Po pirmosios kelionės dviračiu iš Kauno į Nidą pajuto aistrą
„Aistrą važiuoti dviračiu pajutau prieš kokius 4 metus, kuomet pasiryžau, kaip ir dažnas lietuvis, galvojantis apie keliavimą dviračiu, pirmiausia nuvažiuoti iki pajūrio – taigi, iš savo gimtojo miesto Kauno išvykau į Nidą. Kelionė truko 2-3 dienas, buvo sunki ir varginanti. Nebuvau jai iki galo nei pats pasiruošęs, nei dviračio paruošęs. Kai pasiekiau savo tikslą sakiau sau, kad tai, ko gero, ne man. Tačiau po kurio laiko vis dažniau aplankydavo malonūs prisiminimai iš šios kelionės“, – prisimena Aurimas.
Jau tų pačių metų vėlyvą rudenį, per kelionę su mašina po Lietuvą jam ramybės pradėjo neduoti mintis, kad labai nori jau ateinančią vasarą leistis į dar vieną kelionę dviračiu. Tik šį kartą jam reikėjo naujo dviračio.
„Norėjau pasikelti savo kartelę ir nusprendžiau važiuoti į Latvijos sostinę Rygą. Bet nebūčiau aš, jei nepasisunkinčiau užduoties ir iki Rygos sugalvoti važiuoti per mūsų pajūrį. Taip gavosi 600 kilometrų iššūkis. Jo metu jau kirbėjo mintis, kad norėtųsi labiau egzotinio vaizdo akiai ir dar didesnio iššūkio sau pačiam. Iš karto pagalvojau apie Graikiją. Grįžus namo ši mintis man vis nedavė ramybės. Kitais metais ilgai svarstęs ir gavęs draugės palaiminimą, nusipirkau lėktuvo bilietą ir atskridau į Graikiją. Važiuojant dviračiu viską pamatai kitaip, o jai dar pasiseka tai daryti kokioje egzotiškesnėje šalyje, tai išvis kažkas ypatingo. Prisiminimai išlieka ilgam“, – dalinasi patirtimi Aurimas.
Meilė istorijai atvedė į Romą
Paklausus, kaip akiratyje atsidūrė kelionė dviračiu į Romą, Aurimas atsako, kad visų pirma jis yra didelis istorijos gerbėjas. Ji kuria turinį „Įdomiosios dokumentikos“ youtube kanale, kur supažindina žmones su Lietuvos ir pasaulio istorija.
„Visos mano kelionės dviračiu yra savotiškai apraizgytos istorija. O geresnės vietos negu Roma prisiliesti prie jos galbūt net nėra. Man Roma yra ypatingas miestas, esu ne kartą joje buvęs. Mintis, kad galėčiau bandyti dviračiu iš Kauno pasiekti Romą gimė vos ne po pirmosios kelionės, kai svarsčiau, kas būtų mano kelionės dviračiu sąrašo viršuje. Tačiau tuo metu tai atrodė tokia utopija, kad aš apie tai tik pasvajodavau, kad galbūt kada nors aš būsiu tam pasiruošęs. Visgi, man šita mintis apie kelionę dviračiu į Romą nedavė ramybės labai ilgą laiką ir nusprendžiau, kad dabar arba galbūt niekada. Geriau gailėtis ką padarei, negu to ko net nebandei padaryti. Blogiausiu atveju, aš bent būsiu pabandęs įgyvendinti savo užsibrėžtą tikslą“, – šypsosi vyras.
Galutinai nusprendus, kad važiuoja į Romą, suplanavus starto datą ir netgi nusipirkus atgalinį lėktuvo bilietą, Aurimas sako, kad ateina ir supratimas, kaip tai rimta. Kad ši kelionė taptų įmanoma, reikia tam būti pasiruošusiam: „Dėl dviračio ir savo inventoriaus buvau ramus, jis jau išbandytas keliose kelionėse. Bet reikėjo ruoštis man pačiam, tad pradėjau po mažu pratinti kojas ir kūną prie krūvio. Turėjau savo maršrutą aplinkui Kauną, kuris buvo apie 50 km ilgio. Juo ir važinėdavau kelis kartus per savaitę. Likus keliems mėnesiams iki starto per mėnesį nuvažiuodavau po 700 km. Vėliau pačioje kelionėje pasiruošimas pasiteisino pilnai. Net buvau kiek nustebęs, kaip lengvai viskas einasi. Bet žinojau, pasiekus Austrijos Alpes prasidės tikras iššūkis“.
