Prof., dr. V. Safronovo teigimu, Klaipėdos, kuri nuo pat įsikūrimo – jau 772 metus – yra jūrų uostas, išskirtinumas tas, kad tai yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur yra galimybė pakrantės infrastruktūrą išnaudoti jūrinei komunikacijai – tiek perkrauti kroviniams, tiek persėsti žmonėms iš kitų transporto priemonių į jūrinius laivus: „Jūrinis transportas iki šiol yra pigiausias, labiausiai apsimokantis, ypač tiems, kurie dideliais kiekiais veža didelės talpos krovinius.“
Pasak istoriko, kalbėdami apie Klaipėdą mėgstame sakyti, kad miestas įkurtas prie jūros, nors iš tiesų jis įkurtas prie marių: „Miestas turi išėjimą prie jūros trijose vietose: Smiltynėje, arba Kopgalyje, Melnragėje ir Giruliuose. Visos šios trys vietos iš esmės yra kurortinės, o visas uostas, infrastruktūra, akvatorija yra mariose.“
Su prof., dr. V. Safronovu pasikalbėjome apie tai, kaip uostas formavo miestą, kaip žmonių, paslaugų, prekių judėjimas per uostą paveikė Klaipėdos kultūrinį gyvenimą, pakeitė miesto veidą ir kuo uostas šiandien svarbus tiek pačiai Klaipėdai, tiek Lietuvos valstybei.
– Kokią įtaką Klaipėdos miesto formavimuisi padarė uostas ir per jį ėję komunikacijos srautai?
– Na, pats uostas techniškai nepadarė jokios įtakos, bet komunikacijos srautai, ėję per Klaipėdą, padarė didelę įtaką. Jie augino miestą. Vienas augimo bumas buvo XVI a., kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) rinka atsivėrė Vakarų Europai – per Nemuno vandens kelią, kurio dvi galutinės stotelės buvo Klaipėda ir Karaliaučius, suintensyvėjo komunikacija. Nuo tada Klaipėdoje pradėjo augti laivų judėjimo mastai, pats miestas tuo laikotarpiu staigiai išaugo.
Kitas bumas buvo XVIII a. antroje pusėje–XIX a. pradžioje, iki Napoleono karų, kai Klaipėdos patogią vietą intensyviai išnaudojo britų pirkliai. Tuo metu jie iš LDK didžiuliais kiekiais gabeno statybinę medieną, paversdami Klaipėdą iš esmės pagrindiniu statybinės medienos tiekimo punktu Baltijos jūros regione britų rinkai. Dėl to Klaipėda tuo etapu augo kaip ant mielių.
Dar vienas bumas buvo tarpukariu, kai Klaipėda priklausė Lietuvai. Tada Lietuva Klaipėdą bandė paversti savo užsienio prekybos pagrindiniu punktu. Tas procesas prasidėjo ne 1923 m., kai Klaipėda buvo prijungta prie Lietuvos, o šiek tiek vėliau ir viskas vyko iš lėto. Bet praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio antroje pusėje Klaipėda užsienio prekybai buvo išnaudojama labai aktyviai – apie tris ketvirtadalius visos Lietuvos prekių eksporto ir importo ėjo per Klaipėdos uostą. Įvairioms įmonėms, kurios buvo su tuo susijusios, buvo reikalingi darbininkai. Jie atsikraustė į Klaipėdą ir miestas vėl smarkiai augo.
Bet, ko gero, pats intensyviausias Klaipėdos augimo laikotarpis vis dėlto buvo sovietmetis, nes tuo laikotarpiu miestas, jeigu palygintume 1939 ir 1989 m. duomenis, išaugo keturis kartus. Tokie augimai visame Baltijos jūros regione XX a. buvo fiksuojami retai. Toks augimas iš esmės susijęs su tuo, kad įvairios Sovietų Sąjungos žinybos, kurios tuo metu valdė pramonę ir uostą, Klaipėdos infrastruktūrą išnaudojo žvejybos pramonei ir užsienio prekybai.
