Šis projektas, kurį iš dalies finansuoja Europos Sąjunga, Klaipėdos uostui kainuos beveik 11 mln. eurų. Prieš pradedant gamybos vietos paruošimo darbus direkcijai teko atlikti poveikio aplinkai vertinimą, jame dalyvavo per 20 institucijų. Nors pradinis siūlymas dėl vietos netoli krovos įmonės buvo atmestas, antroji pasirinkta vieta, nutolusi nuo miesto centro, galiausiai patvirtinta.
Klaipėdos uostas, tikimasi, taps pirmuoju Lietuvoje, gaminančiu žaliąjį vandenilį, kuris, planuojama, bus pradėtas tiekti 2026-aisiais.
„Pagal įsipareigojimą ES, pirmaisiais metais turime pagaminti apie 47 tonas žaliojo vandenilio. Didžioji dalis bus panaudota Uosto direkcijos statomam atliekų surinkimo laivui. Šiame laive planuojama įrengti degalų celę, kuri naudos žaliąjį vandenilį, – taip dar labiau sumažins poveikį aplinkai. Dalį vandenilio numatoma skirti uosto technikai bei visuomeniniam transportui, taip pat lengviesiems automobiliams bei kitoms pramonės reikmėms“, – sakė uosto generalinis direktorius A. Latakas.
Būsima nauda – įvairiapusė
Pagrindinis klausimas vykdant tokį projektą – kokios naudos jis turės ne tik pačiam uostui bei jame veikiančioms įmonėms, bet ir visos Lietuvos ekonomikai? Vandenilio energetikos asociacijos vadovas, Lietuvos energetikos instituto mokslininkas Dr. Šarūnas Varnagiris aiškino, kad žaliojo vandenilio gamyba Klaipėdos uoste žymiai prisidės prie Lietuvos pozicionavimo kaip inovatyvios šalies žaliosios energetikos sektoriuje. Lietuva taptų viena pirmųjų valstybių Baltijos jūros regione, turinčių vandenilio gamybą ir pripildymo kolonėlę jūros uosto teritorijoje. Savireklamos aspektu tai labai stiprus žingsnis norint tapti lyderiaujančiu uostu Baltijos regiono žaliosios energetikos sektoriuje.
„Kalbant apie vidinę naudą, šis Klaipėdos uosto projektas yra bandomasis ir Lietuvos mastu, todėl jo vystytojams pirmiesiems reikėjo pralaužti visas biurokratines kliūtis, kad projektas būtų įgyvendintas sėkmingai. Jis turėtų tapti kitų būsimų projektų etalonu. Tad, kalbant apie vidinę šalies naudą, manau, kitoms įmonėms, kurios planuoja diegtis vandenilio gamybos technologijas ar instaliuotis pripildymo kolonėles, pereiti šį procesą bus daug paprasčiau. Taip pat verta paminėti, jog žaliojo vandenilio gamyba ir naudojimas prisideda prie aplinkosauginių reikalavimų vykdymo“, – kalbėjo mokslininkas.
„Amber Grid“ energetikos transformacijos vystymo vadovė Laura Gužienė pridūrė, jog Klaipėdos uostas tikisi jau po poros metų tapti pirmuoju Lietuvoje ir Baltijos šalyse gaminančiu ir tiekiančiu žaliąjį vandenilį laivams, viešajam bei asmeniniam transportui: „Mūsų įmonė jau keletą metų intensyviai dirba vandenilio klausimais ir ruošiasi vandenilio tinklo sukūrimui Lietuvoje. Kartu su kitais vystomais vandenilio gamybos projektais šis suteiks stiprią paskatą tolesniam žaliojo vandenilio energetikos vystymuisi ir galbūt paskatins kitus rinkos dalyvius inicijuoti panašias veiklas.“
„Šiandien Europoje veikia apie 200 papildymo vandeniliu stotelių, juo varomi laivai, automobiliai ir kitos transporto priemonės, vandenilis testuojamas ir gyvenamiesiems namams šildyti. Tad šiuo projektu mes siekiame prisijungti prie modernių uostų iniciatyvų, mažinančių aplinkos taršą ir skatinančių atsinaujinančios energetikos sprendimus“, – teigė A. Latakas.
