Labiausiai neatitinka priemiestinės teritorijos
Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiojo architekto patarėjo T. Jonauskio teigimu, „15 minučių miesto“ koncepcija reiškia, kad teritorijose turi būti gerai išvystyta pėsčiųjų infrastruktūra, dviračių takai, geras viešojo transporto pasiekiamumas, taip pat gera socialinių ir komercinių paslaugų pasiūla. Jo manymu, visas centrinis Vilnius ir net sovietiniai mikrorajonai atitinka „15 minučių miesto“ koncepciją.
Pasak pašnekovo, labiausiai šios koncepcijos neatitinkančiomis teritorijomis galima vadinti priemiestines teritorijas – jos yra toli nuo centro, be viešojo transporto ir netankiai apgyvendintos.
Paklaustas, kurių sostinės rajonų transformacija įsibėgėja, T. Jonauskis įvardijo Naujamiestį, Šnipiškes, miesto centrą ir Markučius.
„Miestas norėtų paskatinti ir aktyvinti Žirmūnų pramoninės teritorijos regeneraciją, Vilkpėdės transformaciją, pradedant nuo šiaurinės pusės, sovietinių rajonų atnaujinimo, tęsiant miesto pietinės dalies atnaujinimu“, – sakė pašnekovas ir pridūrė, kad datos, kada viskas turėtų būti užbaigta, nėra, nes visada atsiranda naujų iššūkių, miestas nuolat keičiasi.
Vilnių nori matyti kaip daugiafunkcį miestą
Kalbėdamas apie bendrą Vilniaus kaip miesto tikslą, T. Jonauskis teigė, kad sostinę norima matyti kaip daugiafunkcį miestą:
„Vilnių norime matyti kaip daugiafunkcį miestą, kur darbo, gyvenamosios vietos, socialinės ir komercinės paslaugos būtų pasiekiamos be automobilio, kad būtų lengvas ir patogus susisiekimas dviračiu ir pėsčiomis, kad kurtųsi socialiai ir kultūriškai gyvybingi miesto rajonų centrai. Norime matyti kokybiškos urbanistinės aplinkos atsiradimą, siekti kokybiškos architektūros naujai vystomuose projektuose ir, svarbiausia, kad miestas būtų vilnietiškas, turintis ir atitinkantis savo dvasią.“
Pasiteiravus, ar galima tikėtis, kad kada nors terminas „miegamasis rajonas“ Vilniaus mieste liks užmarštyje, T. Jonauskis sakė, kad tai yra didelis ir nelengvas uždavinys:
„Šiam tikslui pasiekti reikia numatyti naujas funkcijas, naujas paslaugas tokiuose rajonuose. Tačiau matome labai didelį bendruomenės atidumą ir jautrumą bet kokiai naujai plėtrai šiuose rajonuose, o tai smarkiai komplikuoja teritorijų plėtojimą, svarstymus apie naujų funkcijų atsiradimą, riboja kardinalesnių pokyčių idėjas. Taigi tai yra ilgas procesas, tačiau kryptis teisinga. Mes siekiame pokyčių, inicijuojame projektus ir patys labai atidžiai stebime visus naujus projektus šiuose rajonuose.“
Nemaža dalis Malmės jau yra „15 minučių miestas“
Nuo 2011 m. Malmės (Švedija) savivaldybės Miesto planavimo skyriuje dirbantis lietuvis architektas Džiugas Lukoševičius pasakojo, kad Malmės savivaldybė daug projektų atlieka pati, inicijuoja, kaip vystyti miestą, nelaukdama pasiūlymų iš vystytojų: „Tai turi daug privalumų, nes tada miestą gali planuoti iš kitos perspektyvos, strategiškai galvoti, ko iš tikrųjų jam trūksta.“
D. Lukoševičiaus veikla savivaldybėje apima plačią sritį – nuo bendrojo plano detalizacijų iki planų programų ir detaliųjų planų: „Nors turiu architekto diplomą, mane labiausiai domina miesto struktūra ir kaip ji veikia socialinę aplinką, kaip ji keičia žmonių bendravimą, elgseną. Man tai atrodo pats vertingiausias dalykas. Viską įrėminti į gražią ir funkcionalią architektūrą – irgi labai svarbu, bet čia jau – kitas žingsnis.“
Paklaustas apie „15 minučių miesto“ idėją, pašnekovas sakė, kad ji nėra visiškai nauja: „Kai miestai plėtėsi, pasidarė gana sudėtinga visą laiką važiuoti į miestų centrus. Tos idėjos gimė turbūt kokiais 1940–1950 m., veikiausiai iš JAV atėjo kaimynysčių idėja, kad toje vietoje būtų visos reikalingos funkcijos.