Pats uostas visada buvo ir lieka tik infrastruktūra, bet miesto augimas visais šiais atvejais susijęs su tuo, kad per Klaipėdą staigiai išaugdavo komunikacijos – prekių, paslaugų, žmonių judėjimo – srautai.
– Kaip tas žmonių, paslaugų, prekių judėjimas per uostą paveikė miesto kultūrinį gyvenimą?
– Iki XIX a. Klaipėdos bendruomenė buvo labai nedidelė – keli tūkstančiai žmonių, ją sudarė amatininkai, pirkliai. Iš viso prekių ir žmonių judėjimo pirmiausia jie patys gaudavo pajamas, nes laivai, infrastruktūra buvo jų rankose, bet tuo pačiu jie valdė ir miestą. Jeigu turtingas pirklys prisidėdavo prie savo paties gerovės, jis tuo pačiu prisidėdavo ir prie miesto gerovės.
Vėliau situacija kardinaliai pasikeitė. Pavyzdžiui, sovietmečiu uosto įmonės, laivai buvo sąjunginio pavaldumo gamybiniai vienetai, administruojami kažkur iš Maskvos arba Rygos, bet tikrai ne Klaipėdos, tad naudos pačiam miestui iš jų buvo labai nedaug. Tiesą sakant, buvo daugiau žalos, nes miestas turėjo spręsti pačias įvairiausias problemas, kurias sukeldavo Maskvos sprendimai.
Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmetyje buvo toks nesėkmingas projektas Klaipėdoje statyti anglies perkrovimo kompleksą. Pastatė, paskui suprato, kad labai teršia aplinką, išmontavo. Klaipėda nuolat post factum turėjo reaguoti į sprendimus, kurie dėl uosto plėtros buvo priimami Maskvoje, ir, aišku, apie jokią kultūrinę įtaką nebuvo net kalbos.
Tie žmonės, kurių rankose buvo prekyba, niekada nepasižymėjo labai išpuoselėtu kūrybiniu potencialu. Mes suprantame, kad tai yra žmonės, kurie visų pirma yra verslininkai, prekybininkai, kuriems svarbu turėti tiek žinių, kad būtų galima atlikti verslo sandorius, orientuotis rinkose ir pan. Didelėmis kūrybinėmis galiomis jie dažniausiai nepasižymėdavo. Nors buvo įvairių išimčių.
Pavyzdžiui, buvo toks Heinrichas Roerdanszas – pirklys, gyvenęs XVIII a. antroje pusėje, kuris parašė pirmąją Klaipėdos istorijos apybraižą. Padarė tai vedamas utilitarinių interesų: pusė tos apybraižos, jeigu ne didžioji dalis, skirta pasakojimui apie tai, kaip Klaipėda ilgus šimtmečius prekybos atžvilgiu konkuravo su Karaliaučiumi, kokiomis privilegijomis galėjo naudotis Klaipėdos pirkliai, kaip Karaliaučius smukdė Klaipėdos prekybą ir t. t. Taigi tam tikrų vienetinių atvejų, kai pirkliai prisidėdavo prie kultūros, būta, bet šiaip kultūrinis gyvenimas Klaipėdoje ilgą laiką buvo nykokas.
XIX a. viduryje miestas dar turėjo kovoti, kad išlaikytų vienintelę municipalinę gimnaziją, nes Prūsijos valdžia buvo užsimojusi ją reorganizuoti. Savarankiška, ne filialinė aukštoji mokykla Klaipėdoje pirmą kartą atsirado tarpukariu, bet veikė labai trumpai, paskui tik Nepriklausomybės paskelbimo metais – 1990-aisiais – įkurtas Klaipėdos universitetas.
Taigi intelektualinio, kūrybinio potencialo Klaipėdos mieste stiprinimas dažnu atveju ėjo atskira trajektorija, palyginti su viso miesto plėtra.
