– Prieš 6 metus patyrėte insultą, su kuo susitaikyti (prie ko prisitaikyti) po to buvo sunkiausia, galbūt teko išmokti naujų įgūdžių?
– Po paties insulto kurį laiką mano suvokimas buvo tarsi labai mažo vaiko. Mane ištiko hemoraginis insultas, paprastai sakant, kurį laiką buvau „daržovė“. Tarkime, ateina aplankyti draugai, aš juos atpažįstu, tačiau neprisimenu jų vardų. Iš pradžių nebuvo nieko sunkaus, viskas paprasta, smagu – nesuvokiau nieko, ypač – situacijos rimtumo.
Po to buvo atradimų etapas, tarsi kūdikiui – daug naujų dalykų, pažinimo. Gal po metų pradėjau prisiminti, koks buvau, kad grojau gitara, valdžiau abi rankas, kojas. Tada prasidėjo emociškai sudėtingesnis laikotarpis. Po dvejų metų užsispyriau daryti daug ką pats, nors ir viena ranka. Tada dažnai apimdavo didžiulė neviltis, kad negaliu, nesugebu, kuri ir buvo sunkiausia.
– Kokios pagalbos sulaukėte iš valstybės, galbūt pastebėjote paramos ar paslaugų trūkumą?
– Man buvo nustatytas 30 proc. neįgalumo lygis, kurį reikia pakartotinai atnaujinti tikrinantis komisijoje. Nežinojau, kokia parama suteikiama turint tokią negalią ir kad maniškė – didesnė. Tik vėliau sužinojau, kad komisijos sprendimą galima apskųsti. Skirtumas tarp šių skaičių – didelis, nes suteikiamos skirtingos kompensacijos įsigyjant man reikalingą įrangą, pavyzdžiui, vežimėlį, vaikštynę ar triratį. Turint 25 proc. neįgalumą valstybė tokioms reikmėms kompensuoja 30 proc. išlaidų.
Labai gaila, kad gydytojai nepraneša apie visas galimybes ir kas priklauso turint vieną ar kitą negalią, viską reikia išsiaiškinti pačiam. Taip pat turint didesnį neįgalumo lygį skiriami slaugos pinigai, kurie man praverstų. Aš negaliu pats net patalynės pasikeisti, sudėtinga pasigaminti valgyti.
– Esate menininkas, ar nekilo idėjų, kaip galėtumėte ir toliau tapyti?
– Aš tapiau realistinius paveikslus aliejiniais dažais, teptuku, kuriems svarbios smulkios detalės, tikslumas. Kadangi nevaldau dešinės rankos, galėčiau tapyti tiek, kiek sugebėčiau kairia. Aiškiai suprantu, kad nepavyktų nubrėžti tiesios linijos, išryškinti detalių, fragmentų, todėl tai nebebūtų realizmas, o kitokie stiliai.
Daug žmonių man sako, kad negalią turintieji piešia ir tapo, jų darbais žavimasi. Tačiau man atrodo, kad tie darbai vertinami jau ne kaip meno kūriniai, o kaip būtent negalią turinčiojo sukurti darbai. Galbūt tai galima vadinti perfekcionizmu, tačiau aš nenoriu, kad mano kūriniai būtų vertinami per negalios prizmę, o ne paties paveikslo kokybę. Aš pasiilgstu tapymo, bet nenoriu to daryti bet kaip, tik tam, kad daryčiau.
– Pasiekėte rekordą per 3 dienas triračiu numynęs atstumą Klaipėda–Vilnius, kodėl užsibrėžėte tokį tikslą?
