Nominuotas Nobelio taikos premijai
„The Tall Ship Races“ regata neša svarbią misiją – skatina buriavimo kultūrą jūrinėse valstybėse, o svarbiausia – kviečia jaunimą ne tik susipažinti su šiuo sportu, tačiau ir išmokti komandinio darbo įgūdžių, išbandyti jėgas burlaivyje bei patirti nuotykius jūroje. Lenktynėse galioja ir viena svarbi taisyklė – daugiau kaip pusė burinio laivo įgulos turi sudaryti ne vyresni kaip 15–25 metų amžiaus asmenys. Dėl aktyvios veiklos jaunimo gretose regata 2007 metais buvo nominuota Nobelio taikos premijai. Tai, kaip sako ilgametis buriuotojas, jachtos „Lietuva“ kapitonas O. Kudzevičius, yra būtent tai, kas padeda nusakyti renginio svarbą ne tik pasauliui, bet ir Lietuvai.
„Taip pat jį [renginį, aut. past.] vadino mažąja olimpiada. Manau, kad kiekviena šalis norėtų pas save surengti olimpiadą. Čia burlaiviai susirenka iš įvairių pasaulio šalių, net atplaukia iš vadinamų egzotiškų šalių. Tikrai yra į ką pasižiūrėti, palyginti kultūrą, bendravimą ir visa kita.
[...] Pamenu, kad Ščecino miestas, apie kurį niekas nežinojo, esantis žemyne, iki kurio iš jūros parplaukus reikia plaukti visą dieną, kad pasiektum kanalais ar ežerais patį miestą, krovė koksą ir anglį geriausiu atveju, o dabar, prašau, – vienas iš prestižiškiausių uostų. Ščecinas buvo šios regatos rėmėjas, prisikvietė ją pas save ir per tuos metus, kol jis buvo rėmėjas, iškilo. Tokiais aspektais galima apibūdinti šį renginį. Jis reikalingas mūsų miestui“, – sako jis, paklaustas, kokią reikšmę šis renginys turi Lietuvai.
Paskutinį kartą Klaipėdoje regata lankėsi dar 2017 metais, o žurnalistė, buriuotoja Agnė Bukartaitė sako, kad nuo pat tada klaipėdiečiai ir buriavimo entuziastai laukia sugrįžimo: „Netgi miestiečiai, kurie nėra įlipę į laivą ar nėra užlipę ant jachtos denio.“ Buriuotoja priduria, kad į uostą įplaukus didiesiems burlaiviams, priklausantiems A ar B klasėms, mažai belieka tokių, kuriems tai nepadaro įspūdžio. Be to, miestiečiai ir miesto svečiai gauna progą pasivaikščioti laivų denyje, pabendrauti su įgulų nariais. Šis renginys pasižymi ir tuo, kad vietiniams gyventojams tai yra proga prisiminti, kad Klaipėdos gyventojai yra jūrinės valstybės piliečiai.
„Kai 2017 metais atplaukė tikrai labai daug laivų ir įspūdingos įgulos iš įvairiausių pasaulio šalių, ne tik iš Europos, tai tada žmonės, kai pamatė jūreivius šokančius ant rėjų ir tikrai didelius ir senus laivus, suprato, kokia graži yra Klaipėda, koks gražus gali būti jų miestas, kai jis yra pilnas laivų ir laivybos, jūreivių ir įvairiausių pasaulio šalių įgulų. Man atrodo, kad tada atsivėrė akys ir pakilo buriavimo prestižas. Nors niekada Klaipėdoje nebuvo taip, kad nebūtų buriuotojų.
Pirmas buriuotojų klubas atsiranda ne kažkur, nors tada Klaipėda nebuvo Lietuva, bet XIX a. viduryje, maždaug 1830-aisiais metais, čia nuperkama pirma sportinė jachta. Vėliau, apie 1860-uosius atsiranda pirmasis buriuotojų klubas. Tai manau, kad klaipėdiečiai turi gilias šaknis, galbūt kažko neprisimena, nes vis dėlto žmonės į šį kraštą yra suvažiavę iš kitų Lietuvos miestų, bet vis tiek patirtis, gyvenimas prie jūros, šventė ir tie laivai suteikia tokios ypatingos dvasios – pagaliau mes matome, kad mes iš tikrųjų esame jūrinė valstybė ir jūrinis miestas, ne kažkoks miestas prie uosto, o tikrai miestiečiai, kurie gyvename prie jūros ir su jūra“, – pasakoja A. Bukartaitė.