Visuomenės nuogąstavimai – nepagrįsti
„Pradėdami projektą, susidūrėme su visuomenės bei aplinkosaugos aktyvistų nuogąstavimais dėl vandenilio gamybos. Tačiau ši technologija nėra pavojinga, jei laikomasi visų saugumo standartų. Buvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas, gavome visus reikalingus leidimus ir užtikriname, kad bus laikomasi aukščiausių saugumo reikalavimų“, – pasakoja Uosto direkcijos vadovas.
Pašnekovai įsitikinę, kad bijoti nėra ko. Š. Varnagiris paaiškino, kad, išgaunant vandenilį elektrolizės būdu, vanduo skaidomas į vandenilį ir deguonį. Paprastai, vandenilis yra saugomas ir vėliau panaudojamas tolesniems procesams atlikti, o deguonis, priklausomai nuo situacijos, gali būti panaudojamas arba išleidžiamas į orą: „Vykstant tokiam procesui šios abiejų rūšių dujos nėra žalingos aplinkai. Pats elektrolizės procesas pramonėje jau naudojamas apie 100 metų, o keliami saugumo reikalavimai išties aukšti. Taigi, šioje situacijoje nėra nieko išskirtinio, lyginant su kitomis pramonės šakomis, svarbiausia, jog įmonės, vystančios vandenilio energetiką, dirbtų pagal visus nustatytus saugumo protokolus.“
Vandenilis jau daugiau kaip 50 metų plačiai naudojamas chemijos ir naftos pramonėje Lietuvoje. Tačiau plačioji visuomenė, pasak L. Gužienės, su vandeniliu nėra susidūrusi. Elektrolizės technologija žinoma jau daugiau kaip 200 metų, tačiau praktinis elektrolizės technologijos pritaikymas pradėjo vystytis daug vėliau, atsiradus atsinaujinančiai energijai ir poreikiui mažinti šiltnamio efektą sukeliančias dujų emisijas.
„Šiuo metu vandenilis plačiai naudojamas chemijos pramonėje ar net kaip automobilių kuras. Esminis skirtumas, kalbant apie šiuos projektus, yra tas, kad žaliasis vandenilis bus gaminamas naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius – vėją ar saulę. Vandenilio gamybos metu neišsiskiria jokie pavojingi junginiai. Taip pat visuomenė neturėtų baimintis, kad bus naudojamas geriamasis vanduo ir dėl to jo pritrūks gyventojams. Net jei vietoj dabar naudojamo gamtinių dujų kiekio jį pakeistume vandeniliu, bendrosios vandens sąnaudos šiam procesui nesiektų 1 proc. Be to, vandenilio gamybai galėtų būti naudojamas jūros, upių ar nuotekų vanduo. Tad vandenilio gamyba neturės didelės žalos gamtai, priešingai, stipriai prisidės prie mažesnio gamtinių dujų ir kito iškastinio kuro naudojimo“, – kalbėjo „Amber Grid“ atstovė.
Užsimena apie daugiau galimybių gaminti švarią energiją
Galbūt daug kam tai nėra žinoma, bet pagal pagamintą vandenilio kiekį per metus Lietuva – maždaug per vidurį tarp visų Europos šalių. Taigi pats vandenilis Lietuvoje nėra visiška naujovė, tiesiog norint pagaminti švarų vandenilį turi būti naudojamos kitos technologijos, kuomet į aplinką neišmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos. Tiesa, tam reikalinga elektros energija ir idealiu atveju – žalioji elektra, gauta naudojant atsinaujinančius energijos išteklius.
„Kalbant apie šiandienos situaciją, elektros tinkluose, deja, mes vis dar turime per mažą žaliosios elektros kiekį, kad sertifikuojant vandenilį, pagamintą naudojant elektros energiją iš tinklo, jis būtų pripažintas kaip žaliasis. Visgi, augant atsinaujinančios elektros gamybai, ateityje šis tikslas bus lengviau pasiekiamas, o galimas žaliosios energijos perteklius turėtų tapti postūmiu vandenilio energetikai vystytis“, – sakė Š. Varnagiris.
