Kai visuomenė reikalauja pėdas pridengti, basakojis išsitraukia kiaurabačius
Štai jeigu V. Aušra gyventų Australijoje ar Naujojoje Zelandijoje, straipsnis apie basakojystę nebūtų niekuo išskirtinis. Tose šalyse žmonės nevengia numesti apavo į šalį – jie basomis užsuka į parduotuves, degalines, vaikšto gatvėmis ir keliauja netgi į barus. Yra ir tokių mokyklų, kuriose vaikai gali rinktis vaikščioti be batų. Šitokių vietų pasaulyje, tikėtina, yra ir gerokai daugiau.
Tačiau Lietuvoje basakojystė nėra pripažinta tiek, kad sutikę gatvėje žmogų be batų nejučiomis nedirstelėtume jam į kojas. Basomis vaikščiojame dažniausiai vasarą ir, veikiausiai, tik gamtoje. Tačiau užsukti į parduotuvę ar degalinę be batų, o ypač žiemos metu, – mūsų kultūroje nėra įprastas reiškinys. Vis dėlto, kaip pasakoja ir pats basakojystės entuziastas, tai tėra visuomenės nustatytos normos, kurias vaikščiojimą basomis pripažįstantys žmonės mėgsta laužyti, o kartais – ir labai sumaniais būdais.
„Aš nesakau, kad būtinai reikia taip eiti į miestą, jeigu nepatogu ar purvina. Čia yra kiekvieno pasirinkimas. Aš irgi, lygiai taip pat, jeigu man labai reikia, išskirtiniais atvejais užsidedu tokius vadinamus kiaurabačius – avalynę, kuri pėdą pridengia iš viršaus, o pado neturi – einu basomis ir niekas nemato.
Pavyzdžiui, užsidedu juos einant per oro uostą, vien todėl, kad manęs ten nestabdytų ir neklausinėtų, nes aš skubu į lėktuvą. Tai tiesiog galima pridengti, bet paties principo aš neatsisakau. Ir tai nereiškia, kad jeigu jūs nematote [to viešai, aut. past.], tai tokių dalykų nėra. Nors visuomenės normos to dalyko neleidžia, daug kas žino, kad ne tik Vilmantas, aš pažįstu tikrai apie 10 žmonių Lietuvoje, kurie tą dalyką daro“, – pasakoja V. Aušra.
Padus V. Aušra dengia tik tuomet, kada stipriai įkaista paviršius, kuriuo jis vaikščioja. Pavyzdžiui, itin karštą vasaros dieną, įkaitus asfaltui. Tačiau jokiu būdu ne žiemos metu, priešingai nei gali pasirodyti.
„Kodėl aš galiu vaikščioti žiemą basas? Todėl, kad aš bandau vis geriau ir geriau valdyti stresą, o tą streso valdymą aš atlieku per kvėpavimo praktikas. Kai vaikštau per ledą, per sniegą, man yra šalta, tai yra normalu, nes aš esu normalus žmogus, pas mane nėra atrofavę pojūčiai, tik aš paprasčiausiai dirbu su tuo, o dirbu su tuo teisingai kvėpuojant, nuraminant save“, – pasakoja V. Aušra.
Visur, kur judėtų V. Aušra, arba visos veiklos, kuriomis jis užsiimtų – puikiai atliekamos ir be batų. Štai, pavyzdžiui, netgi vairavimas basomis.
„Labai patogu. Jeigu jūs žinote, F-1 lenktynininkai iš viso praktiškai basakojai, tik jie užsideda tokius labai plonus batelius, kurie yra labai jautrūs, kad jaustų pedalą. Tai yra kaip tik geriau. Žmogui nepratus prie basakojo gyvenimo, atsisėdus prie vairo, jo koja nejaučia taip, kaip su avalyne. Bet įpratus, o įpratimas trunka apie savaitę, tas jautrumas yra visai kitas ir tada viskas labai puikiai gaunasi. Tai čia yra pripratimo klausimas, nieko ypatingo nėra, ar pedalą taip spausti, ar kitaip spausti. Prie visko yra priprantama“, – aiškina pašnekovas.
Vaikščioti basomis paskatino profesinė veikla
Be to, kad V. Aušra yra basakojystės entuziastas, jis dar ir judesio analizės, bėgimo technikos ir fizinio treniravimo treneris. Jis dirba ne tik su sveikos gyvensenos entuziastais, bet ir su profesionaliais sportininkais – moko juos sveikesnės bėgimo technikos ir greitumo, su auklėtiniais dalyvauja Lietuvos ir tarptautinėse lengvosios atletikos varžybose, organizuoja sveikatingumo stovyklas. Tad noras vaikščioti basomis, sako pašnekovas, gimė natūraliai tuo nuolat domintis.
„Kai aš prieš daugiau nei 10 metų pradėjau aktyviai domėtis, kaip tinkamai parinkti avalynę žmonėms, į Lietuvą atvežiau ir įkūriau pirmą judesio analizės laboratoriją. Ten tyriau, kaip tinkamai parinkti avalynę bėgikams ir visiems kitiems. Tiriant daugiau nei 2 tūkst. klientų pamatėme, kad ir kokia naujausia ar geriausia avalynė būtų marketingo prasme, ji nepakeičia žmogaus judesio, ji kliudo raumenims dirbti ir yra nereikalinga. Mūsų raumenys turi dirbti tinkamai ir subalansuotai, kad galėtume subalansuoti visą kūną.
