Standartiniai daiktai poros niekada nedomino
„Tokio požiūrio į gyvenimą manęs niekas nemokė, nedarė įtakos, neturiu jokių skaudžių ar netinkamų patirčių, taip pat neturiu kokių nors sektinų pavyzdžių, esu pats sau pavyzdys. Visada gyvenau savo gyvenimą ir niekad nesusimąsčiau, kad atrodau ar elgiuosi kitaip. Man kiti pasakydavo, kad aš kitoks. Bet aš esu toks, koks esu.
Žmona Greta tokia pati, kartu išskirtinė. Mudu norime laisvai gyventi. Esame tie žmonės, kurie gali sau leisti kasdien atrodyti taip, kaip jie nori. Mums nėra svarbi kitų nuomonė, nes mes sutinkame su savo nuomone, tad mums nereikia nei pritarimų, nei patarimų, nei pamokymų, kaip turime gyventi. Pilkos masės gyvenimas nėra mūsų pasirinkimas“, – užtikrintai sako besišypsantis Donatas, dar kitaip vadinamas Miegančiu jaučiu.
Donatas – labiausiai fotografuojamas žmogus Vilniuje, jis ne tik kasdien atrodo įspūdingai, bet ir gamina išskirtinius dviračius.
Ne mažiau įstabi Donato žmona Greta, vadovaujanti judviejų barui „Garinis angelas“, sako, kad jai juokinga, kai žmonės galvoja, jog išskirtinai apsirengti ar gyventi taip, kaip nori, reikia drąsos: „Man atrodo, kad reikia turėti drąsos išgelbėti skęstantį vaiką ar užgesinti ugnį, bet atrodyti, kaip nori, tikrai nėra nieko panašaus.
Mūsų drabužiai ryškūs, mes nedėvime įprastų džemperių ar džinsų. Toks mūsų aprangos, gyvenimo būdas absoliučiai atskleidžia mus, tai, kuo mes gyvename, kuo užsiimame ar kuo važinėjame. Mūsų rato žmonėms nekyla klausimų, kad mes kažkokie keisti ar ne tokie kaip visi. Iš tiesų mūsų pasaulis yra labai ryškus, įvairus, atviras, ambicingas. Mes savo gyvenime esame tie, kurie visada nori siekti, kurti, keliauti. Visada turime impulsą ne tik to norėti ar svajoti, bet ir įgyvendinti, veikti čia ir dabar, džiaugtis gyvenimu ir daryti laimingus kitus.“
Paklausus, kaip Donato gyvenime atsirado dviračiai, vyras sako, kad kai užsinorėjo įsigyti dviratę transporto priemonę, iškilo šiokių tokių keblumų, nes jam, kaip visada, nebuvo įdomu elementarūs, standartiški, įprasti dalykai. Tad ir tuo kartu į situaciją pažiūrėjo istoriškai bei rado sau tinkamą dviratį, kurio ratai sukurti pagal dvi monetas.
„Pradėjau ieškoti ir domėtis, kaip tokį dviratį pasigaminti. Anglijoje radau reikalingus ratus, juos parsisiunčiau ir pasigaminau pirmąjį dviratį. Tai buvo prieš daugiau nei dešimt metų. Nors, tiesą sakant, man sunku pasakyti, kada tiksliai tai buvo, nes aš gyvenu be laiko, jo savo gyvenime neskaičiuoju. Esu laimingas žmogus“, – sako šypsenos nuo veido nepaleisdamas Donatas.
Į klausimą, kodėl būtent toks dviratis, vyras sako, kad šis modelis patiko, nes tokios formos dviračių nėra daug, o Lietuvoje jų išvis nėra: „Jeigu išvažiuoju į gatvę, visi gali pamatyti tai, ko niekada nėra matę savo gyvenime. Tad nors dviračio ir negalima išrasti iš naujo, bet jo formą tikrai galime keisti pagal savo norus. Aš tai padariau ir kaskart darau kitiems.“
Kol lietuviams vis dar baisu, ką pagalvos kiti, dviračiai keliauja į kitas šalis
Išskirtinius dviračius kuriantis Donatas sako, kad Lietuvoje jo gaminiai dar nesulaukia didelės paklausos, bet užtat pasaulyje atsiranda vis daugiau žmonių, kurie turi panašius ar dar didesnius tokio stiliaus dviračius arba nori juos įsigyti.