Kelionę pradėjo nuo atsisveikinimo su brangiausiais žmonėmis
Aurimas pasakoja, kad jam buvo labai svarbu, tik pradėjus savo kelionę Kaune aplankyti sau brangiausius žmones, kurių nematys daugiau nei mėnesį. Pirmiausia jis užsuko pas savo mamą, kuri jį labai palaikė kelionės metu.
„Mama buvo vienas iš tų žmonių, kuris pirmasis ryte parašydavo „labas rytas“, o vakare klausdavo, kur aš miegosiu. Aplankiau savo draugę, be kurios visapusiško palaikymo ko gero nebūčiau net važiavęs. Ir vyresnįjį brolį, kuris mane ir įkvėpė važiuoti dviračiu. Jis, tiesa sakant, buvo pirmasis, kuris važiavo į Nidą. Ir po kurio laiko aš tik ryžausi tai pakartoti. Kelionės metu mane labai palaikė visi artimieji“, – apie tai kas jam buvo svarbiausia pasakoja vyras.
Pati kelionės pradžia, pasak Aurimo, nebuvo labai sudėtinga, Lenkija, kurioje važiuoti teko apie 700 km buvo labai panaši į Lietuvą – beveik vien tik lygumos. Jis sako žinojęs, kad toliau nuo Lietuvos bus sudėtingiau, lauks aukšti kalnai ir kaitresnė saulė, bet visą laiką būdamas lauke prie karščio gali priprasti. O minant kiekvieną dieną, kūnas sustiprėja ir kalnai nebeatrodo tokie statūs. Sudėtingiau pasidaro tuomet, kai užklumpa lietus, taip viską apsunkindamas. „Bet aš jau toks esu – nereikia man labai didelių patogumų, galiu savaičių savaites miegoti palapinėje, nemėgstu skųstis, nes žinau, kad rytoj galbūt bus geresnė diena, tereikia pakentėti“, – atviras Aurimas.
Nerimavo, kaip pavyks įveikti Austrijos Alpes
„Planuodamas dviračio kelionę į Romą džiaugiausi, kad kiekviena mano įveikta šalis bus įdomesnė už kitą ne vien savo vaizdais, bet ir žmonėmis, kultūra. Tik kirtus Lietuvos ir Lenkijos sieną mane pasitiko labai gražios Lenkijos kalvos ir atsimenu galvojau: wow viskas, štai ir prasidėjo mano nuotykis. Nors kokie du trečdaliai visos kelionės vedė vien per lygumas, bet gražių vaizdų tikrai netrūko. Pasiekęs Austrijos Alpes ir grožėdamasis jų viršūnėmis iš tolo aš truputį išsigandau. Pradėjau nerimauti, kad man tikrai bus iššūkis ir ar sugebėsiu įveikti Alpių kalnų masyvą, kuriuo pagal mano iš anksto sudarytą maršrutą reikėjo važiuoti apie 450 km.
Bet aš nekantravau pradėti ir išaušus kitam rytui kibau į darbus. Vaizdai tiesiog gniaužė kvapą. Man labai įsiminė vaizdas, kaip pro kalnų viršūnes slenka debesys ir atrodo jie ranka pasiekiami. Beveik kiekvieną dieną, man būnant Alpėse, sulaukdavau lietaus. Buvimas visą dieną su permirkusiais drabužiais tikrai numušdavo kelionės dvasią. Tik ir ieškodavai, kur galėjai pasislėpti. Ir atsimenu kokią 4 dieną, man važiuojant, Alpėse debesys tarytum nusileido nuo kalnų viršūnių ir visą dieną stipriai lijo. Bet debesų vaizdas buvo toks gražus, kad man jau neberūpėjo, kad aš visas permirkęs ir ko gero palapinę reikės statyti lietuje.
Nors ir nerimavau dėl Austrijos Alpių, bet jos pasirodė pakankamai lengvai įveikiamos. O kertant Austrijos ir Italijos sieną, ir jau važiuojant Italijos pusėje prasidėjo gražiausi visos kelionės vaizdai. Pro didžiulius kalnus vedė apie 80 km ilgio dviračių takas, kuris ėjo per kalne iškirstus tunelius, tiltus per kalnų upę greta kurios ir važiuoji visą laiką. Tokiomis akimirkomis norisi, kad šalia būtų tau brangūs žmonės, kad galėtum pasidalinti tais vaizdais“, – pasakoja Aurimas.
