Luką ir Aishą sujungė beprotiška idėja: metus ant dviračių praleidę keliautojai įspėja – svajokime atsargiai

Dviračiais apkeliauti tris kontinentus, nuo ūkio iki ūkio – tokia idėja prieš keletą metų sužavėjo ir sujungė keliautojus Luką Paltanavičių ir Aishą Hassan. Nors drąsi idėja dar ne taip seniai jiems atrodė pakankamai beprotiška, keliautojai jau įveikė beveik 8 tūkstančius kilometrų. Nors keliautojai prisipažįsta, kad kartais pasiilgsta rutinos ir komforto zonos, kurią jiems teko palikti, jie tvirtai žino, kad savo ateitį nori sieti su pagalba ūkininkams.

Bibliotekoje sutikta bendražygė pasiūlė beprotišką idėją

Projekte „Cycle to Farms“ Lukas Paltanavičius su bendražyge Aisha Hassan mina dviračių pedalus nuo ūkio iki ūkio ir dokumentuoja regeneratyvios, dar kitaip vadinamos atsinaujinančios žemdirbystės praktikas. Keliautojų maršrutas nuo Vageningo Olandijoje iki Keiptauno Pietų Afrikoje nėra pats tiesiausias ir greičiausias – pora planuoja savo maršrutą pagal tai, kokiose vietose yra įsikūrę atsinaujinančios žemdirbystės ūkiai.

Anot keliautojo, „Cycle to Farms“ idėja dviračiais apkeliauti Europą, Vidurio Rytus ir Afriką kilo 2019 metais, pirmojo susitikimo su Aisha metu, jiems kartu studijuojant Olandijoje.

„Aisha pristatė mintį, kad ji svajoja kada nors numinti dviračiu nuo Kairo iki Keiptauno. Tada galvojau, kad idėja skamba beprotiškai, bet ji mane suintrigavo. Kartu studijavome Olandijos Vageningeno universitete, kuris garsėja kaip geriausias žemės ūkio universitetas pasaulyje, todėl natūralu, kad žemdirbystė mums buvo artima. Tuo metu labai rimtai svarstėme, ką norėtume veikti ateityje ir kaip galėtume prisidėti prie globalių maisto sistemos problemų sprendimo. Norėjome paimti gyvenimą į savo rankas ir pagalvojome – kada, jei ne dabar, mes dar galėsime minti dviračiu per pasaulį?“, – sako L. Paltanavičius.

Šiandien keliautojas neįsivaizduoja kelionių be Aishos, kuri moka daug kalbų, supranta įvairias kultūras ir geba greitai užmegzti ryšį su žmonėmis, kiekvieną dieną sutinkamais kelionėje. L. Paltanavičius atskleidžia, kad savo bendražygę ir bendramintę Aishą sutiko geriausioje universiteto vietoje – bibliotekoje.

„Aš atsimenu, kad ant lapelio užrašiau: it’s nice to sit in silence, but let’s talk one day (liet. smagu sėdėti tylumoje, bet pabendraukime vieną dieną). Kaip minėjau, tuo metu Aisha pasidalino idėja apie mynimą ir taip mane suintrigavo. Nors tuo metu tai atrodė neįmanoma, šiandien esame Ruandoje, Kigalyje. Yra toks posakis – svajokime atsargiai, nes svajonės pildosi“, – teigia L. Paltanavičius.

Vienas pagrindinių iššūkių – finansai: rado tris sprendimus, kad tai nebūtų problema

2020 metais keliautojai baigė studijas Vageningeno universitete ir pradėjo planuoti savo kelionę nuo ūkio iki ūkio. Keliautojas prisipažįsta, kad vienas iš pagrindinių tuo metu kilusių iššūkių buvo finansai.

„Kai pradėjome galvoti, kaip mums įgyvendinti savo idėją, vienas iš pagrindinių iššūkių buvo finansai. Tačiau viską planuodami nutarėme, kad pinigai neturėtų būti problema, nes tikrai yra būdų, kaip jų atrasti ir išspręsti tokias problemas. Visgi, esame jauni ir sveiki, tad pradėjome intensyviai ruoštis ir dirbti“, – sako L. Paltanavičius.