Pakviesti renginį į Lietuvą pirmą kartą nebuvo lengva
„Tada Klaipėdos infrastruktūra buvo abejotina, nes mes neturėjome nei Danės krantinių, nei tvarkingo kruizinių laivų terminalo, neturėjome apskritai, kur tuos laivus priimti. Miestui reikėjo įdėti labai daug pastangų, kad prisišauktų tokį renginį. Tuometinė valdžia labai gelbėjo visais klausimais ir norėjo šio renginio, prieš tai buvusios valdžios bandė prisikviesti į Klaipėdą, bet kiek žinau, buvo labai nesėkmingų žygių, bet vėliau susivienijus su Klaipėdos miesto savivaldybe mums pavyko“, – kalbėdamas apie laikus, kada buriuotojai ir miesto valdžia viliojo „The Tall Ship Races“ regatą į Lietuvą, pasakoja O. Kudzevičius.
Kaip teigia pašnekovas, regata savo indėlį uostamiesčiui tikrai turėjo didelį – šis renginys buvo viena iš priežasčių, paskatinusių sutvarkyti Danės upės krantinę, jo dėka atgimė Pilies uostas. Tai – tik dalis to, prie ko reikšmingai prisidėjo žymioji regata. Ekonominė nauda, kaip sako jis, taip pat neabejotina – renginio metu uostamiestyje lankosi tūkstančiai žiūrovų, šimtai lenktynėse dalyvaujančių įgulos narių iš viso pasaulio.
„Nežinau, kiek tai turi įtakos uosto veiklos planui, bet manau, kad tikrai žinomumą padaro nemažą, nes būsimi laivų vadai, būsimi karininkai taip pat buriuoja su tais burlaiviais, kurie atplaukia, ir tikrai jie sužino apie mūsų uostą, tai aš manau, kad tikrai nemažą įtaką tai daro ir laivybai“, – sako jis.
Šių metų reikšminga regatos detalė – startas. Būtent pastarajam pasirinktas Klaipėdos uostas. O tai, kaip sako O. Kudzevičius, taip pat nemenkai pasitarnauja garsinant Klaipėdos uostą: „Startas, be abejo, yra tai, nuo ko viskas prasideda, todėl visą laiką yra didesnis dėmesys tam uostui iš mūsų kolegų gretimuose uostuose, kurie irgi šaukiasi šią regatą.“
Buriuotoja A. Bukartaitė sako, kad nedalyvauti šiame renginyje būtų didžiulė klaida.
„Ačiū Dievui, kad Lietuva ir Klaipėdos miestas nusprendė išlaikyti jachtą „Lietuva“, nes be Gafelinės škunos „Brabander“, universiteto laivo, ir Klaipėdos miesto savivaldybės jachtos „Lietuva“, mes apskritai nelabai galėtume dalyvauti tose lenktynėse. Tai ačiū Dievui, kad mes „Lietuvos“ nesupjaustėme, nenuleidome į jūros dugną, nusprendėme ją renovuoti, prikelti gyvenimui.
Šie du laivai dalyvaudami varžybose, kas yra labai svarbu, neša Lietuvos vėliavą į kitus uostus, kurių dauguma Baltijos jūroje yra sostinės, išskyrus Vokietiją ir Lenkiją, tai čia, manau, kad visų pirma atstovauja Lietuvai ir daro tą misiją, kuri yra būtina, kad mes esame šios jūros savininkai, kaip ir visos kitos šalys, ir mes tikrai mokame buriuoti“, – svarsto ji.
Pasiruošimas – ilgas ir sunkus
Tad pašnekovė sako, kad pasiekimai šioje regatoje – antraeilis dalykas. Svarbiausia – dalyvauti.
„Ir įgulų eisenos tą demonstruoja, ir įvairiausi apdovanojimai įguloms, kurie nebūtinai yra susiję su greičiu ir mokėjimu buriuoti. O mūsų buriuotojai visada buvo neblogi – ir tarybiniais metais galėjo pasigirti tikrai gerais prestižiniais apdovanojimais, ir dabar. Mes buriuojame įvairiose regatose ir užsienyje, ir tikrai nesame visai paskutiniai. Aišku, mūsų buriavimo sezonas yra trumpas, mums trūksta patirties, nes mes, pasakysiu tiesiai šviesiai, – vieninteliai neturime išėjimo į jūrą.
Mūsų vaikai, mūsų jaunuoliai, mūsų rinktinės, nei Optimistų, nei Lazerių klasės, negali treniruotis jūroje Lietuvoje, nes mes tiesiog neturime tokio uosto, per kurį galėtume išeiti [į jūrą, aut. pats.], mes neturime infrastruktūros ir sąlygų. Buriuotojams ir sportininkams nuolat žadami įvairūs pakeitimai, štai ir Šventosios uostas lygtai statosi, bet viskas vyksta taip ilgai, kad tie vaikai užauga ir užauga greičiau negu uostai atsiranda. Tai mes kol kas per daugiau nei 30 nepriklausomybės metų neturime infrastruktūros tokios, kad mūsų sportininkai galėtų treniruotis jūroje – mums tenka važiuoti arba į Latviją, arba į Lenkiją, arba apskritai žiemos metu į pietų Europą“, – aiškina A. Bukartaitė.