Pasak L. Gužienės, vandenilis gali pakeisti iškastinį kurą pramonės, transporto ir energetikos srityse. Šalys, kurios gebės gaminti vandenilį iš atsinaujinančių išteklių, taps mažiau priklausomos nuo importuojamos naftos, dujų ar anglių. Lietuva turi galimybę tapti visiškai energetiškai nepriklausoma valstybe ne tik apsirūpinti energetiniais resursais, reikalingais visuomenei bei pramonei, bet ir juos eksportuoti, – taip įgytų ne tik ekonominį, bet ir geopolitinį pranašumą.
ES vandenilio strategija numato didžiules investicijas į vandenilio gamybą, infrastruktūrą ir mokslinius tyrimus. Taip pat skatinamas tarpvalstybinis bendradarbiavimas, siekiant sukurti Europos vandenilio rinką. Šalys, kurios pirmosios sukurs tvarią vandenilio gamybos ir eksporto infrastruktūrą, taps pagrindinėmis tiekėjomis didelį vandenilio poreikį turinčioms šalims, tokioms kaip Vokietija.
„Šiuo metu esame tokiame etape, kai daugelis Europos Sąjungos šalių vienaip ar kitaip pradeda vystyti vandenilio energetiką. Turėdami kitų šalių palaikymą ir galimybę dalyvauti tarptautiniuose projektuose, galime būti vieni pirmųjų, įgyvendinančių šiuos projektus. Tai reikštų, kad turėtume didelį pranašumą prieš kitas šalis vandenilio energetikos klausimais. Jei prisiminsime, kaip prieš šimtmetį vystėsi elektros ar gamtinių dujų energetika, suprasime, kad žmonėms kilo tokių pačių klausimų: ar elektra yra saugi, ar tai tikrai geras ir nepavojingas energijos šaltinis? Šiuo metu visuomenė taip pat svarsto, ar vandenilis bus ateities energijos šaltinis“, – sakė pašnekovė.
„Pasirinkome vandenilį, nes tai inovatyvus sprendimas, vertinant ribotas uosto galimybes: negalime statyti vėjo jėgainių ar užimti didžiulių teritorijų saulės elektrinėms, nes kiekvienas kvadratinis uosto metras yra skirtas krovai. Taigi vandenilio gamyba elektrolizės metodu tapo logišku pasirinkimu, nes ši technologija leidžia gaminti vadinamąjį žaliąjį vandenilį – energijos šaltinį, kuris neišmeta anglies dioksido ir kitų teršalų“, – kalbėjo A. Latakas.
Planuoja pritraukti užsienio investicijų
Viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje imamasi tokių grandiozinių projektų – užsienio investuotojai. Anot Š. Varnagirio, vandenilio gamyba išties patraukli užsieniečiams: „Žaliasis vandenilis yra įrankis siekiant tvarumo ir žaliosios transformacijos tikslų, tad, matant pastangas vystyti tvarią energetiką, prisitraukti papildomų investicijų žaliosios energetikos ar bendrai tvarumo srityse yra daug lengviau. Klaipėda turi išties unikalią galimybę tapti jūrinių inovacijų bei žaliosios energetikos centru Baltijos jūros regione, o vystomas vandenilio projektas galėtų būti tarsi vėliavnešys, skatinantis tolesnes investicijas žaliosios transformacijos srityje.“
Jam pritarė ir L. Gužienė – atkreipė dėmesį, kad žaliojo vandenilio poreikis Europoje sparčiai auga, todėl užsienio investuotojai domisi gamybos projektais ir galimybėmis prijungti vandenilio gamybos įrengimus prie būsimo vandenilio tinklo.
Lietuvos energetikos pramonė per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė kardinaliai. Šie pokyčiai lėmė ne tik tai, kad esame energetiškai nepriklausomi, bet ir leido daugeliui Lietuvos įmonių tapti energijos gamybos bei naujų technologijų integravimo lyderiais. Tad tikimasi, kad vandenilis taps naujuoju energetikos rinkos katalizatoriumi, kuris įgalins pritraukti užsienio investuotojus ir leis atsirasti naujoms lietuviškoms įmonėms, gaminsiančioms vandenilio gamybos įrenginius.