Vyro pagaminti dviračiai išvyksta į tokias šalis kaip Šveicarija, Prancūzija, Vokietija ne šiaip sau: „Žmonės ten gali atrodyti ir paprastai, bet pagal savo mąstymą yra gerokai laisvesni. Lietuviai konservatyvūs, jiems vis dar labai svarbu, ką kaimynai pagalvos. O svetur apie tai žmonės nemąsto, gyvena savo natūralius gyvenimus. Jei jau kam labai įdomu, kas ką veikia ir kaip gyvena, tai jie yra apsupty tokių pačių, o tokie šitokių dviračių neperka ir iš esmės patenka į bendras mases, nors jų ten vistiek gerokai mažiau nei čia. Bet kas visada džiugina mus, kūrėjus, kad tokiose šalyse įdomus, išskirtinis rankų darbo gaminys labai sveikintinas, pagirtinas, vertinamas, juo žavimasi ir neapkalbama iš blogosios pusės, kaip pas mus pasakytų: „Koks čia klounas važiuoja.“
Paklausus, kaip žmonės, norintys tokių dviračių, Donatą atranda, jis atsako, kad taip jau atsitiko, jog yra labiausiai fotografuojamas Vilniaus miesto žmogus, o nuotraukos netrunka apskrieti visą pasaulį, tad turi nemažai bičiulių, gyvenančių užsienyje: „Internetas yra visagalis, žmonės susiranda mane patys su vieninteliu noru – irgi nori tokį dviratį turėti, nori būti dalimi to paslaptingo, pasakiško pasaulio, kuriame gyvenu. O aš su malonumu sukuriu jiems tą pasaką. Beje, mano kūryboje niekada nebūna vienodų pasakų, – visos jos skirtingos, savaip įdomios, žavios, nepakartojamos, su savo istorija.“
Donato dviračių užsakovai taip pat labai skirtingi: vienas gali vilkėti kostiumą ir norėti važinėti tokiu dviračiu į darbą, kitas, priešingai – nori jį pasistatyti kaip interjero detalę, kur nors eksponuoti. Bet visus šiuos žmones vienija vienas dalykas – jie nori būtent tokio dviračio.
„Nori išskirtinio daikto, nes ir save tokiais laiko“,– sako jis.
Važinėtis prireikia jėgų, o vienoje Vilniaus vietoje jaučiasi ypatingai
„Esu išvažinėjęs visą Vilnių. Pats nuostabiausias jausmas man – įsijungus grupės „The Doors“ muziką važinėtis naktį po Vingio parką. Tai visiškai nepakartojama: kartu ir kraupu, ir turi žavesio, kuriam negali atsispirti. Esu matęs ir kitų tokių keistų žmonių kaip aš, kurie gali leisti sau tokią pramogą, – važinėtis naktį vieni tokiose vietose, kur nieko nesutiksi; tik, aišku, ne tokiais dviračiais jie važinėjasi“, – šypsosi Donatas.
Vilniaus senamiestyje gyvenanti pora dažnai sulaukia klausimų, ar nesunku tokiu dviračiu jame važinėtis.
„Mano kojos yra mano variklis. Tai nėra dviratis su grandinėmis, jis neturi laisvo bėgio, reikia sukti priekinį ratą, tik tada važiuoja. Jeigu nustoji jį sukti, sustoja. Vilniaus mieste važinėti tokiu dviračiu yra ne tik iššūkis, reikia turėti ir sveikatos, nes Vilnius gan kalvotas. Važinėti elementariu dviračiu nėra problemų ir nebūtina visada minti pedalus, o štai važiuojant mano dviračiu visada reikia tai daryti. Jeigu nuo kalvos važiuoji, tai viskas gerai, nors ir turi įtempti raumenis, kad dviratis per greitai neriedėtų, o pakilti į kalvą jau yra reikalų. Toks mynimas, būna, atima ir jėgų, ir kantrybės“,– pastebi Donatas.