Galbūt išimtis yra tik tarpukario laikotarpis, kai Klaipėdoje atsirado Prekybos institutas, Pedagoginis institutas, lietuviškas dramos teatras, kiti kultūros židiniai. Tai sutapo su ir pastangomis įsitvirtinti Klaipėdoje ekonomiškai: per Klaipėdą buvo nukreipta visa užsienio prekyba, atitiestas geležinkelis, transformuotas prekybos baseinas ir t. t.
Šitie veiksmai ketvirtajame dešimtmetyje buvo koordinuoti, nes Lietuvos valdžia įsitvirtinimą Klaipėdoje tuo metu suvokė kaip esminį Lietuvos valstybės nepriklausomybės garantą. Priminsiu, kad tuo metu Lietuva neturėjo Vilniaus, diplomatiniai santykiai su Lenkija realiai neegzistavo, todėl Klaipėda buvo esminis prioritetas. Tai lėmė, kad žingsniai paverčiant Klaipėdą pagrindiniu užsienio prekybos punktu buvo derinami su įsitvirtinimu Klaipėdoje kultūriškai, šio miesto kultūrinio potencialo stiprinimu.
Bet tai, ko gero, yra išimtis, nes būtų sunku rasti kitą laikotarpį, kai šie dalykai kieno nors būtų buvę sąmoningai politiškai derinami. Nes, kai požiūryje į Klaipėdą ir uostą dominuoja vadybininkiškas, verslinis mentalitetas, tai dažniausiai turi mažai ką bendro su kūryba, kultūra.
– Kalbant apie miesto išorinį veidą, architektūrą, kokį poveikį čia turėjo uostas?
– Didžiojo poveikio greičiausiai reikėtų ieškoti ne pastatų architektūroje, o Klaipėdos urbanistiniuose sprendimuose. Dar XVIII a. antroje pusėje keliautojai, kurie keliavo didžiuoju europiniu keliu iš Berlyno į Rygą ar Sankt Peterburgą per Klaipėdą, pažymėdavo, kad čia yra visiška nykuma, miestas smėlio dykynėje.
Šiandien atvykę į Klaipėdą Giruliuose, Melnragėje, Kopgalyje matote miškus. Tuo metu jokių miškų nebuvo. Kopgalis, Melnragė ir Giruliai buvo didžiulės smėlio krūvos. Tas smėlis migravo, dėl to mažėjo galimybė didesniems laivams įplaukti į marias. XVIII a. antroje pusėje Klaipėdos pirkliai, miestas pradėjo tokį koordinuotą veiksmą, kurį sudarė trys elementai: pirmas – buvo pradėta formuoti kopagūbrį palei visą jūros krantą; tai turėjo sulaikyti vėjo pustomą smėlį, antras – migruojantį smėlį apsodinti mišku, želdiniais, kad būtų sustabdytas smėlio daromas poveikis aplinkai, ir trečias – molų statyba. Tų molų, kuriuos šiandien atpažįstame kaip natūraliai egzistuojančius, tuo metu dar nebuvo. Visa tai suformavo tokį Klaipėdos kraštovaizdį, kuris šiandien ir yra.
Dar reikia priminti, kad iki XVIII a. vidurio uostas apsiribojo Dangės upe. XVIII a. antroje pusėje dėl to, kad vyko mano minėta intensyvi prekyba mediena su britais, reikėjo ieškoti naujos vietos, kurią būtų galima išnaudoti medienai laikyti, sandėliuoti. Tai lėmė, kad uostas išlipo iš Dangės upės į visą marių pakrantę. Tai irgi suformavo tam tikrą Klaipėdos urbanistinį charakterį, jos ištįsimą palei marias.
Paskui sekė antras veiksmas – tas pakrantes buvo bandoma įtvirtinti, pritaikyti ne tik medienos sieliams laikyti, bet ir laivams švartuotis, kad jie galėtų būti iškrauti, pakrauti. Dėl to vyko ir sausumos „atkovojimas“ iš marių. Pavyzdžiui, pusė to ploto, kur dabar vystomas „Mėmelio miesto“ projektas, XVIII a. antroje pusėje dar buvo po vandeniu, marių krantas buvo tolėliau į rytus.