Net jei neturime daug patirties ar galimybių, lietuvių įgulos žada pasiekti aukštus rezultatus. Kaip sako istorinės jachtos „Lietuva“ kapitonas, šiai regatai ruošiamasi iš peties.
„Tai yra ir įgulų formavimas, jų keitimas, logistika. Laivo paruošimas pats taip pat turi atitikti saugumo reikalavimus, kurių kartelė yra šiek tiek užkelta, nes dalyvauja jaunimas, tai viskas turi būti patikrinta ir sustyguota.Tikrai tai užtrunka ne vieną mėnesį. Pasiruošimas vyksta nuolat.
Mes praėjusiais metais plaukėme šioje regatoje iš Šetlando [Škotija, aut. past.] į Norvegiją, ten buvo labai trumpos lenktynės ir mums nepavyko iki galo išbandyti laivo, tai manau šių metų regata parodys, kiek dar tas laivas gali, kiek galime mes, nes didelė dalis priklauso ir nuo mūsų pačių pasirengimo ir pasiruošimo, profesionalumo, kaip mes ten dalyvausime. Mes sieksime tikrai aukštų rezultatų, pažiūrėsime, kaip tai mums pavyks“, – šypteli jis.
Kapitonas pasakoja, kad jachtoje įprastai darbuojasi nuo 8 iki 10 įgulos narių, iš kurių 4–5 – jaunuoliai. Paklaustas, kaip sekasi sudominti jaunimą šiuo sportu, O. Kudzevičius sako, kad tai nėra viena lengviausių užduočių. Kaip aiškina jis, buriavimas yra sunkus darbas, kuriame idealizuojamos romantikos lieka labai mažai: „Jaunimas, susidūręs su realybe, sunkiai tai pereina ir ne visi nori vargti.“
„Jūreivio profesija, ar plauktum jachta savo malonumui, ar plauktum varžybose, ar dirbtum ant didelio kelto, ar kito krovininio laivo, – yra sunki profesija ir sunkus darbas. Buriuotojai ne veltui sako, kad jeigu tu nori įsivaizduoti, kas yra buriavimas, tai apsivelki gražiausią savo suknelę, jau čia kalbu kaip moteris, atsistoji po šaltu dušu ir plėšai eurus. Tai yra tikrai nepigus malonumas, brangus sportas, bet kaip sako žmonės, kurie lipa į kalnus, – nieko nėra geriau nei kalnai, tai čia kiekvienas buriuotojas jums pasakys, kad nieko nėra geriau, kaip išplaukti į jūrą arba marias Klaipėdoje.
Su šiuolaikiniu jaunimu yra visaip ir visokio jo yra. Kadangi tenka vesti ir ekskursijas ant mūsų legendinės jachtos „Lietuva“, kuri yra apiplaukusi pasaulį, kuri plaukė su Lietuvos trispalve į Niujorką, tai man labai keista, kad labai daug ateina vyresnių žmonių, kurie pagaliau išdrįsta užlipti ant denio ir išmėginti, išplaukti į jūrą. Tai gal sakyčiau entuziazmo daugiau yra iš tų vyresnių žmonių ir netgi, kaip bebūtų keista, labai daug moterų ateina, tai čia toks paradoksas ir fenomenas“, – antrina O. Kudzevičiui buriuotoja A. Bukartaitė.
Pasiteiravus kapitono, ar tai, kad jachta „Lietuva“ yra istorinė ir turinti didelę reikšmę Lietuvos buriavimo kultūrai padeda prišaukti jaunimą užsiimti šiuo sportu ar dalyvauti regatoje, O. Kudzevičius sako, kad tai tikrai nėra pagrindinė varomoji jėga pradėti buriuoti.
„Aš užaugau ant jos denio, nes prieš tai buvo mano tėvukas kapitonas, dabar aš. Šeima suaugusi su tuo laivu, tai man labai didelę reikšmę turi, ir laiką iš šeimos atima. O jaunimui… Jau prabėgo nemažai metų, 1989 metų įvykiai, 1992–1993 metų žygis, kai plaukė laivas per Atlantą, jau nuėję užmarštin. Prisimena tie, kurie dar buvo jauni, kurie dalyvavo tų įvykių sūkuryje, o jaunimas mažai žino istoriją, bet jie pasiskaito, pasižiūri, o kai papuola, tada jau supranta, kur papuola, ir tada atsiranda pagarbos, o iki tol jiems nedaug ką sako tas vardas „Lietuva“, – svarsto jis. Vis dėlto, tokios regatos jaunimui įplieskia viltį, kad ir jie gali dalyvauti varžybose, išmokti valdyti burinius laivus ir leistis į nuotykius jūroje.