Paklausus, kokiu maršrutu yra toliausiai nuvažiavęs, vyras sako, kad iš Vilniaus senamiesčio numynė iki Belmonto, nuo jo – iki Naujosios Vilnios, o nuo jos – atgal iki senamiesčio. Tai buvo nemažas iššūkis, nes rinkosi tokius kelius, kurie nepritaikyti dviračiams, tad džiaugiasi šią atkarpą įveikęs. Tam, kaip jis sako, buvo reikalingas atkaklumas ir sportinis pasirengimas, o to jam netrūksta. Trejus su pusę metų Donatas tarnavo kariuomenėje, aktyviai žaidė regbį, užsiiminėjo akademiniu irklavimu.
„Nesportiškam žmogui irgi galima važiuoti tokiu dviračiu, tik reiktų pasimokyti ir bent šiek tiek „įgyti formą“. Bet iš esmės kiekvienas gali. Viskas priklauso nuo to, kur nori nuvažiuoti ir kokiais keliais“, – įsitikinęs Donatas.
Paklausus, ar, kaip moteriai, nėra sunku vairuoti tokį dviratį, Greta atsako, kad jos dviratis nesunkus, vyro gerokai sunkesnis: „Jeigu reiktų užsikelti į namus laiptais, nebūtų problemų. Moterys vaikus pakelia, tai ir dviratį gali [šypsosi, aut. pastaba]. Iš esmės, Vilniuje nėra paprasta tokiu dviračiu nuvažiuoti, kur nori. Jeigu yra bortelių, taip lengvai nenuvažiuosi, reikia sustoti, nuleisti, pakelti dviratį. Bet mes jau žinome, kur ir kaip važiuoti, tai mums paprasčiau. Bet faktas, kad tai tikrai nėra tinginių dviratis: važiuojant juo dirba visas kūnas, tad kai vairuoju, visuomet jaučiu visas raumenų grupes.“
Įgyvendina beprotiškiausias idėjas
„Kai kreipiasi dviračio užsakovas, visada prašau sugalvoti pačią įdomiausią, beprotiškiausią idėją. Žinau, kad ją įgyvendinsiu. Paprastų dalykų aš nenoriu nei gaminti, nei gaišti tam laiko, ir jie tai numano [šypsosi, aut. pastaba]. Taigi, atsisėdame su klientu prie popieriaus lapo ir kartu piešiame. Bet kuri idėja yra priimtina, bet kuri – įgyvendinama. Kuo labiau žmogus nori savo pasakos, tuo labiau aš ją suteikiu. Kuo didesni norai, tuo man didesnis iššūkis, o su juo ateina dar didesnis noras kurti“, – į klausimą, kaip gimsta dviratis, atsako Donatas.
Paklausus, kiek laiko užtrunkama pagaminti tokį dviratį, vyras sako, kad svarbiausia – gauti ratus, o visa kita galima surinkti iš atskirų detalių, jas suvirinti: „Aišku, priklauso ir nuo norimų puošybos elementų. Aš esu darboholikas, labai kruopštus. Bet jeigu turiu bazines detales, vienetinį dviratį galiu pagaminti per savaitę.“
Į klausimą, o ką daryti, jeigu dviračiui kas nors atsitiks kelyje, kad ir padangą pradūrus, ar bus kas mokės sutvarkyti, Donatas atsako, kad bet kurioje dviračių taisykloje jį sutaisys: „Mano dviračių konstrukcijos tvirtos, bet kartu paprastos. Vidury kelio dviratis nesugrius. Kuriu ne tik gražius bei spalvingus daiktus, bet ir praktiškai naudojamus, lengvai sutvarkomus, jeigu kas nors ir nutiktų. Be to, tam tikras detales galima ir pakeisti.“
Kaina priklauso nuo puošybos elementų
Paklausus, kiek kainuoja toks dviratis, Donatas sako, kad yra bazinė dviračio kaina, o toliau viskas priklauso nuo puošybos elementų: jeigu užsakovas nori ypatingo apšvietimo, geros odos ar ko nors įspūdingesnio, kaina būna didesnė.
