Nors ir gyvendama ne musulmoniškoje šalyje, kur senieji papročiai mažai kur jaunose turkų šeimose išlikę, moteris visgi susiduria su tokiomis stigmomis, nusistatymais, kurie įaugę jiems į kraują ir gyvenimas bet kurioje pasaulio šalyje to nepakeis. Ji iš pagarbos savo vyrui paiso jo kultūros, tradicijų, atsiradus priešpriešai, ieško kompromisų.
„Kuomet musulmonai atima iš kito tikėjimo savo žmonų vaikus, didžiąja dalimi dėl to būna kaltos būtent jos, nes jos nesupranta kitokio vyrų suvokimo apie šeimą, tikisi, kad jie bus kitokie, arba bando perauklėti. Turkai – karšto būdo, šeima ir ypač vaikai jiems yra viskas, tad jei ir moteriai šeima bus viskas, santykiai bus nuostabūs“, – įsitikinusi G. Özlü, kurios vyras ne tik kalba lietuviškai, bet ir kartu su žmona švenčia Kalėdas, margina margučius.
Su didžiausios Šveicarijoje chemijos laboratorijos, gaminančios vaistus, viena iš vadovių atvirai kalbamės apie tai, kokios yra turkų šeimos, kas būtų, jei ji išduotų savo vyrą, ir ko verta atsisakyti dėl meilės.
Patiko, kad buvo ne tik rūpestingas, bet ir pavydus
„Su būsimu vyru Kemaliu susipažinau Ciuriche. Pamenu, buvo rytas, sėdžiu garsiame turkų pusryčių restorane... Net pagalvoti negalėjau, kad tądien sutiksiu savo antrąją pusę. Kemalis vis nužiūrėdavo mane ir akivaizdžiai laukė, kol baigsiu pusryčiauti. Tuomet padėjo perstatyti automobilį, nes buvau jį palikusi draudžiamoje vietoje, ir pasirūpino, jog negaučiau baudos“, – su šypsena prisimena Gerda.
Moteris sako, kad yra drąsi, pasitikinti savimi, ir jeigu kas nors iš vyrų ją užkalbindavo, mielai pasikalbėdavo ir mandagiai šypsodavosi, tačiau niekada nebuvo naivi, išsyk suprasdavo, kokie yra tikri vyro ketinimai. Šis vyras nuo pat pradžių jai pasirodė rimtas, patikimas žmogus.
Laikui bėgant Gerdos ir Kemalio susitikimai dažnėjo ir ilgėjo. Visgi tie pasimatymai vykdavo tik savaitgaliais ir tęsėsi apie pusę metų. Moteris vis dažniau pagalvodavo, kad tai jis, ir norėjo rimtesnių santykių.
„Jis buvo labai nuoširdus, geras ir pavydus. Mane iškart patraukė tas jo pavydas, kurį jis išreiškė kitaip: rūpinosi, kad nenueičiau blogu keliu, kad nepasitikėčiau kiekvienu žmogumi, kad būčiau atsargi su vaikinais. Pajutau, kad mane pradėjo gerbti, saugoti, klausti, ką veikiu dabar, ką veiksiu rytoj. Tas begalinis jo rūpestis, noras padėti, patarti, saugoti man, tuo metu jaunai merginai, svetimoje šalyje atstojo ir tėvų meilę, kurios labai trūko“, – sako Gerda.
Po kiek laiko moteris apsistojo netoli Kemalio gyvenamosios vietos, būsimas vyras padėjo surasti darbą. Kaip sako pati Gerda, ji tapo oficialia jo mergina.
Senuosius turkiškus papročius puoselėjanti vyro mama aprodė sūnaus drabužių spintą
„Per mūsų susitikimus būsimas vyras apie tėtį neužsimindavo, bet labai dažnai kalbėdavo apie savo mamą, ji sirgo onkologine liga ir nuolat gydėsi ligoninėje. Mamai sustiprėjus, atėjo ta diena, kai reikėjo susipažinti“, – prisimena Gerda.
Moteris juokiasi, kad susitikusi ir pamačiusi vyro mamos galvos apdangalą, pagalvojo, kad štai ir gavo uošvienę, bet viskas buvo kitaip.
