Ar muzika sportuojant gali pakenkti?

Ant kojų apsiaunate sportbačius, užsimetate treningą, į kurio kišenę įsimetate muzikos grotuvą. Ausyse skamba trankios muzikos garsai ir Jūs jau pasiryžęs kalnus nuversti – ar bent jau du ratus stadione apibėgti. Nors muzika sporto metu daugeliui yra nepakeičiama, specialistai įspėja, kad šis įprotis ne visuomet neša tik naudą.

Pernelyg ritminga muzika gali išblaškyti ir pakenkti atliekamų judesių teisingumui, todėl ypatingai svarbu ją rinktis ne intuityviai, o pagal tam tikras taisykles.

Muzika labiau patinka jaunimui

Asmeninis treneris Tadas Pocius pasakojo pastebintis, kad skirtingus žmones muzika veikia skirtingai. Vieniems treniruotės metu norisi labiau susikaupti ir pasinerti į meditacija, kitiems – prasiblaškyti.

„Muziką labiau mėgsta jaunimas. Jie dažnai pasileidžia tą vadinamą bumsiką. Manau, kad muzika sporto metu yra naudinga – kūnas prie jos prisitaiko. Jeigu muzikos ritmas yra intensyvesnis, suintensyvėja ir širdies ritmas, o sportuojant tai praverčia, nes aukštą širdies ritmą palaikyti yra labai svarbu“, - patikino treneris.

Jis nemano, kad muzika treniruočių metu gali pakenkti, nes jei žmogus žino, kaip taisyklingai atlikti pratimą, situacijos nepablogins niekas. Tačiau jei žmogus nežino, kaip sportuoti, muzika gali jį paskatinti sportuoti pernelyg dideliu tempu.

Pratimus darome su pasimėgavimu, bet kaip

Tuo tarpu sporto psichologė Lina Vaisetaitė vienareikšmio atsakymo, ar muzika labiau motyvuoja, ar trukdo – neturi. Jos teigimu, viskas priklauso ir nuo darbo pobūdžio, ir nuo muzikos.

„Nebūdami dėmesingi savo kūnui tikrai galime persistengti ar net susitraumuoti. Todėl sportuodami ir klausydami muzikos turėtume būti atsargūs. Jei muzika yra labai įtraukianti, ji gali atitraukti nuo atliekamo darbo. Klausydamiesi jos, galime kartu su ja „nuplaukti” į įvairius prisiminimus, fantazijas ir kitokias mintis. Sporto psichologijoje tai vadinama disociacija – tai yra tokia dėmesio sutelkimo strategija, kuomet dėmesys nukreiptas ne į fizinę veiklą, o į nesusijusias mintis. Ši strategija turi savų privalumų. Kai nesutelkiame dėmesio į fizinę veiklą, atrodo, kad veikla lengvesnė, kad mažiau pavargstame. Kita vertus, dėl to nukenčia atliekamos veiklos techniškumas. Grubiai kalbant, pratimus darome su pasimėgavimu ir entuziastingai, tačiau bet kaip“, - apie galimus pavojus įspėjo L. Vaisetaitė.

Ji pabrėžė, kad gali nutikti ir taip, kad, pavyzdžiui, bėgdami ir netinkamai pasirinkę muziką, sutrikdysime natūralų tempą, bėgsime pernelyg greitai pradžioje, o pabaigai nebeliks jėgų. Arba atėjus į sporto klubą, kur visiems lankytojams groja ta pati (ir dažnai ganėtinai intensyvi muzika), bus sunku laikytis savo tempo, norėsis skubėti. Tokiu atveju muzika bus ne tiek motyvuojantis, kiek trikdantis ir galbūt net erzinantis veiksnys.

Įvardijo pasirinkimo kriterijus

„Dažnas sportuojantis žmogus pasakys, kad klausantis muzikos sportuoti smagiau. Ir iš dalies taip yra dėl to, kad muzika bendrai užima nemažą mūsų gyvenimo dalį – jos klausomės namie, pakeliui į darbą, tarp paskaitų, treniruočių metu, prie jos esame įpratę. Kita vertus, muzika turi stiprų emocinį poveikį, ji keičia mūsų nuotaiką bei būseną, todėl kartais jos klausomės tyčia, kad treniruotis būtų smagiau ir lengviau. Tačiau tuo pačiu reikia turėti omenyje, kad motyvuojanti muzika paprastai yra tokia, kuri mums patinka arba kuri turi atitinkamų asociacijų. Tai gali būti asmeninės asociacijos, kuomet muzika primena malonius gyvenimo įvykius, arba asociacijos iš kino ar reklaminių filmų, pavyzdžiui, yra tekę ne kartą girdėti, kad užsienyje labai mėgiamos treniruotės pagal filmo „Rokis” garso takelį“, - pastebi L. Vaisetaitė.

L. Vaisetaitė

Profesionaliame sporte dažnai matome, kaip sportininkai per apšilimą klauso muzikos, tačiau pačių varžybų metu jie klausosi ne muzikos, o savo kūno.

