Infrastruktūra gerėja, džiugesį ypač kelia viena sostinės vieta
JUDU.lt judumo transformacijos vadovas Jonas Damidavičius sako, kad Vilnius pamažu tampa dviračių miestu – dedama daug pastangų kurti infrastruktūrą ir sudaryti gyventojams galimybę keliauti dviračiu. Tačiau pašnekovas pripažįsta, kad turima infrastruktūra dar tikrai tobulintina.
„Dviračių takų turime daugiau negu 140 kilometrų, bet mes skaičiuojame, kad tinklas, kuris turėtų būti mieste, kad iš kiekvieno rajono sudarytų galimybę sklandžiai keliauti kiekvieną dieną, turėtų sudaryti 190 kilometrų. Vadinasi, dar turime nemažą kilometrų dalį, kurioje infrastruktūrą dar reikia sukurti“, – sako jis.
Orientacininkė, daugkartinė Lietuvos čempionė Gabrielė Andrašiūnienė pasakoja, kad per pastaruosius 5–6 metus Vilniaus mieste dviračiams sukurta infrastruktūra išties smarkiai pažengusi į priekį – šiandien turime gerokai daugiau kokybiškų dviračių takų. O ypač galima pagirti vieną atkarpą, esančią Vilniaus miesto centre.
„Jeigu klausiant, koks rajonas yra geriausiai pritaikytas, man tikriausiai daugiausiai džiugesio kelia Neries krantinė ir visa infrastruktūra miesto širdyje. Čia geras susisiekimas ir su kavinėmis, tu gali atvažiuoti ir į vaikų žaidimų aikšteles, kitas vietas. Tai tikrai Neries krantinės atgaivinimas dviračiams buvo labai geras sprendimas ir manau, kad dėl to daugiau žmonių pradės važinėti dviračiais“, – teigia orientacininkė.
Keičiasi ir eismo dalyvių suvokimas
Paklaustas, ar eismo dalyviai draugiški vieni kitiems ir geba pasidalinti miesto infrastruktūra, J. Damidavičius tikina, kad situacija kasmet keičiasi ir gerėja, tačiau neslepia, kad vis dar pasitaiko konfliktų. Taip, pasak jo, nutinka dėl labai paprastos priežasties – kiekvienas atsidūręs gatvėje žiūri savo interesų ir neretai užmiršta kitus eismo dalyvius.
„Būdamas gatvėje turėtum jausti, kad esi atsakingas ne tik už save, bet ir už kitus ir tavo veiksmai turi įtakos jiems. Šios kultūros arba šio supratimo visuomenei dar trūksta, bet nesakau, kad situacija yra labai bloga. Iš tiesų matome, kad ir dviratininkai su pėsčiaisiais dažniau pradeda sutarti, aišku, padedame infrastruktūriškai tuos takus atskirti, bet supratimas atsiranda.
Automobilių vairuotojai jau geriau toleruoja ir dviratininkus gatvėse – nespaudžia prie kraštelio, kaip būdavo anksčiau, jeigu gali, tikrai aplenkia didesniu atstumu. Santykis tarp skirtingų susisiekimo rūšių ir jų dalyvių egzistuoja, tačiau visada yra ką gerinti šioje srityje“, – pasakoja specialistas.
Panašiai situaciją vertina ir G. Andrašiūnienė. Pasak jos, gyventojams vis dar trūksta savitarpio pagarbos, tačiau ji įsitikinusi, kad daugėjant dviračių transporto priemonių keliuose, kartu formuojasi ir draugiškesnė kultūra – eismo dalyviai pastebi vieni kitus ir įvertina galimus pavojus.
„Vien tas faktas, kad dviratininkų daugėja, sakyčiau, daro tam tikrą spaudimą ir automobilių vairuotojams elgtis atsargiau, nes kartais tie nepastebėjimai, per greitas privažiavimas, per greitas prispaudimas nebūtinai būna tyčinis, jis įvyksta tiesiog dėl to, kad nesitiki išvysti dviratininką ir jo paprasčiausiai nepastebi.