„Labai įsiminė pirmas žingsnis į namus, apkabinimas, pabučiavimas, sėdimas prie gausaus turkiškais valgiais nukrauto stalo, tvarkingi namai, tiksliau, tokios idealios tvarkos niekada gyvenime nebuvau mačiusi. Pamenu, aprodė mama Kemalio drabužių spintą, tai, patikėkite, kaip įspūdingai ten viskas surūšiuota. Kaip supratau, taip lyg parodė, kaip turėtų atrodyti mūsų namai po vestuvių“, – šypsosi Gerda.
Moteris prisimena, kad pirmąją pažinties dieną vyro mama, kuri laikėsi senųjų turkų kultūrinių papročių, jos klausinėjo, ar moka gaminti, skalbti, daryti kitus kasdienius buities darbus. „Gąsdino mane, kad namuose bus daug reikalų ir kad esu už juos atsakinga, bet savo šypsena ir mėlynomis akimis visus papirkdavau ir su neigiamu atsakymu“, – juokiasi Gerda, vėliau įgavusi uošvienės pasitikėjimą ir pajutusi jos nuoširdžią meilę bei rūpestį kaip savo dukra.
Antra svarbi pažintis ir prisistatymas, pasak Gerdos, buvo vyriausiam dėdei, vyro mamos broliui. „Nors atėjau tik susipažinti, pagalvojau, kad ruošiamasi vestuvėms. Prisimenu, kaip Kemalio mama uždengė mano sėdmenis skraiste, nors buvau normaliai apsirengusi. Bet kuriuo atveju tai nepadėjo, nes vis tiek visi žiūrėjo į mane, visko klausinėjo, valgėme, juokėmės ir gėrėme tiek turkiškos arbatos, kiek nesu per 3 mėnesius jos išgėrusi“, – smagiai pasakoja Gerda.
Moteris sako, kad vyriausias dėdė pasirodė nepėsčias – paaiškėjo, kad turi 2 žmonas. Viena – italė, kita – kurdė.
„Prisimenu, kaip savo tėvams nusiunčiau pirmąją Kemalio nuotrauką, ir jie paklausė, koks čia teroristas, – juokiasi Gerda. – Norėjau, kad jie pamatytų, koks jis geras, kokie gražūs mūsų santykiai, tad priėmiau sprendimą kartu su Kemaliu atskristi į Lietuvą, jog jie patys tuo įsitikintų. Pirmieji artimųjų žodžiai buvo „koks gražus tas tavo pajuodėlis“, o toliau – įspėjimai dėl vaikščiojimų iki vėlumos, tad dėl šventos ramybės, būdami su mano šeima, leisdavome vakarus namuose, nes močiutė išties labai bijojo, kad jis ne lietuvis ir kas nors jį gatvėje primuš. To Kemalis niekada nesuprato.“
Viešėdama gimtinėje, vyrui aprodė daug naujų vietų nuo Nidos iki Trakų.
Vyras atleido vaikų auklę, nes ji nepadavė sūnui vandens
„Likus mėnesiui iki sūnaus Rodino gimimo, mirė vyro mama. Jam buvo be galo skaudu, nes jis buvo mamos vaikas. Supratau, jog dabar viską reikia imti į savo rankas, nes aš esu ne tik žmona, būsiu savo vaiko mama, bet ir turiu atstoti vyrui mamą, kuri ir paguos, ir pabars, kuri ir pati mokysis iš klaidų“, – sako Gerda.
Moteris pasakoja, kad gimus sūnui vyrui visiškai pasikeitė visas jo pasaulis: „Turkai be proto myli vaikus, jiems iš esmės vaikai yra viskas. Jokios klaidos prižiūrint ir auklėjant vaikus iš mamos pusės negali būti, tai netoleruotina. Į vaikų auklėjimą turkai žiūri labai rimtai. Pavyzdžiui, nepriimtina prie vaikų gerti alkoholį, nepaduoti laiku vaikui valgyti. Mama turi būti rūpestinga, tvarkinga visur ir visose srityse. Šeima, pagarba jai turkams yra labai svarbi.“
Moteris sako, kad niekaip negali, būdama mama, eiti į kokį nors vakarėlį, prisidaryti jame nuotraukų su draugais ir ryte blogai jausdamasi vesti vaiką į darželį. „Pas mus gal būtų pažiūrėta atlaidžiau, bet turkams tai yra neįmanomas dalykas, jie nesupranta ir net nenori suprasti, kad kartais taip gali nutikti. Mes galime kartu pramogauti savaitgalį, kai vaikai miega, su draugais leisti laiką. Bet kalbant apie kasdienybę, jiems svarbu visuomet paruoštas maistas, ideali švara. Turkai nori normalaus gyvenimo, šeimos, tuomet viskas klostosi su meile ir visiškai natūraliai. Tau niekas nesakys „nedaryk to ar ano“, bet pati supranti ir jeigu nori gyventi šeimoje, turi ieškoti kompromisų bei taikstytis su jų tradicijomis“, – įsitikinusi Gerda.
