Rusai eglutę puošė pagal vakarietišką paprotį – šv. Kalėdų išvakarėse (rus. Рождественский сочельник), t. y. gruodžio 24 dieną. Pasiruošimo ir pačios šventės scenarijus buvo gana panašus visuose namuose. Rusų grožinėje literatūroje randama daug tekstų, pasakojančių, kaip buvo ruošiamasi šventiniam vakarui: eglutę dažniausiai puošdavo suaugusieji, jiems padėdavo vyresni vaikai, o nuo mažųjų ji buvo uoliai slepiama iki pat šventės pradžios. Eglutę paprastai statydavo ant balta staltiese užtiesto stalo, ten pat būdavo sudedamos ir dovanėlės. Pasiturintieji dažnai puošdavo ne vieną eglutę. Jau rašėme, kad imperatoriškoji šeima kiekvienam vaikui pastatydavo po atskirą medelį! Vėliau mažas eglutes ėmė keisti dideli medžiai, dažnai besistiebiantys iki pat lubų. Tokių medžių jau nestatydavo ant stalų, juos ėmė tvirtinti į kryžminius stovus ir statyti patalpos centre. Taip eglutė pamažu tapo centrine šventės ašimi. Ją buvo galima iš visų pusių patogiai apeiti, apžiūrėti. Vertingesnius ir stiklinius žaislus stengtasi kabinti kuo aukščiau, kad vaikai nesusižalotų. Saugūs žaislai ir skanėstai puikuodavosi ant apatinių šakų, kad mažieji galėtų juos liesti, jais žaisti. Žvakutės būdavo uždegamos prieš pat šventės pradžią.
Pirmaisiais metais Sankt Peterburge pati šventė vykdavo Kalėdų išvakarėse. Tačiau vėliau ji buvo pamažu perkelta į šv. Kalėdų dieną. Rusų ortodoksų bažnyčia ragino tikinčiuosius praleisti Kristaus gimimo vakarą ramiai. Jokios linksmybės tą vakarą nedera. Rusų rašytojo ir filosofo Levo Tolstojaus (1828–1910) šeimoje eglutės šventė vaikams būdavo rengiama šv. Kalėdų popietę, o išvakarėse visa šeima, kaip ir pridera, dalyvaudavo šv. mišiose.
Memuarų autoriai rašo, kaip sunku būdavo sulaukti to lemtingo vakaro ir akimirkos, kai pagaliau varpelis suskambės ir durys į didįjį kambarį (svetainę arba salę) bus atvertos. Lyg šiandien jie prisimena tuos jausmus, kurie apimdavo išvydus kerinčią eglutę: vaikai aikčiodavo, plodavo rankomis ir šokinėdavo iš džiaugsmo. Subėgę prie eglutės, jie smalsiai apžiūrinėdavo papuošimus, džiaugdavosi dovanėlėmis ir žaidė šventinius žaidimus. Vienas populiariausių žaidimų tą vakarą buvęs vaikų ratelis. Tai vienos didžiausių ortodoksų bažnyčios Šventosios Trejybės švenčių ritualinis šokis, kai, susikibę už rankų, šventės dalyviai juda ratu aplink beržą dainuodami apeigines dainas. Sukdami ratus apie eglutę vaikai dainuodavo seną vokišką dainelę „O Tannenbaum, о Tannenbaum! Wie grün sind deine Blätter“ (liet. „Kalėdų eglute, Kalėdų eglute! Kokie žali tavo lapeliai“). Ilgą laiką tai buvo pagrindinė kalėdinė daina Peterburgo inteligentų šeimose. Tuomet ateidavo laikas vakaro kulminacijai – nuskambėdavo kvietimas „apiplėšti, apipešioti arba suniokoti eglutę“! Vaikai puldavo prie medžio, plėšdavo nuo šakų viską, kas buvo valgoma ir kas žibėjo, kol galiausiai jį aplaužydavo ir nuversdavo žemėn! Tėvai ragindavo „kaip reikiant pasilinksminti“, nes kitaip “iškarš kailį”. Rusų etnografas Aleksandras Tereščenko (1806–1865) taip aprašė 1840 metais vykusią šventę vienuose turtinguose Peterburgo namuose:
„Dešimtą valandą ėmė rinktis vaikai; juos atlydėjo mamytės ir vyresnės sesutės. Kambarys, kuriame stovėjo eglutė, buvo labai šviesus, aplinkui viskas tviskėjo prabanga. Po vaišių suskambo muzika. Iš pradžių šoko vaikai, vėliau – jų sesutės. Pasibaigus vakarui vaikams leido lupti nuo eglutės viską, kas ant jos kabėjo. Vaikams buvo leidžiama lipti ant medžio; kas vikresnis ir taiklesnis, tas naudojosi proga pasiimti viską, ką tik pasieks.“ (E. Dušečkina „Ruskaja jolka“.)
