Inga sako kažkada buvusi aistringa automobilio vairuotoja, bet ko gero pats gyvenimas šį įprotį išstūmė. Dabar automobilis jų šeimai – retiems atvejams, o pagrindinė kasdienybės transporto priemonė yra dviratis.
– Ar dviratis visada buvo jūsų gyvenime? Gal kada nors buvote visiška užkietėjusi mašinos vairuotoja?
– Taip ir buvo. Pirmiausia tikrai buvo mašina ir aš labai mėgdavau ja važinėti. Kai buvau tik išsilaikiusi teises, esu netgi sudalyvavusi automobilių slalomo lenktynėse. Galima sakyti, kažkiek buvau įsisukusi į mašinistų pasaulį (juokiasi). Mašina tikrai buvo mano kasdiene transporto priemone.
Viskas pasikeitė, kai ištekėjau. Mano vyras lietuvis, bet tuo metu jis gyveno Bristolyje. Aš išsikrausčiau pas jį ir ten mes automobilio neturėjome. Bristolyje aš ir nusipirkau savo pirmąjį dviratį – tai buvo toks labiau plento dviratis.
Anglijos dviračių kultūra yra gana aktyvi, tai ten aš įsigijau net ir kažkokią aprangą, geltoną liemenę, šalmą. Su dviračiu ir visais krepšiukais važiuodavome net apsipirkti. Pradėjome nemažai keliauti – vykdavome į visokias dviračių keliones po Anglijos kaimus. Taip viskas ir prasidėjo.
– Ar grįžus gyventi į Lietuvą nesinorėjo grįžti prie senųjų įpročių?
Reikia paminėti, kad dar mes gyvenome pietų Prancūzijoje. Taigi, tai buvo ketveri ilgi metai, kai dviratis buvo nuolatinis palydovas, metai be automobilio. Na, Prancūzijoje dviratis buvo labiau ne kasdienio susisiekimo priemonė, o laisvalaikio, keliavimo.
Kai į Lietuvą grįžome nebe dviese, o trise, su vaiku, automobilis dalinai pasidarė būtinybė. Yra vietų, kur tu su mažu vaiku dviračiu nenuvažiuosi arba tai bus labai nepatogu.
Į Lietuvą grįžome 2016-ais metais, nuo tada iki pat šiol turime tik vieną automobilį, kuris mums tarnauja ekstriniais vaikų atvejais ir nusigauti tolesnį atstumą, tarkime, iš Vilniaus prie jūros. Tačiau kai keliaujame, gale visada supakuoti dviračiai.
Dabar mūsų abu vaikai stipriai ūgtelėję ir jie taip pat labai aktyviai važinėja dviračiais. Tarkime, mano keturmetis, kai praėjusią savaitę darželis vienai dienai išsikėlė į Valakampius, 10 kilometrų iki ten važiavo dviračiu. Tą kultūrą perduodame ir vaikams.
Aišku, mes gyvename Vilniaus centre, mums galbūt bepigu – nežinau, kaip būtų gyvenant kokiuose nors Kalnėnuose, dideliu atstumu nutolusiuose nuo centro. Bet manau, kad ir ten rastume būdų judėti dviračiu.
Dabar mes visi ryte išriedame dviračiais. Nebent itin smarkiai lyja, tada ieškome kitų sprendimų: arba imame mašiną, arba pasinaudojame automobilių dalinimosi paslauga – mieste vaikai mėgsta važinėti elektriniu automobiliu. Bet įprastai esame su dviračiais. Dukra kartais mėgsta paįvairinti keliavimo priemones riedučiais ar paspirtuku – jai dabar septyneri.
– Papasakokite, ką dviračiu apžvažiuojate įprastą dieną?
– Pirmiausia išvežiojame vaikus – su dviračiu vieną vaiką vežame į darželį, kitą į mokyklą. Jie su savo dviračiais, mudu su vyru – su savo. Tada riedu į darbą. Po to, jeigu reikia, užsuku, pavyzdžiui, į parduotuvę. Jeigu turiu krepšiukus ant šonų – daugiau apsiperku, jeigu neturiu – mažiau. Tada keliauju namo. Kartais vakarais ar savaitgaliais šiaip apvažiuojame ratą aplink miestą, nuvažiuojame iki Vingio parko, Žvėryno. Jei yra kažkokia vieta, kur norime nuvažiuoti, dažniausiai vykstame dviračiu.
– Ar su dviračiu keliaujate ir į, sakykime, darbinius susitikimus, arba jei turite reikalų kokioje nors valstybinėje įstaigoje, ir ten?
– Tikrai taip.