Nors muzika pasirenkama intuityviai, psichologės teigimu, ją renkantis reikėtų vadovautis keliais kriterijais: kokios būsenos (nuotaikos) aš noriu ir kokia muzika iš mano turimos kolekcijos tokią būseną (nuotaiką) sukelia bei kokio intensyvumo bus mano treniruotė.

„Svarbu atsakyti sau į klausimą – kokios treniruotės aš noriu? Kiek man svarbu mano nuotaika ir būsena? Jei svarbu tiesiog prabėgti tam tikrą ilgą atstumą vidutiniu tempu, tuo pačiu sprendžiant gyvenimiškas problemas, muzika galbūt sudarys tam malonų foną. Jei svarbu save užvesti prieš pasirodymą varžybose, muzika taip pat gali pagelbėti. Kita kalba, jei reikia techniškai atlikti judesius. Pavyzdžiui, profesionaliame sporte dažnai matome, kaip sportininkai per apšilimą klauso muzikos, tačiau pačių varžybų metu jie klausosi ne muzikos, o savo kūno“, - tai, kad ne veltui muzika varžybų metu yra draudžiama, pastebėjo L. Vaisetaitė.

Piknaudžiauti muzika – nevalia

Doc. dr. Ramunė Žilinskienė Vilniaus universiteto Sveikatos ir sporto centro direktorė tyrinėdama mokslininkų darbus tikina pastebėjusi, kad dabartiniame sporte, kai sportininkų lygis ir gebėjimai labai aukšti ir bemaž vienodi, muzika gali suteikti nedidelį, bet lemiamą pranašumą.

„Muzika taip pat gali puikiai padėti treniruojantis. Mus veikia šios meno šakos vidinės savybes – akustiniai ir fiziniai jos bruožai – ritmas, tempas, harmonija, tačiau ne mažiau svarbūs ir „išoriniai“ dalykai – muzikos sukeliamos asociacijos (pavyzdžiui, prisiminimai apie labai brangų momentą, kuris stipriai susijęs su konkrečiu kūriniu). Išoriniai faktoriai diktuoja mūsų emocinį atsaką į muzikos kūrinį (malonu ar nemalonu jo klausytis), tuo tarpu vidiniai faktoriai nulemia šios reakcijos intensyvumą (kaip stipriai sujaudinti, paveikti jaučiamės), ir tada stipriausiai veikia du faktoriai – tempas ir garsumas“, - patikino R. Žilinskienė.

Jos teigimu, moksliniais tyrimais patvirtinta, kad muzika veikia treniruočių ir varžybinę veiklą penkeriopai: padeda sutelkti dėmesį ir atitraukti mintis nuo nuovargio (disociacija), reguliuoja susijaudinimo lygį, padeda sinchronizuoti veiklą, įgyti ir tobulinti motorinius įgūdžius bei pasiekti įkvėpimo, tėkmės (flow) būseną.

„Tačiau kitą vertus, sunkios treniruotės metu muzika menkai veikia tai, ką sportininkas jaučia, tačiau gali gerokai lemti tai, kaip sportininkas jaučiasi. Piktnaudžiauti muzika irgi neverta – tyrimais įrodyta, kad kai dirbama gerokai virš aerobinio slenksčio ribos, ypač per varžybas – geriausiai padeda tyla, tad muzika daugeliu atvejų tik trukdytų“, - pastebi specialistė.

Kokią muziką pasirinkti?

Pasak jos, jei sportuojantis žmogus turi tikslą per apšilimą padidinti pulsą iki 120 k/min, muziką reikėtų pasirinkti tokią, kurios ritmas 80–130 k/min. O štai važiuojant dviračiu maždaug 70% individualaus aerobinio pajėgumo, vidutiniško tempo muzika (115–125 k/min) yra efektyvesnė negu greitesnė (135–145 k/min).

„Muzikos kūriniai turėtų sekti taip, kad jų ritmas būtų vis greitesnis – atitiktų numatomą pulso didėjimą. Be to, muzikos segmentai gali būti priderinti prie įvairių treniruotės dalių/komponentų – pavyzdžiui, darbo laiką ir poilsio laiką gali žymėti atitinkamai greita ir garsi arba lėta ir rami muzika. Nemažai sportininkų klausosi garsios, ritmingos muzikos „užsivedimui“, ramesnė muzika padeda nusiraminti. Fiziologinius procesus labiau reguliuoja muzikos ritmas, o emocijas – tekstas arba netiesiogiai su muzika susijusios asociacijos. Tyrimai ne kartą parodė, kad muzikos sinchronizavimas su kartotiniais judesiais leidžia padidinti atliekamo darbo apimtis. Pavyzdžiui, įžymus Etiopijos ilgų nuotolių bėgikas Haile Gebrselassie pasiekė pasaulio rekordą, pasitelkęs ritmišką popdainą „Scatman““, - pabrėžė specialistė.