Tada pradėjau daugiau po truputį domėtis, kas pasaulyje yra daroma, ir iš esmės visi naujausi tyrimai sako, kad buvimas ant žemės yra daug sveikiau, o avalynė su izoliaciniu sluoksniu yra izoliatorius, kuris netinkamas žmogui, kaip gyvai būtybei. Taip atradau įžeminimą, kuris turi daug privalumų, pavyzdžiui, balansuoja elektronus. Moksliniai tyrimai sako, kad alergijos, uždegimai, ilgesnis žaizdų gijimas yra susiję su per dažnu avalynės avėjimu, o ne vaikščiojimu ant žemės, įsižeminus. Kai tik žmogus pradeda vaikščioti basomis, pagerėja jo emocinė būsena, pagreitėja gijimo procesai, nepasireiškia alergijos, aišku, ir peršalimo ligos, bet visa tai yra papildomas dalykas, ne pagrindinis. Pagrindinis yra kūno energijos balansavimas. Kai visa tai sužinai, supranti, kad avalynė tikrai yra nereikalinga“, – pasakoja jis.
Taip prieš maždaug 6–7 metus jis pradėjo vaikščioti basomis. Tačiau tik vasarą. Dar po maždaug metų ar dvejų jis nusprendė basomis kojomis vaikščioti ir žiemą. O teigiamą poveikį, sako jis, žmogus pajunta net ne po daugelio metų – tam užtenka ir keletos dienų.
„Visi vaikai ar suaugusieji mūsų stovyklose, kurias mes organizuojame, iš karto po savaitės sako, kad žymiai geriau jaučiasi, gerėja nuotaika, emocinis stabilumas. Tai čia yra viena. O apskritai, tai aš per paskutinius 5 metus sirgau vieną kartą ir tik vieną valandą. Sirgau, kaip bebūtų keista, Dubajuje, kada buvo labai karšta. Dubajuje yra daug kondicionierių – įlipus į metro ar į taksi, visur. Kojos tada suprato, kad yra karšta, o galva jautė, kad yra šalta ir todėl neįjungė apsauginio mechanizmo. Tai aš tada vienintelį kartą buvau peršalęs, bet tas peršalimas truko vieną valandą. O jeigu Lietuvoje aš jaučiu, kad truputį pašalu, tai dažniausiai pusvalandžio bėgyje atsiranda pablogėjimas, bet organizmas pats viską sutvarko ir aš nesergu. Peršalimo ligomis absoliučiai nesergu“, – patikina jis.
Sutaupo pinigų gražiems žmonos batams
Pasiteiravus, ar vaikščiodamas basomis jis sulaukia praeivių žvilgsnių ir nemalonių replikų, pašnekovas neslepia, kad tokių dalykų tikrai pasitaiko. Tačiau tik Lietuvoje.
„Aš pasakysiu taip: užsienyje tikrai nesulaukiu nė vienos ir niekas nežiūri ir neklausia. Lietuvoje, taip, būna. Aš visada juokiuosi, kad vaikai nebijo pasakyti, prieina ir paklausia manęs. Arba, kai stoviu kasoje, kasoje, vaikas priešais stovėdamas sako: mama, mama, žiūrėk, dėdė be batų. Aš girdžiu, kaip jos atsako, kad gal dėdė neturi batų, kitos pasakys, kad gal jis taip nori. Bet vaikai natūraliai paklausia ir sako: mama, aš irgi taip noriu, o tėvai neleidžia.
Tai yra mūsų kultūriniai dalykai, tėvai draudžia vaikščioti basomis ir tai yra kompleksas. Tai yra paprasčiausias kompleksas ir nieko daugiau. Aš nekreipiu į tai dėmesio ir pasidžiaugiu, jeigu paklausia: kur jūsų batai? Aš tada atsakau: kodėl jūs su batais? Aš tada paklausiu, kodėl tie batai reikalingi, kad žmogus mąstytų. Aš visada siūlau žmogui mąstyti. Jis gali priimti sprendimą, kad su batais arba be batų yra geriau, man vienodai, bet tai įgalina galvoti, ar tai yra naudinga, ar ne. Aš priėmiau tokį sprendimą, nes aš manau, kad tai yra naudinga. Bet kas kaip nori, tas taip daro“, – šypteli jis.
Batai, kaip sako jis, tėra marketinginis triukas, skatinantis vartoti ir pirkti dalykus, kurių žmonėms nereikia.
„Dar dabar paskaitau kartais tokių nesąmonių, kad vaikui suteikite labai kieto užkulnio batelius, kuo anksčiau. Taip tėvai įdeda vaiko pėdą į tą kietą užkulnį ir tada raumuo nebedirba, pradeda nebelaikyti pėdos, tada atsiranda plokščiapadystės. Plokščiapadystė yra grynas išmislas mūsų ortopedijos pramonės, kuri nori, kad jūs priprastumėte prie to kieto pado ir po to jie jus privers visus metus pirkti vis kietesnius batelius, po to dar vidpadžius pradės siūlyti, lyg tai sveika. Bet iš esmės tai yra jūsų tinginystės išraiška“, – sako jis.
Tad atsisakęs batų jis ne tik gyvena sveikesnį gyvenimą, bet ir sutaupo nemažai pinigų.
„Aš džiaugiuosi, kad visus tuos pinigus, kuriuos sutaupau, galiu atiduoti žmonai ir žmona gali nusipirkti gražią avalynę. Ji pati irgi supranta, kad sveikiau yra vaikščioti natūralia avalyne arba ta, kuri lankstosi, kuri yra pritaikyta žmogaus raumenims. Ji jau turbūt 10 metų neperka aukštakulnių, kurie yra žudikai – jie žudo pėdą ir visą kūną. Ji perka gražius, bet patogius batus, kad pirštų dalis būtų platesnė, kad kokybė būtų geresnė, pritaikyta anatomiškai prie pėdos. Tai taip, aš sutaupau, bet tai yra sveikatai skirtas taupymas“, – teigia pašnekovas.