– Po insulto įsigijau triratį, nes dviračiu važiuoti nebegalėjau. Draugai pasakė, kad Lietuvoje yra tokia „Rekordų akademija“, kuri fiksuoja įvairius rekordus. Kreipiausi į juos ir pasakiau, kad važinėju po Lietuvą ir nuo Klaipėdos iki Vilniaus esu numynęs jau porą kartų. Įprastai tokį atstumą nuvažiuoju neskubėdamas, per savaitę, tačiau manęs paklausė, ar galėčiau greičiau. Paskaičiavau, kad spėčiau per dvi paras, nors iki ašarų skaudėtų ir ranką, ir užpakalį, dėl rekordo galėčiau pasistengti. Nutarėme, kad geriausia būtų atvykti ryte, todėl reikėtų atminti per 3 dienas. Iki šiol niekas tokios kelionės, atliktos negalią turinčio žmogaus, nefiksavo, todėl norėjau būti pirmas. Mėgstu minti triračiu, o čia dar galėjau pasiekti rekordą.
Man tai svarbu, nes tokia kelione rodau pavyzdį kitiems, galbūt ką nors padrąsinsiu imtis dalykų, kurių jie manė negalintys. Esu dėkingas Aurimui Valujavičiui, kuris mane įkvepia savo kelionėmis ir rodo, kad neprofesionalūs dviratininkai gali numinti toli. Neprofesionalūs irkluotojai gali siekti rekordų. Reikia tik turėti noro. Labai daug sveikų žmonių dejuoja ir bijo imtis didesnių sunkių žygių, o gal po negalią turinčio žmogaus rekordo ir jie bijos mažiau? Man kas naktį ir kas rytą skauda dalį kūno, bet tai nesukliudė, tikiu, kad gali nesukliudyti ir kitiems.
– Turėdamas negalią negalėjote rekordo pasiekti įprastu dviračiu, kaip savo reikmėms prisitaikėte triratį, ar visus darbus atlikote pats?
– Negaliu išlaikyti lygsvaros, kaip kiti dviratininkai, todėl teko rinktis triratį ir jį pritaikyti taip, kad galėčiau pasikliauti juo kaip saugia transporto priemone. Aš pats sugalvojau, kad triratis turėtų būti elektrinis. Rankai, kad nenukristų, reikėjo palaikymo – kokios nors konstrukcijos ant vairo. Kojai, taip pat, kad nenukristų – pritvirtinimo prie pedalo. Sugalvojau idėjas, o mano draugai jas įgyvendino, kad galėčiau važinėtis.
– Kokias kliūtis teko įveikti kelionėje, kas buvo sunkiausia?
– Važiavau ne autostrada, mažesniais keliais, tad su didesniais transporto srautais susidūriau tik išvykdamas iš Klaipėdos ir atvykdamas į Vilnių. Sunkiausia buvo susitaikyti su skausmu. Negaliu, kaip kiti dviratininkai, pavyzdžiui, minti atsistojęs, dažnai keisti pozicijas. Po 8–10 valandų užpakalis ir ranka skauda nuolat, nepaisant to, kaip ją padėčiau. Mano komforto zona – numinti 50 km per dieną, jei atstumas – didesnis, kaip, pavyzdžiui, 180 km, kuriuos numyniau pirmą dieną, po to ilgai nebenoriu žiūrėti net į triračio pusę.
– Jus išlydėjo ir pasitiko policija, kokie įspūdžiai liko apie pareigūnų darbą?
– Pirmiausia mane nustebino sirenų garsumas. Anksčiau buvau jas girdėjęs iš toli, kai nutinka kokia nelaimė, o pareigūnai važiuoja pro šalį. Kai įjungė prie pat manęs, atrodė, lyg trenkė žaibas – buvo toks didžiulis garsas, kad net išsigandau. Jie įjungdavo sirenas arba lydėdami mane per garsiakalbį kitiems sakė: „Praleiskite dviratininką.“ Taip pat stabdė eismą, o aš važiavau kaip koks prezidentas, kol kiti vairuotojai stovėjo.