Tais atvejais, kai vaikams nebūdavo leidžiama taip įsisiausti į valias, šventė pasibaigdavo nusivylimu, ašaromis, skandalais ir ilgai užsitęsusiu nerimu. Rusų literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) žmona Ana prisimena pirmą 1872 metais namuose vaikams papuoštą eglutę. Ji rašo apie sūnaus Fiodoro liguistą būseną po šventės: pabudęs naktį vaikas taip isteriškai verkė, kad tėvas turėjo vėl nunešti jį prie eglutės, o kai vaikas nesiliovė verkęs, tėvai labai išsigando ir tą pačią naktį iškvietė į namus gydytoją. Galiausiai jie suprato, kad vaikui nieko nenutiko, jis tik nesugebėjo suvaldyti savo pernelyg įaudrintos vaizduotės.
Apipešiota ir sulaužyta eglutė tą patį vakarą būdavo išnešama iš šventinės patalpos ir išmetama lauk. Geriausiu atveju ji dar keletą dienų pratūnodavo kokiame pusrūsyje, laiptinėje ar kitoje techninėje namų patalpoje. Kas sumanė taip pasielgti su šventinio vakaro puošmena? Kviečiame paieškoti atsakymo kitų šalių autorių kūriniuose. Pažvelgę į Hanso Kristiano Anderseno (1805–1875) pasaką „Eglutė“, pamatysime, kad ir šio žymaus danų rašytojo kūrinio pagrindinę veikėją ištiko liūdnas likimas: kai vaikams leido nusiskinti nuo eglutės visus gardumynus ir papuošalus, jie kaipmat šoko į darbą ir ėmė laužyti medelio šakeles. Taigi, eglutės šventės vaikams su jų neįprasta kulminacija Sankt Peterburgo namuose buvo perimtos iš Vakarų šalių, kaip ir pati eglutės tradicija. Su metais eglutės vaidmuo švenčių metu keitėsi, jos gyvenimas ilgėjo, buvo siekta namuose išlaikyti ją, kaip ypatingą šventinio dekoro elementą, kuo ilgiau. Kai kurie memuarų autoriai prisimena, kad eglutę išnešdavo iš namų per Krikštą (sausio 6 d. – Kristaus krikšto Jordane šventė), o kiti laikydavo net iki vasario pradžios. Tai tapo kiekvienos šeimos tradicijų reikalu.
Jaukius šeimyninius vakarus prie eglutės ėmė keisti šventės su giminių ir draugų vaikais: juk norėjosi pasidalyti džiaugsminga nuotaika ir pasipuikuoti dosniai papuošta eglute prieš kitus. Tuo metu, kai vaikai linksmindavosi prie eglutės, jų tėvai rinkdavosi į gretimą kambarį, ten šnekučiuodavosi, vaišindavosi, gėrė alkoholinių gėrimų ir lošė kortomis. Ilgainiui kviečiamųjų ratas platėjo – į vaikų eglutės šventes atvykdavo guvernančių, mokytojų, tarnų vaikai.