Anksčiau rajonuose matydavome, kad visi automobilių vairuotojai nesustodavo prieš dviračių taką, išvažiuojant iš kiemo. Važiuodavo iki pat galo. Dabar žinant, kad gali atvažiuoti dviratininkas, nes jų per dieną pravažiuoja ne du, o dažniausiai 20 ar 50, automobilių vairuotojai, natūralu, tikisi dviratininką išvysti, todėl privažiuoja iki dviračių tako, o ne iki pat gatvės“, – teigia ji.
Kaip spręsti el. paspirtukų problemas?
Dar viena transporto rūšis, kuri visai neseniai masiškai pradėjo judėti miesto gatvėmis – elektriniai paspirtukai. Pasipylus įvairiausio pobūdžio eismo įvykiams ir konfliktams tarp el. paspirtukų vairuotojų ir kitų eismo dalyvių, imta svarstyti, kaip reguliuoti jų eismą ir kokias taisykles jiems nustatyti. Iškilo ir klausimas – ar paspirtukininkai turėtų būti prilyginami dviratininkams, ar automobiliams? Ir įstatymų priėmėjai šiuo metu intensyviai diskutuoja, kur paspirtukai turėtų judėti – dviračių takais ar važiuojamąją kelio dalimi?
Pašnekovų nuomonės sutampa: paspirtukininkai labiau panašūs į dviratininkus. Todėl, pasak jų, el. paspirtukų eismo organizavimas turėtų būti orientuotas remiantis taisyklėmis, galiojančiomis dviratininkams.
„Viena vertus, taip, atsirado daugiau eismo dalyvių dviračių takuose, iš kitos pusės, šiek tiek pajuokausiu, bet mes dviratininkai kartais sakome, kad paspirtukai yra dviračių takų valytojai. Kai atsirado paspirtukai, tikrai žymiai sumažėjo žmonių, vaikščiojančių dviračių takais, sumažėjo ir mamų su vežimėliais.
Tiesiog išsiskyrė srautai – pėstieji vaikšto daugiau šaligatviais, dviratininkai ir paspirtukininkai važinėja dviračių takais. Aš nematau didelės problemos dalintis jais su paspirtukininkais – greitis panašus, gabaritai panašūs, judėjimo trajektorijos irgi panašios. Manau, kad jie tikrai turėtų būti tapatinami su dviratininkais, o ne su automobiliais“, – svarsto pašnekovė.
Išsiskyrę srautai – gera naujiena, tačiau ši problema vis dar išlieka: dviračių takai tebėra pėsčiųjų pasivaikščiojimo vieta, o tėvai stumdantys vežimėlius šioje juostoje irgi ne itin retas reiškinys. Kodėl?
„Aš kaip tik turėjau praėjusią savaitę trumpą diskusiją šia tema. Viena iš priežasčių, kodėl pėstieji renkasi eiti dviračių taku, yra ta, kad jis yra patogesnis – ten dažniausiai yra išklotas lygus asfaltas, o šalia esantis šaligatvis yra iš trinkelių ar plytelių. Pavyzdžiui, turime Neries krantinę, berods prie P. Vileišio gatvės Antakalnyje, kur dviračių takas asfaltuotas, o pėsčiųjų takas – gruntinis.
Natūralu, jeigu tu eini su vežimėliu, tau norisi, kad vaikas vežimėlyje nesikratytų. Iš kitos pusės, tai yra net ir higienos reikalas – aš nenoriu purvintis batų, todėl aš einu asfaltu, o ne žvirkeliu. Čia yra tam tikri infrastruktūriniai trūkumai. Tai vyksta ne iš blogos valios, o todėl, kad dviračių takas yra geresnis. Tai išspręsti galima tobulinant infrastruktūrą“, – aiškina G. Andrašiūnienė.