavimą galvoti apskritai nėra kada. Tad ekonominis sunkmetis investuotojams yra puiki galimybė padidinti kapitalą.
„Nuo Antrojo pasaulinio karo buvo devynios krizės. Ši kai kam krizė, kai kam recesija bus dešimta, tai ar tai yra galimybių metas? Vienareikšmiškai taip. Per krizes turto kainos keičiasi stipriausiai – kritimas žemyn užtrunka nuo pusės metų iki daugiausiai pusantrų, atsistatymas – metus, pusantrų, daugiausiai du. Labai stiprus pokytis.
Kadangi tie pokyčiai vyksta kas maždaug 7–8, retai 10, kaip šiuo atveju, 12 metų, tai paimkime savo gyvenimo laikotarpį, sąmoningą laikotarpį: tarkime, nuo 30 iki priklausomai kiek kam Dievas davė būti sąmoningu, ir mes turėsime kokias 3, 4, daugiausiai 5 krizes savo gyvenime, kurias galime išnaudoti. Ir tai yra šansai arba tai yra būklės, kuriose tenka nusinulinti ir šiek tiek pailsėti bei padaryti išvadas, ką darei ne taip“, – teigė ekonomistas.
Kur saugiausia investuoti?
Pasak finansinio turto valdymo srities vadovo E. Mickaus, kiekvienas investuotojas saugumą suvokia skirtingai. Vieniems dabar saugiausia investuoti į akcijas ar obligacijas, kitiems – į nekilnojamąjį turtą (NT), o tretiems – pinigus laikyti po pagalve. Tačiau kalbėdamas apie investavimą į akcijas, jis pabrėžė auksinę taisyklę – tai daryti ilguoju periodu.
„Pirmas investuotojų klausimas, ypač naujų, kurį išgirstu: po dvejų metų jie ketina pirkti butą, dabar turi susitaupę pradiniam įnašui ir jiems reikia, kad padvigubėtų įnašas arba jie gautų bent 30 procentų metinę grąžą, be rizikos. Dabar jau gal kuklesni lietuviai – jau nori 15 procentų grąžos be rizikos. Tai gal šiek tiek ir juokinga, bet ir liūdna, nes tas nusiteikimas lems pirmąją investuotojo patirtį. Vienas investuoja 100 eurų, kitas 100 tūkst. eurų, o pirmą dieną kritus akcijų rinkoms kad ir puse procento abu jie gali naktį iš panikos skambinti ir klausti: ką man daryti – gal parduoti?
Tas rizikingumas yra subjektyvus dalykas, tai aš siūlyčiau investuoti ar į biržoje prekiaujamus fondus, ar į indeksus sekančius fondus, kurie yra pigūs savo valdymo kaštais, diversifikuoti jau patys savyje ir tiesiog tą daryti periodiškai, nes ypač tokiais laikotarpiais periodinis investavimas labiausiai atsiperka“, – laidoje sakė jis.
Anot M. Dubnikovo, remiantis optimalaus portfelio teorija, investuojant egzistuoja sisteminė ir nesisteminė rizika. Sisteminę riziką lemia įvairūs išoriniai faktoriai, pavyzdžiui, karas, ekonominiai ciklų svyravimai ir panašiai. Šios rizikos investuotojas valdyti negali. Nesisteminę riziką lemia sektoriaus ir konkrečios bendrovės rizika. Ją investuotojas gali valdyti diversifikuojant ir investuojant į keletą skirtingų įmonių. Tačiau ekonomistas pabrėžia: optimaliausia akcijų skaičiaus portfelyje riba – 16 skirtingų akcijų.
„Galima sudaryti 16 įmonių portfelį ir sakyti, kad mes suvaldėme nesisteminę riziką. Dar geriau, investuojame į Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) indeksą S&P 500, kur garantuotai rizika bus suvaldyta. Jeigu dar geografiškai diversifikuosi, greičiausiai tavo rizika nebemažės. Kodėl nebemažės? Nuo Antrojo pasaulinio karo 9 krizės prasidėjo ir baigėsi JAV. Jeigu ten investuoji – turi viską“, – aiškino jis.
Pataria negudrauti
Ekonomisto M. Dubnikovo teigimu, kuo daugiau žmogus domisi investavimu, tuo labiau jam norisi egzotikos – rizikingesnių akcijų, kurios aplenktų laiką ir duotų didelę grąžą. Finansų ekspertai įsitikinę, kad 98 procentai bandymų aplenkti rinką, sudoroti konkurentus ir būti vienu turtingiausių žmonių pasaulyje, baigiasi prastesniu rezultatu.
„Jeigu esi vidutinis vairuotojas, tau užtenka pačio optimaliausio automobilio. Jis turi būti pilkas, mažiausiai degalų deginantis, pačios paprasčiausios komplektacijos, nes jis patenkina tavo poreikius. Kai pradedi domėtis, pradedi norėti platesnių ratų, kitos spalvos, galingesnio variklio. Bet ar tai yra racionalu? Absoliučiai ne. Tai tiesiog degina tavo pinigus, nes tu turi aistrą.
Tas pats ir su investavimu. Kai pradedi domėtis, tada sakai, kad man reikia kažko, nes su autobusu ar pilku dyzeliu man nepatinka važiuoti, noriu kažko geltono. Ateinant į šią studiją mačiau stovintį 1997 metų raudoną Ferrari Testarossa automobilį, kuris kainavo apie 250 tūkstančių eurų. Patikrinau internete. Tai ar tai yra racionalus daiktas? Absoliučiai ne“, – kalbėjo Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas.
Kaip teigė M. Dubnikovas, pinigai yra šalutinis mūsų darbo produktas. Jei kažką darome gerai, gauname atlygį, kurio proceso eigoje galima ir nesiekti – jis kelią pas mus ras pats. Todėl investavimas iš tiesų nėra toks nuobodus procesas, kaip dažnai bandoma pasakyti: reikia domėtis, išgyventi pakilimus ir kritimus, lydimus įvairiausių emocijų. Be to, investavimą reikėtų suvokti plačiąja prasme.
„Daug kalbėjome apie akcijas, obligacijas, bet iš esmės, investavimas yra labai platus spektras: investavimas į save, investavimas į turtą, investavimas į aplinką, investavimas į tai, kad šita šalis būtų saugi. Yra krūvos žmonių, kurie investuoja savo laiką, eina būti visokiais šauliais, kariškiais, ačiū Dievui, kad juos mes turime, – tai čia yra investavimas, kuriuo reikia domėtis ir būti gyvu, o rezultatas yra tiesiog šalutinis produktas, kuris ateis anksčiau ar vėliau“, – teigė jis.