Eglutės šventės suaugusiems ir ne tik
Nors eglutės puošimo tradicija gimė iš šventės, skirtos vaikams, netrukus ją ėmė puošti ir suaugusiesiems pasilinksminti. Vakarėliai prasidėdavo jau gruodžio mėnesio pradžioje. Pasilinksminimo vietas, kainas, kitą svarbią informaciją skelbė dienraščiai, juose taip pat buvo aprašomos svarbesnės jau įvykusios puotos. Politinis ir literatūrinis dienraštis „Sankt-Peterburgskie Vedomosti“ turėjo skiltį „Peterburgo metraštis“, kurioje redaktorius išpasakodavo visas miesto naujienas. Šventiniu laikotarpiu čia daugiausia ir būdavo rašoma apie tai, kaip prieš šventes pasikeitė miestas, kaip žmonės rengiasi šventėms. Nežiūrint į gana subjektyvų pasvarstymų toną bei primityvokus vertinimus, šiose skiltyse randame daug medžiagos apie aprašomo laikmečio šventines linksmybes. Štai 1851 m. gruodžio 23 d. numeryje redaktorius aprašo eglutės šventę vaikams antrame kadetų korpuse. Jis pasakoja, kad šventė buvusi „labai gyva“, svečiai linksminosi nenuilsdami ir iš širdies. Linksmybės prasidėjo 7 valandą vakaro, o baigėsi paryčiais. Oficiali dalis prasidėjo teatro vaidinimais, baigėsi menuetu, mazurka ir kitais šokiais. Vėliau vyko tikras pokylis, buvo šokama keturiose salėse. O ką vaikų eglutės šventėje veikė vaikai? Jiems buvo įrengtas žaidimų kambarys: viena patalpa paversta sodu ir apšviesta kiniškais žibintais. Joje ant daugybės stalų buvo pridėta įvairių vaikiškų žaidimų, šachmatų lentų, piešimo reikmenų. Kol tėveliai šoko, vaikai galėjo žaisti. Deja, apie eglutę net neužsimenama, tačiau detaliau aprašoma, kaip buvo paruošti kadetų miegamieji: lovos sustumtos prie sienų, viduryje padaryta vietos vaikščioti, o apšvietimas pritemdytas. „Metraštininkas“ nepamiršo paminėti, kad publika buvo rinktinė, kaip ir pridera tokiuose renginiuose. Jo vertinimu, tai buvęs vienas geriausių žiemos sezono pasilinksminimų. Būta ir kitokių švenčių, – svečiai rinkdavosi be vaikų, dėvėjo kaukes, o ore sklandė laisvė, lengvas pašnekesys, muzika... Šios linksmybės buvo vadinamos pokyliais, maskaradais, suaugusiųjų eglutėmis. Palikdavę vaikus namuose, tėvai vykdavo į departamentų vadovų, gubernatorių, bajorų, pramonininkų, turtingų pirklių namus. Gruodžio mėnesį sostinę apimdavo tikra eglučių karštinė. Yra liudijimų, jog eglutės buvo puošiamos net šunims! 1874 metais viena turtinga ponia per spaudą mėgino organizuoti eglutės šventę šunims. Tai sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą. Vienas pramoginis žurnalas 1867 metais parašė apie eglutės šventę miesto valdžios atstovo, seno viengungio, namuose. Šis pademonstravo ypatingą išradingumą – ant eglės šakų kabėjo ne įprasti papuošimai, o alkoholio buteliai. Beje, reikia pažymėti, kad XIX amžiaus antroje pusėje pradėta vis dažniau eglučių šventes rengti ne šv. Kalėdų, o Naujųjų metų proga. Tokie renginiai mažai kuo skyrėsi nuo tradicinių šventinių vakarų, puotų, maskaradų, kurie paplito dar XVIII amžiuje valdant imperatorei Jelizavetai Romanovai (1741–1762 valdymo metai), o papuoštas medis tapo madingu akcentu ir būtina šventinės erdvės papuošimo detale.
III dalies pabaiga. Kitoje dalyje – apie eglutės puošmenų kilmę ir jų kelią į Sankt Peterburgo gyventojų namus. Išsamiau papasakosime apie kai kurias populiariausias laikmečio puošmenas, apie tai, kokių pavojų keldavo papuoštos eglutės.