Modernistiniais laikais mikrorajonų idėja irgi turėjo tam tikrų užuomazgų, kad mikrorajone turėtų būti centriukas su poliklinika, mokykla ir parduotuve, bet tas supratimas nebuvo gilus, kompleksijos aspektas nebuvo užgriebtas. Todėl dabar turime išmokti tas pamokas, atsižvelgti į klaidas, kurios buvo padarytos. Nors, esu tikras, kad mes ir šiandien visų aspektų neįvertiname ir ateityje pamatysime, kiek buvo nepadaryta, bet po truputį einame tinkama linkme.
Apibendrintai galima pasakyti, kad čia svarbu, ne kaip viskas surikiuota ir kaip miestas atrodo iš paukščio skrydžio, o kaip žmogus jame jaučiasi ir kokiame mieste nori gyventi.“
Kalbėdamas apie Malmę kaip „15 minučių miestą“, architektas sakė, kad tokia yra siekiamybė, bet teigti, kad šis Švedijos miestas jau toks yra, būtų per drąsu. Tačiau patikslina, kad išties nemaža dalis Malmės tą koncepciją atitinka: „Ir nauji rajonai jau projektuojami tuo principu, ir senuosius regeneruojant stengiamasi, kad tai atitiktų.“
Išskiria bendruomenę ir viešąsias erdves
D. Lukoševičiaus teigimu, „15 minučių miesto“ koncepcijos pagrindinė mintis yra, kad besiplečiantys miestai neturi būti priklausomi tik nuo miesto centro, taigi nauji rajonai turėtų būti statomi kaip miesto dalis, o ne kaip priemiestis. Paprašytas paaiškinti, kokie aspektai šiai koncepcijai įgyvendinti yra būtini ir kokių niuansų reikėtų nepraleisti pro akis, architektas įvardijo keletą dalykų:
„Mano manymu, pagrindas čia yra bendruomenė, kuri gyvena toje miesto dalyje. Neįmanoma suburti tvarios bendruomenės, jei ją sudaro tik vienas socialinis sluoksnis, tarkime, jei tai yra studentų miestelis ar žemesnes pajamas gaunantys gyventojai. Turtingųjų rajonas irgi gali būti labai nuobodus. Tad kuriant tą miesto dalį, visų pirma, reikia galvoti apie gyventojų miksą.
Vadinasi, reikia pasiūlyti ir skirtingų tipų būstų skirtingiems socialiniams sluoksniams. To vis dar labai pasigendama. Net ir naujai vystomuose rajonuose vystytojai turi aiškią idėją, kad jų klientas yra būtent vienas ar kitas socialinis sluoksnis ir stato tik tokius būstus. Ir pristato jų vienodų kelis kvartalus. Kad šito būtų išvengta, reikia galvoti, kaip viską sumiksuoti ir pasiūlyti ką nors įdomaus tiek mažas, tiek dideles pajamas gaunantiems, tiek studentams, tiek senjorams.
Čia dar galima paminėti sunkumus, su kuriais susiduriame Malmėje, bet jie aktualūs ir Vilniuje, kad dažnai vystytojai turi labai aiškią savo verslo idėją – pavyzdžiui, stato tik daugiabučius arba tik biurus. Siūlai pamiksuoti, atsisako. Mes iš savivaldybės pusės stengiamės skatinti kolaboraciją, kad susitartume ir išvystytume kvartalą, kuris turėtų ir daugiabučių, ir biurų. Ir čia labai svarbu teritoriją padalinti mažesniais kąsniais, kur bus vieno vystytojo, o kur – kito. Tai, kad yra keli skirtingi vystytojai, iškart sukuria didelę variaciją tiek architektūros, tiek mastelio atžvilgiu.“
D. Lukoševičiaus teigimu, siekiant „15 minučių miesto“ koncepcijos, kertinį vaidmenį turi viešosios erdvės, kurios buria bendruomenę: „Tai gali būti ir daugiabutis, ir kotedžai, turintys savo kiemelį, bet svarbu, kad būtų ir bendruomenę vienijančios erdvės. Tai apima aikštes, gatves, želdynus, parkus. Ir tos aikštės – ne pompastiškos su gražiais gėlynais, bet vietinės reikšmės, skirtos naudotis kasdien. Manau, kad naujuose rajonuose šie dalykai dažnai pražiūrimi, nes orientuojamasi į savo sklypą, o čia reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį.“
Svarbios komercinės, socialinės ir kultūrinės funkcijos
Tęsdamas apie tai, kas yra svarbu „15 minučių miestui“, D. Lukoševičius išskyrė komercinę, socialinę ir kultūrinę funkcijas:
„Kai rajone jau yra tokia struktūra – su aikštėmis, parkais, ji sukuria galimybes ir vietos verslams: parduotuvėlė ant kampo, kepykla, sveikatos, grožio paslaugų kabinetas ir t. t. Pagrindinis „15 minučių miesto“ koncepcijos skirtumas – kad kasdienio naudojimo funkcijos turi būti lengvai pasiekiamos. Reikia nepamiršti ne tik komercinių, bet ir socialinių bei kultūrinių funkcijų.