Keliautojas skaičiuoja, kad visus šiuos metus judėti pirmyn ir išgyventi finansiškai jiems padėjo trys kanalai. Pirmas – santaupos, kurios buvo skiriamos dviračių remontui ir įrangos paruošimui. Antras kanalas – parama, gauta pradėjus sutelktinį finansavimą (angl. crowdfunding) savo tinklalapyje „Cycle to Farms“. Ir trečias pajamų šaltinis – projektai ir darbai, kurie atsiranda kelionės eigoje.

„Mes ne tik miname, bet pakankamai daug laiko dirbame tarsi biure, tik skirtingose vietose. Nuo pat pradžių turėjome keletą projektų su „Rainforest Alliance“, tuomet sekė partnerystė su „Wageningen University and Research” ir įvairiomis aplinkosaugos organizacijomis, kurioms rašome straipsnius. Kelionėje vis atsiranda įvairių įdomių projektų, kurie mums padeda judėti pirmyn“, – sako keliautojas.

Idėja pareikalavo išeiti iš komforto zonos, tačiau keliautojai žino, kad į ją sugrįš

Prieš išvykdami, keliautojai studijavo universitete, bendraminčių studentų apsuptyje. L. Paltanavičius prisimena, kad tai buvo pakankamai geras ir patogus gyvenimas, kuriame buvo laikomasi ritmo ir rutinos. Vis dėlto, keliautojai negalėjo ignoruoti to jausmo, kad jų gyvenimuose artinasi pokyčiai, kuriems vėliau rasti laiko būtų sudėtinga.

„Galbūt keista skųstis, bet visgi po metų kartais tenka pajuokauti, kad mes esame benamiai. Neturime namų, turime tik palapinę, kaskart apsistojame skirtingose vietose. Ugandoje pradėjome jausti kelionių nuovargį. Kiekvieną dieną reikia išsikrauti krepšius, pasistatyti palapinę, pasiruošti kilimėlį, miegmaišį, o ryte vėl viską susikrauti ir judėti pirmyn. Tuo pačiu kiekvieną dieną reikia susipažinti su vis naujais žmonėmis. Šiek tiek pavargome. Turime daug įspūdžių ir tiesiog pasiilgome paprasčiausios rutinos“, – nuovargio neslepia keliautojas.

Anot jo, keliaudamas labiausiai pasiilgsta sportinės veiklos, knygų skaitymo ir ramaus laiko sau. Vis dėlto, keliautojas žino, kad jeigu sustos dabar – vėliau pratęsti kelionę bus tik sunkiau.

„Dabar esame Kigalyje ir po keturių ramių dienų jau jaučiame, kad ir vėl norime keliauti ir judėti pirmyn. Taip – anksčiau turėjome komfortą, dabar jo turime mažiau, bet žinome, kad tas komfortas grįš kada nors ir vėl“, – sako jis.

Kartu su Aisha mindami dviratį, keliautojai dažnai kalba apie savo ateities planus, dalinasi svajonėmis. L. Paltanavičius sako, kad šiuo metu jie turi vieną trumpalaikį ir vieną ilgalaikį planą.

„Trumpalaikis planas – norėtume sugrįžti į Europą porai mėnesių ir šiek tiek atsinaujinti – pasportuoti, gauti šiek tiek rutinos ir sugrįžti į kelią. Tikimės, kad tuomet link Namibijos judėsime su nauja energija. Ilgalaikėje perspektyvoje esame įsitikinę, kad dviračiai visuomet bus mūsų gyvenime, o mūsų karjera bus orientuota į pagalbą ūkininkams. Ar tai bus doktorantūra, ar startuolis, ar kita veikla – dar negalime atsakyti, bet esame pakankamai tikri dėl savo krypties“, – sako L. Paltanavičius.