Pagrindinė transporto priemonė
„Gyvenu ir dirbu Vilniuje, į darbą dviračiu stengiuosi važiuoti kiekvieną dieną, nebent lyja, nes jei lyja, tada nemalonu. Per tą laiką atsirado vaikai, juos taip pat į darželį vežu dviračiu, šia transporto priemone keliauju po užsienio šalis. Prieš porą metų apvažiavau Graikiją, šiemet – Norvegiją“, – pasakoja Darius.
Į darbą jis vyksta nuo Žvėryno iki prekybos centro „Ozas“, važiuoja paupiu arba tiesiai pro „LinkMenų fabriką“.
Anot jo, trumpiausias kelias nuo namų iki darbo yra 5 km, ilgiausias – 12 km. „Kai būna geras oras ir nuotaika, stengiuosi važiuoti ilgesniu atstumu, taigi per dieną susidaro apie 22 km“, – skaičiuoja jis.
Dviračiu, sako Darius, važinėti į darbą nusprendė dėl kelių priežasčių. Viena jų – ekologija: „Dviratis neišmeta išmetamųjų dujų.“ Jį vietoje automobilio pašnekovas taip pat rinkosi ir dėl sveikatos. Anot jo, daugiausiai žmonių miršta dėl širdies ir kraujagyslių ligų, o dviratis tam kone geriausia profilaktika.
„Vis dar turiu automobilį, bet stengiuosi kuo mažiau juo naudotis ir ne tik darbo dienomis, bet ir kitu metu“, – priduria pašnekovas.
Darius sako, kad jo dviratis nėra kažkuo ypatingas, o ir labai gero dviračio mieste važinėti net nereikia: „Važiuojant mieste didelio greičio neišvystai, riedi šalia kitų dviratininkų, mamų su vaikais, būtų nesaugu, taigi tinka patogus, patogia sėdyne, techniškai tvarkingas dviratis. Ir tiek.
Mano dviratis gal kiek geresnis, nes stengiuosi ir per atostogas juo pakeliauti po pasaulį. Tiesa, jam jau daugiau kaip 10 metų.“
Stebina kitus
Darius anksčiau taip pat mėgo dviračius, jais važinėdavo savo malonumui, laisvalaikiu, o vėliau pamanė, kodėl nepradėjus taip vykti ir į darbą. Tiesa, daugelis tokios minties atsisako, nes mano, kad mindami labai sušils, tačiau, pašnekovas, sako, kad tai išsprendžiama.
„Kai pradėjau kasdien važiuot į darbą, sunkumų nebuvo. Daugelis skundžiasi, kad kai važiuoja dviračiu į darbą suprakaituoja. Bet, kaip sakoma, jeigu greitai eisi, irgi sušilsi. Tiesiog lėčiau važiuoti galima.
Naujuose biuruose dažnai yra ir dušai, tai kas iš kolegų važiuoja labiau sportiškai – išsimaudo, kas lėčiau – nesušyla“, – kalba jis.
Didžiausios nuostabos Darius teigia sulaukiantis iš aplinkinių, kai šie sužino, jog dviračiu jis mina net žiemos metu. Juk šalta, slidu. Tačiau vyras tikina, kad žiema nėra priežastis atsisakyti kelionių šia transporto priemone.
„Iš tikrųjų, kai atvažiuoju dviračiu į darbą ir ateinu kolegoms paspausti rankos, tų, kurie vyko mašina, jos būna daug šaltesnės“, – nusijuokia dviratininkas.
„Viskas yra įpratimo reikalas. Nebent labai daug sniego yra, nenuvalytas kelias, neįmanoma pravažiuoti, tada vykstu mašina. Bet tai būna tik kelios dienos“, – priduria jis.
Greičiau ir maloniau nei mašina
Vykti dviračiu jam patinka ir dėlto, kad taip jis gali išvengti kamščių bei pasportuoti.
„Ieškant trumpiausio kelio į darbą, būtų galima važiuoti keliais, bet dviračiu lengviau prognozuoti laiką, nes nestovi kamščiuose. Kartais labiau apsimoka važiuoti 5 min ilgiau, bet gražesniu maršrutu, nei automobiliu“, – pasakoja dviratininkas.
Jis sako, kad automobiliu kartais kelionė trunka 10 min, o kartais 40 min, nes yra kamščiai ar vyksta kelio remonto darbai. Važiuojant dviračiu laiką kur kas lengviau prognozuoti: „Laiko prasme automobiliu užtrunka arba tiek pat, arba ilgiau nei dviračiu. Dviračiu trumpuoju keliu užtrunku 15 min, ilguoju – 35 min.“
Vienas iš dalykų kuo tikrai džiaugiasi dviratininkai, tikina Darius, tai sezonų kaita, kurios iš automobilio nepajusi.
„Važiuojant mašina taip stipriai nesijaučia pavasario, vasaros, rudens, žiemos. O dviračiu pastebi, kad va jau lapai pradėjo geltonuoti arba štai – gėlės pražydo. Girdi, kaip čiulba paukščiai. Arba važiuoji dviračiu per pirmąjį iškritusį sniegą ir palieki savo ratų žymes. Būna labai gražu“, – vardija jis.
Dviratininkų padaugėjo
Darius pasakoja, kad per dešimtmetį dviračių srautai Vilniuje gerokai išaugo – daugiau žmonių važinėja dviračiais laisvalaikiu ar į darbą, kai kurie jį naudoja kaip pagrindinę darbo priemonę, pavyzdžiui, maisto išvežiotojai.
Vis dėlto kelis nepatogumus dviratininkams jis įvardijo, tai – dviračių stovai prie parduotuvių ir vietos, kur tenka vykti su automobilių srautu.
„Nutiesti takeliai, sutvarkyta, apželdinta, yra gyvatvorės, tačiau yra tokių probleminių taškų, kaip, pavyzdžiui, sankryža prie „Panoramos“. Ten norint ją pervažiuoti reikėtų važiuoti su visais automobiliais kartu arba nešti dviratį į požeminę perėją, kas yra labai nepatogu.
Taip pat ne visi stovai dviračiams yra geri. Savivaldybės pastatyti stovai yra puikūs, o parduotuvės kažkodėl mėgsta tuos kur priekinis ratas įsistato. Vadinu juos ratlaužiais, nes nei dviratis normaliai stovi, nei prirakint saugiai galima. Pilną pirkinių krepšį užkabinus virsta“, – tikina jis.
Geresnė sveikata
Paklaustas, ar ryte nesinori patingėti ir į darbą nuvykti automobiliu, užuot minus dviračiu, Darius sako, kad tokių minčių kartais kyla, tačiau kai įpranti, visa tai praeina.
„Tai įpročio reikalas. Juolab, kad kai atvažiuoji dviračiu į darbą jau jautiesi tarsi kavos išgėręs, nes važiavimas gerai pažadina.
Vakare važiuodamas namo pailsi, atsipalaiduoji, išsivalo neigiamos emocijos, psichologinis nuovargis dingsta, pamatai šeimą jau geros nuotaikos“, – vardija pašnekovas ir sako, kad vėl imti važinėti automobiliu jis neketina.
„Būdavo laikotarpiai, kai važiuodavau automobiliu, pavyzdžiui, užsitęsia prastas oras. Pastebėjau, kad tada pablogėja sveikata. Pradeda kažką skaudėti, mausti, lyg proto rūkas atsiranda. Kai grįžtu ant dviračio tai susitvarko, vėl savijauta pagerėja, vėl jautiesi jaunas“, – juokiasi jis.