Moteris labai džiaugiasi, kad jiems pavyksta rasti aukso viduriuką, kad vyras ne tik be proto myli savo vaikus, bet ir prisideda tiek prie vaikų auklėjimo, tiek prie kasdienių darbų – vežioja ir paima juos iš darželio, padeda ruošti maistą namuose.
Gerda su vyru dirba pasikeisdami: ji dirba pirmą pusdienį, vyras – popiet ir vakarais. Moteris kiekvieną vakarą sumigdo vaikus, paruošia kitai dienai maistą. Savaitgalius šeima dažniausiai leidžia kalnuose, pramogauja kartu su visa šeima.
Moteris sako, kad gali sau leisti turėti vaikų auklę, o ir turėjo, bet kadangi jos vyras pamatė, kaip auklė sėdėjo ant kėdės, gėrė kavą ir sūnui, paprašius vandens, liepė jam pačiam pasiimti, tai jis nedelsdamas ją atleido. „Pamatyti ir išgirsti, kaip auklė pasielgė su jo sūnumi, vyrui buvo didžiausia gyvenimo trauma. Iki šiol neliečiame šios temos“, – sako Gerda.
Neverta bandyti turkų kantrybės, nes galima greitai prarasti vaikus
„Nesu priėmusi islamo, man jo nereikia. Daug skaitau, žiūriu laidas apie už musulmonų ištekėjusias moteris, jų istorijas. Pastebiu, kad ši tema vis dar dažnai aptarinėjama Lietuvoje. Atvirai pasakius, manau, kad moterys, kurių vaikus atėmė vyrai musulmonai, yra pačios kaltos. Neabejoju, kad tose istorijose yra 90 procentų moterų kaltės“, – įsitikinusi Gerda, dažnai su šeima besilankanti Turkijoje.
Turkai, pasak Gerdos, nori tik vieno – darnios šeimos. „Svarbiausia, kad moteris nebūtų pagunda gatvėje. Ne kartą skaičiau apie išvežamus vaikus. Kodėl taip atsitinka? Turkai niekada neleis, kad jų vaikui būtų pristatytas kitas vyras. Jiems tėtis yra tik vienas, o vaikai – viskas. Ir visai nesvarbu, ar kalbame apie gyvenimą Turkijoje, ar kitoje šalyje“, – sako moteris.
„Mano vyras nesuprastų, jei aš bendraučiau su savo buvusiuoju, netgi sveikinčiausi su juo ir pan. O kaip elgiasi lietuvės? Jos dar ir kartoja: „Ką, aš negaliu susirasti kito?“ Tikrai nesiūlau žaisti su kitos tautybės vyrais, ką jau kalbėti apie karšto kraujo turkus. Aš nebendrauju nė su vienu vyriškos lyties atstovu, kurio nepažinotų mano vyras. Jam tai nepatiktų ir aš suprantu jį. Manau, reikia skirti savo laiką vaikams, o ne šnekučiuotis ir beprasmiškai leisti laiką interneto svetainėse su draugais, draugėmis. Tikrai žinau, kad jei išduočiau sutuoktinį, jis viską padarytų, jog vaikai liktų pas jį. Kol myliu savo vyrą, gyvenu tokį šeimyninį gyvenimą“, – atvirai sako Gerda.
Turkų moterims nepriimtina linksmintis be savo antrųjų pusių
„Šveicarijoje, kur gyvename, senieji tikrieji kultūriniai turkų papročiai ir gilios tradicijos labai mažai kur išlikę. Mes daugiau gyvename europietišką gyvenimą. Galbūt jeigu vyro mama būtų gyva ir gyventų su mumis, būtų visai kitaip. Dabar Kemalis švenčia Kalėdas, margina margučius, švenčiame ir musulmonų šventes. Vyras vis vargsta nuo dovanų kiekio ir sako, kad lietuviams kiekvieną mėnesį atsiranda proga pašvęsti“, – juokiasi Gerda.