Uosto plėtros poveikio būta daug, bet pirmiausia jo reikėtų ieškoti būtent urbanistiniuose sprendimuose, kai marių krantas buvo pritaikytas krovai ir laivams švartuotis, o pati Klaipėda ištįso palei marias, miesto veidas įgavo visai kitokį pobūdį, kai stabdant smėlį didžiuliai plotai abipus sąsiaurio buvo užsodinti mišku, ir t. t.
– Miestas prie marių, šalia – jūra, tad žvejyba čia veikiausiai niekada nebuvo svetima. Kiek tai turėjo įtakos vietos virtuvei?
– Kadangi Klaipėda nuo seno yra prie marių, žmonės nuo neatmenamų laikų išnaudojo jas žvejybai. Labai ilgą laiką žuvis Klaipėdoje buvo vienas esminių maisto raciono elementų. Bet vėliau, kai krantinę palei miestą pradėta išnaudoti kitiems dalykams, pavyzdžiui, prekybiniams laivams, žvejai pamažu buvo išstumti į periferijas: Melnragę, Smeltę – buvo toks priemiestis į pietus nuo Klaipėdos.
Kalbant apie istoriją, yra tokių XIX a. pradžios liudijimų, kad Vitės priemiestyje į šiaurę nuo Klaipėdos buvo galima gauti skaniausios žuvies. Taigi žuvis kadaise buvo labai svarbus klaipėdiečių ir miesto svečių maisto raciono elementas. Ar taip bėra šiandien? Sunku pasakyti, bet, ko gero, ne, turint minty tai, kad gauti šviežios žuvies Klaipėdoje dabar taip pat sunku, kaip ir kokiame kitame Lietuvos mieste.
– Ar Klaipėdoje kada nors gyvavo šviežios žuvies turgus, kur tam tikromis dienomis žmonės būtų galėję atvykti ir jos įsigyti?
– Prieš Antrąjį pasaulinį karą Klaipėdoje prie dabartinio Dramos teatro buvo pagrindinė turgavietė, joje prie halės buvo atskiras žuvies turgus, į kurį žvejai galėdavo atplaukti mažomis valtelėmis, laiveliais ir tiesiai iš jų tą žuvį pardavinėti.
Tokių iniciatyvų būta ir po 1990-ųjų. 2007 m. pietinėje Klaipėdos dalyje buvo įkurtas Žemės ūkio ministerijai pavaldus žuvininkystės produktų aukcionas. Idėja vėl lyg ir buvo tokia, kad ten atplaukia žvejai ir pardavinėja šviežią žuvį. Į šį projektą buvo dedamos tam tikros viltys, bet ilgainiui aukciono veikla nunyko.
Taigi iniciatyvų būta. Bet gal tai yra ne tik pasiūlos, bet ir paklausos problema. Juk dauguma mūsų einame apsipirkti į prekybos centrus, į kuriuos produkcija atvežama iš kažin kur, o ne vaikštome į mažas parduotuvėles ir remiame mažus ūkininkus ar mažus verslininkus. Tad, ko gero, atsakymo reikia ieškoti ir lietuvių apsipirkimo įpročiuose.
– Taigi tokia tradicija kaip šviežios žuvies turgus neišliko. Iš tiesų šiandien uostamiestyje labai trūksta to, kad atvykęs čia daug kur galėtum suvalgyti šviežios žuvies ar jos įsigyti.
– Na, reikia turėti galvoje vieną dalyką, susijusį su Klaipėdos istorija, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje radikaliai pasikeitė gyventojai – visas miestas buvo iškeldintas ir jame po karo apsigyveno naujakuriai.
Daugelis žmonių, kurie į Klaipėdą atvyko po karo, nei jūros buvo matę, nei turėjo supratimą, kaip jūros ir marių pakrantėje reikia elgtis, palyginti su tuo, kad prieš karą čia buvo visuomenė, kuri buvo susigyvenusi su aplinka ir kelis šimtmečius puoselėjo visas tradicijas – tiek žvejybos, tiek visų kitų dalykų, kurie susiję su buvimu prie jūros. Tai naujai visuomenei, suvažiavusiai iš visų Sovietų Sąjungos kampelių, jūrą ir marias dar reikėjo prisipratinti.