Tarkime, Švedijoje gausu įvairių klubų, susivienijimų: tai koks choras susiburia, tai muzikantai susibėga ar žmonės renkasi į knygų klubą. Tos veiklos skirtos įvairaus amžiaus ir profesionalumo lygio žmonėms. Per tai vyksta vadinamasis bendruomenės cementavimas. Aišku, visoms toms funkcijoms reikia kokios nors erdvės: salytės, kultūros centriuko, išnaudojamos ir mokyklos ar vietinės bibliotekos patalpos, postindustriniuose rajonuose galbūt yra koks nors nebenaudojamas industrinis pastatas, kuriame įsirengia, pavyzdžiui, sporto klubai. Tai labai svarbu, čia yra užkoduota urbanistinė struktūra. Jeigu pažiūrėsime į sovietinius rajonus, visa struktūra tos idėjos nepalaiko.
Galiu pasidalyti pavyzdžiu iš Malmės, kaip buvo kuriamas Vakarinio uosto rajonas. Jis buvo suprojektuotas buvusiame industriniame uoste, ant jūros kranto, bet buvo galvojama, kaip sukurti mažas bendruomenes, erdvę, kurioje yra kvartalai, kiekvienas turi nuosavą kiemelį, bet tarp tų kvartalų yra ir bendros mažos aikštės, kur gali žaisti vaikai iš skirtingų kvartalų. Čia būtina pagalvoti ne tik apie pastatų aukštingumo, bet ir socialinį mastelį – kiek butų naudojasi ta bendra erdve. Jei ja naudosis 200–300 butų, ji bus gana anonimiška, o jei tai bus 15–20 butų, jau visai kitas jausmas, tu pažįsti savo kaimynus. Šito irgi reikėtų nepražiūrėti planuojant miestą.
Malmėje, kaip ir Vilniuje, netrūksta modernistinių (sovietinių) rajonų, kuriuose žalioje erdvėje buvo siekiama statyti daugiabučius, bet pamiršta daug pamatinių miesto savybių. Malmėje irgi turime pavyzdžių, kaip reorganizuoti rajonus. Yra planų, idėjų, kaip pertvarkyti iš esmės visą urbanistinę struktūrą, nenugriaunant nė vieno namo, tankinant, pridedant tas tipologijas, kurių trūksta formuojant erdves. Modernistiniuose rajonuose tokia problema, kad tos erdvės yra nei viešos, nei privačios. Čia ir užduotis, kaip padaryti, kad kai kurios erdvės taptų labiau privačios, o kai kurios – labiau viešos.
Kalbant apie būstus, modernistinių rajonų daugiabučiai irgi turi tą vieną segmentą, yra visi vienodi, butų dydžiai – tokie pat. Taigi, jei nori vieno kambario buto ar namo su sodeliu, turi kraustytis į kitą rajoną.