Moteris sako, kad, nepaisant europietiško gyvenimo būdo, susiduria su iššūkiais, kuriuos nulemia kultūriniai skirtumai, pavyzdžiui, ji nori eiti į vakarėlį su seniai pažįstama drauge, o jis prašo pamiršti tokią mintį, nes jo kultūroje nepriimtina, jog moterys linksmintųsi be savo antrųjų pusių. „Mes nesuprasime, kodėl negalima, bet jie nesupras, kodėl mes norime“, – paaiškina Gerda.
Visa tai lemia kultūriniai skirtumai ir, pasak Gerdos, galima labai daug diskutuoti, tačiau reikia ieškoti kompromiso: „Aš nuo pat pradžių paaiškinau ir pratinau savo vyrą prie minties, kad ir jis turės daryti tai, ko reikalauja iš manęs, – jei, tarkime, aš niekur neisiu, neis ir jis. Nepaisant to, savaitgaliais aš dažnai išbėgu atsikvėpti su draugėmis. Niekas nelaiko manęs užrakintos. Esu stipraus charakterio.“
Moteris sako, kad yra išlikusių ir tokių tradicijų, kurios vargina, pavyzdžiui, paskutinė nuotaka šeimoje (gelin) švenčiant gimtadienius ar apskritai atėjus svečiams turi nešioti jiems turkišką arbatą, rodyti iniciatyvą, bendrauti, padėti viską suruošti. „Visgi šiandien tai daugiau daroma dėl pajuokavimo: na, mūsų „nuotaka“, kur arbata? Šveicarijoje gyvenantys kurdai visai kitokie negu Turkijoje. Tai yra labai didelis skirtumas“, – atkreipia dėmesį Gerda.
Kalbant apie maistą, nei jų namuose, nei vaikų darželiuose kiaulienos nebūna. „Šveicarai stebisi, klausia, kodėl aš, būdama katalikė, nevalgau kiaulienos, bet aš pagalvojau, kad galima puikiai apsieiti ir be jos. Kai viešime Lietuvoje, tėvai supranta ir nekiša mums jokių kumpelių“, – juokiasi Gerda ir priduria, kad nors ir išmoko gaminti tikrą turkišką maistą, lietuviškų patiekalų, ypač močiutės blynelių, niekada neatsisakys, o jos vyras juos taip pat mėgsta.
Gerdai įdomu dalyvauti itin spalvingose turkų tradicinėse vestuvėse, kurios paprastai švenčiamos keletą dienų, kviečiami keli šimtai svečių, dovanojamas auksas, atliekama daugybė apeigų. Patinka jai ir turkų liaudies muzika bei šokiai, tokie kaip dervišų, turintys gilias istorines tradicijas.
Pramokęs lietuvių kalbos, vyras lietuviškai kalbasi ir su vaikais
Su būsimu vyru Gerda iš pradžių kalbėjosi tik vokiškai. Vėliau Kemalis išmoko lietuviškai. Kadangi Kemalis gimęs Šveicarijoje, jam, pasak Gerdos, nebuvo jokių problemų suprasti ir jos netaisyklingą kalbą. „Iš pradžių neturėjau su kuo kalbėtis lietuviškai, tad gan greitai išmokau vokiečių kalbos, nors dar ir šiandien padarau gramatikos klaidų. Kartais dėl kalbos kyla nesusipratimų kasdienėje rutinoje, pykčių ar ne taip išreikštų minčių, bet iš esmės išsiaiškiname viską, kas mums svarbiausia“, – patikina Gerda.
Gerdos ir Kemalio vaikai kalba vokiečių kalba su šveicarišku dialektu. „Kai nuvykstame į Turkiją, jie kalba turkiškai, o štai lietuvių kalba jiems sekasi truputį sunkiau. Mano šeima lankosi pas mane gana dažnai, kas tris mėnesius, bet vaikai sako, kad lietuvių kalba jiems sunki, dėl to ne taip patinka. Kai mano vyras Kemalis lietuviškai kalba su vaikais, šie visada pyksta. O kai į svečius atvyksta mano tėvai, jų visuomet paklausia, ar jau išmoko kalbėti vokiškai“, – juokiasi Gerda.