– Dar mes turime šunį, kuris su mumis anksčiau ateidavo į darbą. Bet kai važiuoji dviračiu, tą šunį atsivežti sunkiau. Tada pamatėme, kad šuniukei visą dieną namuose tiesiog nuobodu, tai kažkurį rytą vyras ir ją pasiėmė. Mūsų pudelis bėgo šalia važiuojančio vyro, o mes su vaikais irgi iš paskos su savo dviračiais.
Beje, mano dviratis yra elektrinis. Taip nutiko todėl, kad kai vaikai dar buvo per maži minti, aš važinėjau su karieta – tokia priekaba, kur susodinti vaikai. Kadangi mes gyvenome ant kalno, tai užtempti tą priekabą į statų kalną pačiai tikrai labai sudėtinga – šiuo atveju elektra labai padeda.
Taigi, man labai patogu važiuoti kažkur, kur aš noriu, ir elementariai nesuprakaituoti. Vienintelis dalykas – kad kai išeinu šlapia galva ir užsidedu šalmą, tai tada jau šukuosena būna juokinga.
– Važinėjate su šalmais ir visomis reikalingomis priemonėmis?
– Taip, mes visi – ir vaikus nuo mažens pratinome, kad šalmai privalo būti.
– Kiek per dieną suvažinėjate?
– Nėra tie mūsų kasdieniai atstumai labai dideli. Kasdien susukame gal kokius 6 kilometrus, o kai važiuojame į keliones, natūralu, tie atstumai gerokai išsiplečia.
Tarkime, yra tekę važiuoti ir penkiasdešimt, ir šešiasdešimt kilometrų. Šiemet visa šeima automobiliu keliavome į Olandiją ir važinėjomės aplink tulpių laukus. Su dviračiais maršrutas buvo 24 kilometrai, tačiau pūtė labai stiprus vėjas – ir keturmetis puikiai įveikė tą atstumą net tokiomis sąlygomis.
Praėjusiais metais labai įdomiai keliavome Suomijojem po Archipelagą. Mašiną palikome žemyne, su keltu plaukėme iki tolimiausios salos, o tada su dviračiais visą savaitę per salas ir kempingus važiavome su dviračiais: kerti salą, keliesi mažu keltuku, tada vėl kerti salą ir taip toliau. Didesnės atkarpos ten būdavo ir po keturiasdešimt kilometrų.
– Ar daug jūsų draugų ir pažįstamų renkasi tokį gyvenimo būdą?
– Turbūt, kad nelabai daug. Mūsų aplinkoje daug šeimų su vaikais, tikriausiai juos šiek tiek apriboja šis faktorius. Net ir išvežiojant vaikus į mokyklas matau, kad tokie esame praktiškai vieninteliai.
– Koks Lietuvoje jums atrodo požiūris į dviratininką kelyje?
– Aš pati dažniau važinėju gatve nei šaligatviu, bet tenka pravažiuoti ir šaligatviu. Pavyzdžiui, jeigu važiuoju su savo keturmečiu, dažniau renkuosi šaligatvį, viena paprastai judu su automobilių srautu.
Anglijoje turėjau skaudžią, bet pamokusią patirtį – kritau, bandydama praleisti automobilį, o pati spaudžiausi prie bordiūro. Atsitrenkė ratas ir aš nusiverčiau. Tada išmokau, kad dviratininkas yra lygiavertis vairuotojas: tu važiuoji maždaug metro atstumu nuo kelkraščio ir parodai automobilių vairuotojams, kad jeigu jie tave nori lenkti, turi tai daryti pasilikę papildomai vietos – kaip lenktų bet kurią kitą transporto priemonę.
Negaliu pasakyti, kad dažnai susiduriu su kažkokiomis piktybinėmis situacijomis. Man atrodo, kad atsiranda vis daugiau dviratininkų ir natūraliai žmonės tampa tolerantiškesni dviratėms transporto priemonėms. Bet svarbu ir pačiam dviratininkui nedaryti nesąmonių ir suvokti, kad jis irgi turi elgtis pagal taisykles: ir rodyti posūkius, ir nevažinėti per raudoną.
Kadangi turiu ilgametę vairavimo patirtį, ant dviračio elgiuosi taip pat, kaip elgčiausi vairuodama automobilį. Tai reiškia, kad ir apsidairau prieš sukdama, ir praleidžiu per perėją einančius pėsčiuosius.
Kalbant apie šaligatvius, mane pačią nervina, kai dviratininkai važiuoja šaligatviais. Taigi, kai pačiai tenka rinktis važiuoti jais, labai atsargiai žiūriu į pėsčiuosius ir suprantu, kad tai tarsi labiau jų kelias negu mano. Jei važiuoju ir artėju prie pėsčiojo, stipriai prilėtinu, kad neišgąsdinčiau – nes tikrai nervina, kai kažkas prilekia ir „duok man kelią“. Stengiuosi būti pagarbi.