Ekstremali „15 minučių miesto“ versija yra urbanistiniai getai. Malmėje nemaža dalis gyventojų yra įvairių tautybių. Modernistiniai rajonai turi geras sąlygas tiems getams formuotis. Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose tie getai gal dėl ekonominių, imigracijos, kitų savybių kol kas nesiformuoja, bet iš esmės, žiūrint iš urbanistinės pusės, jie turi geras sąlygas formuotis. Kaip padaryti, kad „15 minučių miestas“ ar miesto dalys netaptų getais, irgi yra svarbus klausimas.“
Būtinos erdvės žmonėms pritraukti
D. Lukoševičiaus teigimu, be socialinio mikso, svarbi ir erdvinė integracija – kad viešosios erdvės būtų ne tik tos, kurios formuoja vidinę bendruomenę, bet ir sujungia ją su likusiomis miesto dalimis:
„Modernistiniai rajonai išsiskiria ir tuo, kad buvo planuojami tarsi tokie izoliuoti, atskirti ar prospektu, ar greitkeliu, ar net bėgiais. Tai jau formuoja mentalinį ir fizinį barjerą, kad tai yra ir nesaugu, ir nuobodu. Todėl labai svarbu kurti miestą, kur visos jo dalys viena su kita susisietų.“
Kitas labai svarbus aspektas, pasak architekto, planuojant „15 minučių miesto“ dalis – pagalvoti apie vietą, kuri galėtų pritraukti žmones iš kitų miesto rajonų:
„Svarbu pagalvoti apie tai, kad kiekviena miesto dalis turėtų savo identitetą ir bendramiestines funkcijas, kad nebūtų tik gyventojams reikalingos kasdienės, bet kad nors viena rajono dalis būtų tokia, kuri pritrauktų žmones iš kitų miesto dalių.
Tarkime, mano minėtame Vakariniame uoste situacija buvo dėkinga, nes rajonas yra prie jūros. Buvo suprojektuota viešoji erdvė, kuri būtų atvira visiems, ne tik to rajono gyventojams. Ne visi miestai yra prie jūros, tačiau tokia vieta gali tapti ir biblioteka, muziejus, koks nors pramogų parkas ar svarbi darbovietė.“
Kas sunkiau – pastatyti naują ar koreguoti seną?
Paklaustas, kas sudėtingiau, ar naują rajoną pritaikyti, ar seną regeneruoti, kad atitiktų „15 minučių miesto“ koncepciją, D. Lukoševičius sakė, kad kiekviena situacija turi savų iššūkių: „Iš planuotojo perpspektyvos, visada sunkiau dirbti su esamu kontekstu, nes yra daug žmonių, daug nuomonių ir įvairių aspektų, į kuriuos turi atsižvelgti.
Kita vertus, sudėtingas procesas dažniausiai veda į geresnį rezultatą. Atrodo, kad ant tuščio popieriaus lapo paėmei, suprojektavai ir viskas gerai. Tačiau irgi ne visai taip, nes nežinai, ar gerai suprojektuoji, neturėdamas žmonių, kurie ten gyvens. Tu numanai, kad jiems taip bus gerai, bet negali jų paklausti, kaip jaučiasi šiandien ir ko jiems čia trūksta. Todėl ir sakau, kad kiekviena situacija turi savų iššūkių.“
Ar yra vietų, kuriose nebūtų galima įgyvendinti „15 minučių miesto“ koncepcijos? „Tiesą sakant, sunkiai įsivaizduoju. Pavyzdžiui, žiūrint į Malmės bendrąjį planą, didžioji dalis miesto yra mišriosios paskirties. Tarsi atsisakome modernistinio planavimo – skirstyti zonomis. Mišrios paskirties miestas būtent ir yra „15 minučių miestas“.
Vienintelė išimtis galbūt yra industrinės teritorijos, kurios sunkiai suderinamos su mišriosios paskirties miestu. Ten gali būti ir garsinė, ir šviesos tarša, nebūtinai tik dūmai ar chemikalai. Tokių industrinių teritorijų vis dar yra, jų reikės, jos bus ir ateityje, tada, aišku, reikia galvoti, kaip su jomis dirbti.
Bet dauguma šiandienos darboviečių, įmonių yra gana lengvai integruojamos. Manau, biurų kvartalų nereikėtų bijoti, nes galima gana nesunkiai į juos integruoti gyvenamąsias funkcijas. Tai čia tokios kelios išimtys, bet apskritai galima sakyti, kad didžioji dalis miesto gali būti „15 minučių miestu“, – paaiškino architektas.
Klaidingai laikoma idealaus miesto koncepcija
Kad „15 minučių miesto“ koncepcija gali būti įgyvendinta bet kur, sutinka ir danų architektas, danų architektų biuro „Cobe“ urbanizmo padalinio vadovas Madsas Birgensas. Jis prisidėjo Kopenhagoje planuojant šią koncepciją atitinkančius regionus.