Prieš kelionę parašiau laišką Vilniaus komisarui ir paprašiau palydos, nežinojau, kad tam reikia kažkokių išskirtinių aplinkybių. Net patys pareigūnai stebėjosi, kad nemokamai gavau šią paslaugą. Man kai kuriomis akimirkomis buvo net nejauku. Pavyzdžiui, lydėjo mane per remontuojamą kelio atkarpą, kur viena eismo juosta, o automobiliai laukė didžiulėje spūstyje, kad galėtų pravažiuoti. Pareigūnai įjungė sirenas, užtvėrė kelią ir aš, mindamas 25 km per valandą greičiu, pravažiavau visą tą atstumą.
Turėjome laiko ir pabendrauti su pareigūnais asmeniškai, kol laukėme nustatyto atvykimo laiko. Iš pradžių jie atrodė šalti, rimti vyrai, tačiau pasikalbėjus pajutome vieni kitų paprastumą, užmezgėme ryšį. Vėliau, mane lydėdami iš paskos, jie man pranešinėjo, kur geriau važiuoti. Pavyzdžiui, minu, minu ir už nugaros girdžiu per garsiakalbį labai aiškiai: „Gintautai, čia – kairiau.“ Labai gera patirtis.
– Galbūt jūsų keliones kas nors remia, juk kainuoja ir nakvynės, ir filmavimo įranga, ir maistas?
– Viską apmokėjau savomis lėšomis. Mindamas valgiau labai mažai – riešutų, džiovintų vaisių, atsigerti turėjau įprastų gėrimų. Kai sustodavau nakvoti, pavalgydavau daug ir sočiai, nestojau pakelės kavinėse. Kai reikėjo remontuoti triratį, kreipiausi į „Facebook“ draugus, kurie mane parėmė. Keli žmonės pervedė net po kelis šimtus. Iš viso žmonės mane parėmė 1300 eurų, tad pavyko patobulinti triratį daug labiau, negu planavau. Nusipirkau naują akumuliatorių, ratų apsaugas – nuo padangų pradūrimo, neperšlampamus antbačius, filmavimo kamerą, kad galėčiau fiksuoti kelionę.
Anksčiau mano „Facebook“ paskyra vadinosi „Gintauto kelionės“, tačiau į ją buvo įsilaužta ir atsirado net 3 to paties pavadinimo paskyros, prie kurių negaliu prisijungti. Labai gaila, nes ankstesnėje paskyroje su savo remėjais dalinausi nuotraukomis, vaizdo įrašais, bet visa tai prapuolė. Dabar mano paskyra – vardas ir pavardė, o visa parama, kurią gaunu, atkeliauja tik iš „Facebook“ draugų. Žmonės nori palaikyti, o paskatinimo žodžiai suteikia man motyvacijos. Po to aš keliauju ir tikiuosi, kad tęsiu grandinę suteikdamas motyvacijos kitiems.
– Ar pastebite besikeičiantį visuomenės požiūrį į negalią turinčius žmones?
– Sakoma, kad 30 proc. žmonijos turi negalią, tai yra daug. Anksčiau mūsų tarsi nepastebėdavo, nebuvo pritaikyta infrastruktūra, žmonės nežinodavo, kaip reaguoti ir elgtis šalia. Ilgainiui tai keičiasi. Gerų pavyzdžių rodymas įgalina ir kitus, o taip po truputį kinta ir bendras požiūris. Pavyzdžiui, anksčiau, kai įvažiuodavau į prekybos centrą su savo triračiu, žmonės labai stebėdavosi, apsaugos darbuotojai puldavo aiškinti, kad negalima šitaip. O dabar reaguoja ramiau. Padeda ir supranta. Tikiuosi, kad paprasčiau tampa ir kitiems, turintiems negalią.
– Dabar planuojate keliauti aplink Lietuvą, per kiek laiko tai planuojate padaryti?
– Planuoju apvažiuoti per 10–12 dienų. Kadangi tokios kelionės negalią turintis žmogus dar nėra įveikęs, aš būsiu pirmas, nėra, kur skubėti. Noriu pasimėgauti, apžiūrėti gražias vietas, neskubėti, nesukelti ilgalaikio streso ir skausmo savo kūnui.