„Kuo daugiau žmogus nori, tuo aukštesnė kaina, bet už tą kainą jis gauna vienetinį modelį, kurio pasaulyje daugiau niekas neturi ir neturės. Nustatydamas kainą, vadovaujuosi tuo, kad geriau jau kainuos mažiau, bet pagaminsiu jų daugiau, nei užkelsiu kainą ir lauksiu penkerius metus, kol parduosiu. Noriu, kad mano kūryba gyventų tarp žmonių šiandien, o ne laukti metų metais dviratį galinčio įsigyti pirkėjo.
Taigi, esu pasirinkęs aukso vidurį – kad jį galėtų įsigyti kiekvienas, bent šiek tiek pasitaupęs. Kainos svyruoja tarp 1000–3000 eurų. Ką galiu tvirtai pasakyti, kad įsigiję mano dviratį žmonės visuomet sulaukia ne tik dėmesio, – būna tokių, kurie miršta iš pavydo, jog pirmi nesugalvojo tokio turėti“, – juokiasi Donatas.
Žvilgsniai nestebina, o bare kiekvieną dieną šokama
Greta sako, kad kai išvažiuoja Donato gamintu dviračiu į miestą, visada jaučia aplinkinių dėmesį: „Gatvėse nuolat visi žiūri apstulbę, susižavėję, kalbina, šypsosi. Bet, jei atvirai, mudu taip stipriai nebepastebime tų žvilgsnių, nes juk pas mus viskas yra kitaip, kas reiškia ne taip, kaip pas visus, tad nuolat esame kalbų objektas ir to nebejaučiame [šypsosi, aut. pastaba]. Jeigu pasitaiko piktų žvilgsnių, mes jų taip pat nematome. Išties geras jausmas gyventi ne dėl kitų, o taip, kaip norime.“
Poros dviračiai stovi prie jų pačių įkurto su jokiu kitu nesulyginamo baro, kur groja gera muzika, kur renkasi ypatingi žmonės.
„Nepaisant to, kaip ateina apsirengę (jų čia daug ateina vilkėdami kostiumus), viduje šie žmonės yra visiškai laisvi. Ne vienam jų esame davę impulsą nebijoti būti savimi, ieškoti savo stiliaus, juk jis yra kultūros ir tam tikro žaidimo dalis. Skatiname žmones būti kūrybiškus ir išdrįsti ieškoti tikrojo savęs. Juk ne kas nors kitas mums turi sukurti taisykles, o mes patys sau, tad tikrai verta būti drąsesniems ir nekreipti dėmesio, kas ką pagalvos.
Mūsų pačių ryšys su klientu bare išties labai familiarus, mes čia visi susirenkame bendrauti. Nėra taip, kad nusipirko žmogus gėrimą ir nuėjo kažkur sau kamputy būti. Mes kalbamės, domimės vieni kitais, žmonėms įdomu, kaip mes patys gyvename, apie dviračius klausinėja, apie mūsų aprangą, gyvenimo būdą. Dalinamės viskuo: ir kur drabužius perkame, ir kur keliaujame. Domimės ir kitais, nes ir mums patiems įdomu, kas pas mus ateina, juk jeigu jau ateina, tai žino, kur eina ir ką sutiks. Laisvoms sieloms atviros visos mūsų durys. Beje, pas mus kiekvieną vakarą bare šokama! Pirmadieniai – jokia ne išimtis, juk laikas čia neegzistuoja“, – šypsosi Greta.