M. Birgenso teigimu, ši koncepcija gali būti panaudota bet kur, siekiant išsikelti iššūkį geresnėms bendruomenėms kurti: „Tai gana paprastas būdas pažvelgti į įvairaus masto kvartalų ar miesto rajonų artumą. Sujungti žmones ir kasdienio naudojimo funkcijas.“
Paklaustas, ką apskritai mano apie „15 minučių miesto“ koncepciją, pašnekovas sakė, kad yra labiau linkęs ją vertinti ne kaip koncepciją, o kaip analitinę sistemą: „15 minučių miestas“ yra koncepcija, skirta bendruomeniškesniems rajonams kurti. Tačiau aš tai labiau vertinu kaip analitinę sistemą, o ne kaip koncepciją. Sistemą, kurią galima naudoti bet kurioje vietoje norint aptarti įvairius iššūkius ir galimybes, susijusius su žmonių kasdieniais poreikiais.“
Pasiteiravus, ko reikia, norint įgyvendinti „15 minučių miesto“ idėją, M. Birgensas paaiškino: „Sistemos esmė – diskusija apie tai, kaip atsisakyti į automobilius orientuotų miestų. Kaip galime padidinti mūsų rajonų patogumą vaikščioti pėsčiomis ir naudotis dviračiais? Tačiau iš tiesų priklauso nuo to, kokie yra jūsų tikslai politiniu požiūriu, taip pat nuo bendruomenės ar investuotojų.
Manau, kad „15 minučių miestas“ buvo klaidingai interpretuojamas kaip idealaus miesto koncepcija. Turėtume tai labiau vertinti kaip požiūrį, leidžiantį aptarti įvairius tikslus. Pavyzdžiui, kalbant apie priemiesčius, galbūt norėsite aptarti kasdienių poreikių, tarkime, mokyklų, vaikų priežiūros įstaigų ir parduotuvių, pasiekiamumą vietovėje. Ar galite pagerinti pasiekiamumą pėsčiomis ar dviračiu, ar jums tikrai reikia automobilio.“
Dauguma Kopenhagos rajonų atitinka idėją
Ar Kopenhagą galima vadinti „15 minučių miestu“, M. Birgensas sakė, kad ir taip, ir ne: „Kaip aš bandau paaiškinti, tai yra idėja, kuri gali padėti pagerinti kai kurias rajonų tvarumo priemones. Visą miestą vadinti „15 minučių miestu“ nėra prasmės. Tai yra geresnių miesto bendruomenių kūrimo sistema.
Didžioji dalis Kopenhagos yra pritaikyta važinėti dviračiais ir vaikščioti pėsčiomis. Taigi „15 minučių miesto“ idėja puikiai tinka daugumai Kopenhagos rajonų.“
M. Birgensas pasidalijo savo patirtimi, kaip sekėsi įgyvendinti Høje Taastrup vietovės projektą: „Už Kopenhagos, centrinėje Høje Taastrup vietovėje, ką tik įgyvendinome didelio masto plėtrą, kuri visiškai pakeitė seną modernistinį rajoną, orientuotą į automobilius. Projekto esmė – naujas parkas, jungiantis kultinę aštuntojo dešimtmečio regioninę traukinių stotį su vienu pirmųjų Danijos prekybos centrų.
Aplink parką esančią biurų teritoriją papildo naujas gyvenamųjų namų kvartalas. Dėl to Høje Taastrup tapo aktyviu mišrios paskirties miesto centru, kuriame auga prekybos centro ir traukinių stoties lankytojų skaičius. Projektas pavyko dėl privačios ir viešosios partnerystės tarp privačių žemės savininkų ir savivaldybės. Savivaldybė taip pat investavo į naują miesto rotušę kaip orientyrą plėtros centre.“
Paklaustas, kokios didžiausios klaidos gali būti padarytos siekiant įgyvendinti „15 minučių miesto“ koncepciją, danų architektas teigė, kad pirmiausia – nežiūrėti į tai kaip į visas problemas išsprendžiantį dalyką:
„Pasikartosiu, kad į šią koncepciją reikėtų žiūrėti ne kaip į idealią, viską išsprendžiančią urbanistinę koncepciją, o kaip į priemonę ar sistemą, kuria remiantis galima analizuoti. Ir per daug negalvokite apie faktinį skaičių. Lygiai taip pat gali būti aktualu diskutuoti ir apie 5 ar 10 minučių miestą.
Idėjos esmė – sujungti žmones ir miesto savybes tam tikroje teritorijoje. Arba planuoti tas funkcijas ir savybes, kurių trūksta. Kurti bendruomenes aplink geras viešąsias erdves, skirtas vaikščioti pėsčiomis, važinėti dviračiu ir labiau jose gyventi.“
Pašnekovai iš užsienio dalyvavo ir gegužės pabaigoje vykusioje „Login“ konferencijoje Vilniuje. Jų atvykimu rūpinosi Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje („Norden“).