Vyrui važiuojant šiuo taku laikas taip greit pralekė, kad atėjo 10 valanda vakaro. Jau buvo gan tamsu ir jau kurį laiką dairėsi, kur galėtų pasistatyti palapinę. Ieškojo nuošalios vietos, kur niekas nematytų. Tada netikėtai privažiavo dviračio tako pabaigą, kuriame stovėjo traktorius. Ir toliau buvo tik žvyrkelis, kuris vedė prie vieno iš tunelių. Aurimas pradėjo dairytis, kur galėtų pasistatyti palapinę. Stovint šalia to traktoriaus, kuris taip pat buvo po tiltu, jis pamatė daugybę šviečiančių jonvabalių, sako, kad vaizdas buvo kaip iš pasakos. Aurimas nusprendė pasistatyti palapinę tiesiai po tiltu, kaip pasirodė, tai buvo geras sprendimas, nes naktį sulaukė audros su žaibais.
Italai pasirodė nelabai draugiški, Apeninai tapo iššūkiu
„Tik pasiekus Italiją pirmiausia ką dariau, tai nuvariau į piceriją ir sukirtau didžiulę picą (šypsosi, aut. pastaba). Atsisveikinus su Alpėmis traukiau link Venecijos. Man šita atkarpa sukėlė pakankamai sunkumų susirasti, kur galėčiau pasistatyti palapinę. Visur buvo vien tik ūkininkų sodybos, tvoromis aptverti žemės sklypai, pelkės ir ženklai perspėjantys apie privačią teritoriją.
Taip pat ir žmonės neatrodė draugiškai nusiteikę dviratininkų atžvilgiu. Nesulaukdavau, kad kas sustotų praleisti mane pro pėsčiųjų perėją. Arba žmonės, einantys dviračiu taku nesitraukia, kai mato tave važiuojantį.
Bet tik pasiekęs San Mariną ir judėdamas link Romos susidūriau su tikru iššūkiu – neturėjau tiek problemų su Alpėmis kaip su Apeninais, kurie buvo sunkiai įveikiami, o dar 33 laipsnių karštis tikrai nepadėjo ir vėjo nebuvo. Norint atsivėsinti gerdavau šiltą vandenį arba tekdavo dar greičiau minti, kad bent kiek atvėstum. Galiu tik džiaugtis, kad Italijos dangus buvo padengtas Saharos dulkėmis, kuris neleido prasiskverbti saulės spinduliams, nes tai būtų dar labiau apsunkinę mano kovą su Apeninais“, – pasakoja Aurimas.
Prie Romos Koliziejaus pradėjo kauptis ašaros, pirma pasveikino mama
Diena, kurią pasiekė Romos centrą, lietuvį pasitiko šiltu vasaros lietumi, jis nebuvo gausus, bet užteko, kad atgaivintų.
„Įvažiavęs į Romos priemestį jau žinojau, kad mano tikslas bus Romos Koliziejus, prie kurio aš ir traukiau. Atsimenu ta chaotišką Romos eismą ir save važiuojantį link savo kelionės tikslo. Pasiekęs Koliziejų pasistačiau dviratį visai netoli jo ir atsisėdau ant netoliese buvusio bordiūro ir tiesiog žiūrėjau į Koliziejų.
Emocijos buvo dviprasmiškos. Be galo džiaugiausi tuo, kad man pavyko, tai apie ką aš svajojau labai ilgą laiką. Didžiavausi savimi. Bet kartu tai reiškė šios kelionės pabaigą.
Tada parašiau visiems artimiausiems, kad aš jau Romoje. Ir akimirksniu sulaukiau mamos skambučio su sveikinimais, kuriuos sakydama mama susigraudino ir tai mane taip paveikė, kad pačiam pradėjo kauptis ašaros. Tai buvo stebuklingas momentas, kurio niekada nepamiršiu. Aš likau sėdėti ir žiūrėti į praeinančius žmones kokią gerą valandą vis galvodamas, kad man išties pavyko“, – prisimena Aurimas.