Taigi pusė ar bent dalis atsakymo slypi ir čia: nutrūko tradicija, kai į šį regioną atvyko visiškai nauji žmonės. Kartos jau pasikeitė, bet, kai nemoki pats elgtis prie jūros, nepratini ir savo vaikų.
Nors yra ir kitų pavyzdžių. Tarkime, Kuršių nerijoje turime kitokią situaciją, kur gyventojai lygiai taip pat radikaliai pasikeitė po karo, bet sovietmečiu į neriją naujakuriai kurį laiką buvo sąmoningai kviečiami žvejybai plėtoti. Tad ten perimamumo atsirado daugiau, žvejyba ten, tiesą sakant, puoselėjama iki šiol, ir tame dalyvauja ir jaunesni žmonės, ne tik vyresnio amžiaus.
– Kokią įtaką uostas šiandien turi Klaipėdos miestui ir Lietuvos valstybei?
– Į šį klausimą labai sunku atsakyti. Matote, anksčiau įmonės, susijusios su veikla uoste, buvo pagrindiniai miestiečių darbdaviai. Bet taip jau seniai nėra. Dabar viskas mechanizuota, kompiuterizuota, darbuotojų reikia palyginti nedaug. Taigi labai svarbaus Klaipėdai darbdavio funkciją uostas yra seniai praradęs. Dabar Klaipėda panaši į Vilnių ar Kauną, kur didžiausi darbdaviai yra ligoninės.
Be jokios abejonės, uostas lieka labai svarbus ekonomine prasme. Tik pagrindinis klausimas, kurį klaipėdiečiai visada kelia, kaip yra perskirstomos pajamos, kurias generuoja uostas: kiek iš to tenka miestui, kiek – valstybei.
Lietuva yra ta valstybė, kuri turi vienintelį jūrų uostą ir jis todėl yra ne municipalinis, o valstybinis. Vadinasi, municipalitetui nelabai kas tenka ir tai yra vienas nuolatinių įtampos šaltinių. Klaipėdos valstybinio uosto direkcija arba uoste veikiančios įmonės tarsi ir prisideda prie įvairių projektų mieste, bet tai jos daro savo interesų arba savo geranoriškumo vedami; iš principo jos neprivalo to daryti, nes niekur nėra reglamentuota, kad tai yra jų funkcija ar moralinė pareiga.
Taigi ekonomine prasme uostas yra didelis pajamų šaltinis, bet kur tos pajamos nueina, yra didysis klausimas. Turėdamas visa tai galvoje, aš gana kritiškai žiūriu į klausimą, kiek uostas šiandien vis dar tebėra svarbus Klaipėdai kaip miestui.
Tačiau tai niekaip nekvestionuoja kito dalyko, kurio Lietuvoje dažnai nesuvokiame. Uosto reikšmės nacionaline prasme. Atrodo, kad labai dažnai dar turime įrodinėti lyg ir savaime suprantamą dalyką, kad Klaipėda Lietuvos valstybei šiandien, lygiai kaip ir tarpukariu, yra nacionalinės nepriklausomybės garantas.
Šiandien būtent čia prišvartuotas „Independence“ laivas, būtent Klaipėdoje yra energetinės jungtys su Švedija, būtent Klaipėda galų gale yra pagrindiniai vartai, pro kuriuos eventualaus karinio konflikto atveju galėtų atvykti NATO sąjungininkai. Visi šie dalykai dar nėra savaime suprantami Lietuvoje. Nuolat turime įtikinėti, kad Klaipėda nėra vien stotelė pakeliui į Palangą ar Neringą, ji nėra koks nors eilinis miestas, bet Klaipėda lieka esminiu veiksniu, laiduojančiu nepriklausomos Lietuvos valstybės funkcionavimą ir tęstinumą. Ką su šia žinia reikėtų daryti, turbūt yra visai kito pokalbio objektas.