Regina ir Antanas Jonuškai – šiauliečiai, šiame mieste turi namą, kurį prieš didžiąsias metų šventes būtinai papuošia. Tačiau tikrą pakylėjimą nuo kasdienių rūpesčių jie jaučia tik Užventyje, kur prieš keletą metų įsigijo giminaičių sodybą. Nedidelis namelis dar gerokai iki švenčių paskęsta šviesų ir spalvų jūroje, o spindinčiame sode apsistoja Kalėdų senelio palyda: aplink sustojusias laukiamiausio vaikų herojaus roges ganosi elniukai, sparnus skleidžia į visas puses pasklidę šviečiantys angelai, burtų lazdele mojuoja fėjos, krinta spalvotos snaigės, praeiviams ranka moja sniego senis.
Regina džiaugiasi, kad užventiškiai laukia, kol sodyboje nušvis kalėdinė pasaka, o sužinoję, kada tai įvyks, ateina pažiūrėti, atveda vaikus susitikti su Kalėdų seneliu. Šiemet šventės nebuvo, tačiau artimiausių kaimynų vaikai atbėgo – ir buvo laimingi gavę kalėdinių saldainių. „Kaip vaikai be saldainių? Juk šventė“, – juokiasi Regina, pati visada labai laukianti Kalėdų ir todėl su džiaugsmu dovanojanti šventę kitiems.
Kalėdų senelio rezidencija Užventyje pradėjo kurtis prieš keletą metų. Iš pradžių sodybos šeimininkai papuošė tik namą, vėliau ir tvorą, tada pamažu perėjo į sodą – dekoracijų ir šviesų kasmet daugėjo, kol namai tapo tikra pasakų karalyste.
„Darome viską dėl savęs, bet kai kažkam patinka, tai labai malonu ir norisi dar gražiau. Gal kam per marga, per daug personažų ar nepatinka jų dizainas, bet mes viskuo džiaugiamės ir stebimės, kai žmonės atvažiuoja pažiūrėti net iš labai toli“, – neslepia R. Jonuškienė.
Savaitgalį, vos sušvitus Užvenčio Kalėdų senelio rezidencijai, Jonuškai sulaukė padėkų iš jurbarkiečių, raseiniškių, buvo atvykusių net iš Mažeikių ir net dar tolimesnių šalies vietų.
Pačias įdomiausias dekoracijas šeima siunčiasi iš užsienio, ir nors jos nėra pigios, senjorai grožiui pinigų negaili. Negalvoja Jonuškai ir apie naudą, jiems svarbiausia, kad būtų gražu, patiems teiktų džiaugsmą ir džiugintų kitus. Todėl paklausti, ar daug sunaudoja elektros, į kalbas nesileidžia. „Mums, senjorams, tai nėra tokia jau didelė našta“, – juokiasi moteris.
Užventiškiai tvirtina, kad Jonuškų sodyba išskirtinė ir žiemą, ir vasarą, kai praeivių akis traukia ryškiaspalvių gėlių jūra. Kelmės savivaldybė, rengianti gražiausių sodybų apžiūras, yra skyrusi jiems trečią vietą.
Regina sako, jog kiekvienas geras įvertinimas džiugina, nes tuomet kyla naujų idėjų, norisi jas kuo greičiau įgyvendinti. Pajutę, jog kalėdinis džiaugsmas svarbus ne tik jiems patiems, bet ir daugeliui užventiškių, Jonuškai jau kelinti metai lanko kitose šalies vietose šventiškai papuoštas sodybas, domisi, ką sugalvoja bendraminčiai.
Bet nieko nekopijuoja, nes smagiausia, pasak Reginos, turėti tokių puošmenų, kurių niekur kitur nepamatysi. Šeima ypač didžiuojasi sodą papuošusia metaline eglute iš pasagų. Vasarą ją suvirino Jonuškų žentas Ramūnas Urbietis. Kauno muzikiniame teatre dainuojantis operos solistas dažnai svečiuojasi žmonos tėvų sodyboje ir su malonumu meistrauja.
Vasarą praeivius stebinusi metalinė pasagų eglutė dabar papuošta žalių šviesų girlianda ir yra tarsi sodo karalienė – jos grožis traukia kiekvieno praeivio akis.
R. Jonuškienė labiausiai džiaugiasi, kai į sodybą atbėga vaikai. Jie viską nori pačiupinėti, paglostyti elniukus, pasisupti ant medinio arkliuko, išbandyti, ar aukštai kyla sūpynės. Ypač daug vaikiško juoko skamba tada, kai į sodą išeina Kalėdų seneliu tampantis operos solistas R. Urbietis: su juo uždainuoja net patys nedrąsiausi mažyliai.
„Dideliame mieste vaikams daug kalėdinių pramogų, o mūsų mažame miestelyje nėra kur vaikų nuvesti, todėl visi nori tuo pasidžiaugti“, – sakė R. Jonuškienė.
Moteris pripažįsta, jog grožio pojūtį paveldėjo iš savo močiutės, kuri audė, verpė, siuvinėjo ir visų gražių dalykų išmokė savo vaikaitę. O Regina viską perdavė savo dukrai, kuri niekuo nuo jos neatsilieka – irgi moka įvertinti grožį.
Socialinio tinklo „Facebook“ profilyje Užvenčio Kalėdų senelio rezidencijos nuotraukas paskelbusi Reginos dukra Raimonda Urbietienė dirba Mykolo Romerio universitete. Moteris džiaugiasi, jog jos tėvelių širdys tokios atviros ir globėjiškos: nusipirkę seną tėvelio tetos sodybą, jie naujam gyvenimui prikėlė namą, kiek gali, tiek padeda Užvenčio Šv. Marijos Magdalietės bažnyčiai ir visiems sunkiau gyvenantiems miestelio žmonėms.
„Jaučiuosi apdovanota iš aukščiau, kad turiu tokius nuostabius tėvelius. Man tai yra geriausias šeimos, supratimo ir begalinės meilės visiems žmonėms pavyzdys“, – džiaugėsi R. Urbietienė, sulaukusi daugybės gražių atsiliepimų apie Užvenčio kalėdinę pasaką.