Nors buvo iššūkių, dar kartą įsitikino, kad gyvenimas yra gražus
Į klausimą, ar buvo tikras, kad jam pavyks pasiekti tikslą, Aurimas atsako, kad tikrai taip. Jei būtų kokių problemų su dviračiu ar su sveikata, kurių negalėtų išspręsti, tada spręstų vietoje. Ir priimtų sprendimą, ar įmanoma tęsti kelionę. „Aš stengiausi koncentruotis į tikslą ir į patį procesą ir nežinau kas turėtų nutikti, kad pasiduočiau, nebent kažkas tikrai labai rimta. Juokaudavau, kad iki Varšuvos dar grįžčiau traukiniu, o toliau tai tik lėktuvu. Esu pakankamai šaltų nervų, tai tikrai būčiau kažką sugalvojęs“, – šypsosi jis.
Aurimas sako, kad iš esmės buvo pakankamai gerai pasiruošęs visai kelionei, susidėliojęs labai detalų maršrutą, kad išvengtų netikėtumų, bet tik įvažiavus į Čekiją jam sulūžo du stipinai ir teko apie 5 kilometrus važiuoti iki artimiausio dviračių serviso, nes su savimi nebuvo pasiemęs atsarginio.
Jau po to, kai pasiekė Romą ir važiavo į paskutinę savo apsistojimo vietą, vos keli kilometrai iki Fiumicino oro uosto, buvo susiradęs kelias dviračių parduotuves, kur buvo tikras, kad gaus dviračio dėžę, kad galėtų parsigabenti dviratį į Lietuvą, bet aplankius 3 parduotuves, 2 iš jų neturėjo, o trečioji nedirbo, ji atsidaryti turėjo tik pirmadienį, kurio laukti ir tikėtis gauti dėžę jau nebegalėjo, todėl pradėjo galvoti, iš kur galėtų gauti dėžę ir prisiminė, kad „Ikea“ pardavinėja mažesnes dėžes. Todėl teko sugalvoti, kaip permodifikuoti dėžes, kad tilptų dviratis. Jis sako, kad lipni juosta daro stebuklus. Tai gal ir buvo didžiausias netikėtumas, kuris vertė jį rimčiau pasukti galvą.
Paklausus, kas labiausiai kelionėje džiugino, Aurimas atsako, kad pats procesas ir gyvenimo akimirkos: „Sutikti žmonės, kasdieninių problemų sprendimas ir supratimas, kad tu gyveni šia akimirka, kai tavo gyvenimas labai sulėtėja. Ir mėgaujiesi elementariausiais dalykais, kurie tau nutinka šią akimirką. Džiaugiesi užvažiavęs į aukštą kalną ir pamatęs vaizdą atsiveriantį nuo jo. Arba vidury nakties prasidaręs palapinę pamatai tokio ryškumo žvaigždes, kokių dar nesi matęs. Kada pajunti laisvę važiuodamas su dviračiu supranti, koks gražus yra gyvenimas ir pradedi labiau vertinti mažus dalykus“.
Kita svajonė – kelionė dviračiu po Afriką
„Aš manau, kad jau esu užsikrėtęs kelionių dviračiu manija. Ir vienos kelionės metu jau pradedu galvoti, kur norėčiau važiuoti toliau. Man tokios kelionės duoda labai daug. Tai ir laisvė susipažinti su kitomis šalimis, ir išbandyti save patį. Sutikti žmonės ir jų gyvenimo istorijos, kurios gali paveikti ir tave asmeniškai. Nuostabus jausmas žinoti, kad viskas ko tau reikia gali tilpti ant dviračio ir tik nuo tavęs viskas priklauso.
Šiandien manęs neapleidžia mintis apie Afriką ir galimybė ten leistis į dar vieną savo nuotykį. Bet kol kas tai yra tik dar viena svajonė, kurią tikiuosi pavyks kada nors įgyvendinti“, – sako Aurimas.
Paklausus, koks būtų pagrindinis patarimas, norintiems leistis į tokią kelionę, Aurimas atsako, kad svarbu pasidaryti visus namų darbus prieš išvykstant, norint išvengti netikėtumų. Susidėlioti detalų maršrutą, pasirūpinti tinkama apranga, neimti nereikalingų daiktų, nes tai tik papildomas svoris, nevažiuoti stačia galva, o protingai viską apskaičiavus, kad galėtum mėgautis kiekviena diena.
Tiems, kas nori plačiau sužinoti apie Aurimo kelionę, gali tai padaryti peržiūrėję jo „Įdomiosios Dokumentikos“ youtube kanalą, kur jis kas savaitę dalinosi savo įspūdžiais: https://youtube.com/channel/UC3di3V-QXNXVOmOYrzw7NfA?si=f4S1YLR31rS0JdsN