– Tikriausiai atskira tema – pėstieji dviračių takuose.
Aš pati iš toli naudoju skambutį. Tikrai pasitaiko tokių atvejų.
Arba, pavyzdžiui, vaikai su balansiniais dviračiais dviračių takuose – o mama eina iš paskos. Manau, kad neturėtų čia nei ji eiti, nei vaikas važiuoti – nes greitis labai mažas, reiktų rinktis šaligatvį. Pasitaiko bėgikų, pasirenkančių dviračių taką – irgi manau, kad jiems ten ne vieta. Būna ir užsisvajojusių žmonių, bet tada paskambini ir jie be jokio pykčio pasitraukia. Stengiuosi nekonfliktuoti, bet pasitaiko, kad pasakau, jog čia – dviračių kelias, ne pėsčiųjų.
– Kalbant apie dviračių takus – ar patogu šiandien būti dviratininku Lietuvoje?
Vienareikšmiškai Vilniuje dviračių takų stipriai padaugėjo ir infrastruktūra pagerėjo. Aišku, mums iki tikros dviračių kultūros, kaip kokioje Kopenhagoje, dar reikia gerokai pasistengti. Ir pačių dviratininkų dar reikia daugiau – nors jų tikrai daugėja. Man atrodo, kad mes einame gera linkme, svarbu, kad tuos dviračių takus klotų ne kokiomis trinkelėmis, o kokybiškai. Žinau, kad yra diskusijų ir dėl kelių siaurinimo, dalį kelio atiduodant dviračių takams, bet nieko nepadarysi. Taip ir turi būti – ir visiems žmonėms tas persėdimas ant dviračio yra naudingas.
Reiktų pasitikslinti, bet Anglijoje sveikatos sistema tau net kompensuoja dviratį – padengia dalį sumos. Nes supranta, kad jeigu tu daugiau judėsi, būsi sveikesnis. Mano vyras taip ir pirko dviratį – gavo kompensaciją.
Aišku, ne centre gyvenantiems žmonėms yra sunkiau. Bet kuo greičiau atsiras visa ta infrastruktūra, tuo daugiau žmonių persės ant dviračio, nes su automobiliu maltis po miestą darosi vis nemaloniau. Atsiranda vis daugiau įtampos. O su dviračiu – sėdi ir visur ramiai pravažiuoji.
– Ar yra kokių nors minusų dviratį naudojant kaip susisiekimo priemonę, kurie yra juntami?
– Manau, kad šiai dienai tai ir yra tie dviračių takai – kad dar jų labai trūksta. Pavyzdžiui, vakar nusprendžiau prasieiti Čiurlionio gatve. Ten toks žmonių srautas, visi eina, važiuoja į parką. Tai tie dviratininkai ir važiuoja šaligatviu, nes nėra dviračių tako.
Manau, kad dar – daugėjant dviratininkų skaičiui, reiktų kažkokios edukacinės programos. Kad žmonės žinotų, kokios taisyklės jiems galioja. Bet ne kažkokio paliepimo, o būtent edukacijos, kad žmonės geriau suprastų.
Tada, kai Anglijoje nukritau, iškart pasiguglinau ir man išmetė visokių edukacinių filmukų – tada labai gerai įsisavinau, kaip man reiktų elgtis, kad daugiau į tokią situaciją nepatekčiau. To trūksta. Juk mes dabar dažniausiai tiesiog sėdame ant dviračio ir tiek. Aišku, yra bendrosios kelių eismo taisyklės, bet manau, kad trūksta vientisos komunikacijos. Juk dviratininkų tai daugėja.
– Ar neteko išgyventi dviračio vagystės?
Dar neteko. Bet savo dviratį tai aš esu apsidraudusi. Tiesiog suprantu, kad tokia tikimybė yra – ir visada galvojame apie visokias dvigubas spynas ir panašiai. Kolegai yra pavogę dviratį, suprantu, kad rizika reali.
– Dviratis ir apranga: transporto priemonė įpareigoja kažkaip rengtis?
– Šiandien kaip tik buvau užsidėjusi plevesuojančią suknelę ir pagalvojau, kad kadangi važiuosiu dviračiu, gal ir nebus labai patogu. Bet iš tikrųjų tai nelabai aš save riboju aprangos klausimu.
Turbūt priklauso nuo situacijos. Vienas mano kolega dviračiu važiuoja iš gana toli, tai jis atvažiuoja ir persirengia. Manau, kad ir aš tokioje situacijoje atvykčiau apsirengusi vienaip, nueičiau į dušą ir tada persirengčiau. Esu taip dariusi, kai gyvenau Tulūzoje – tada vykdavau sportine apranga ir darbe persirengdavau.