Didžiausio šalies teatro eglutę puošė stilistas Mantas Petruškevičius. „Idėjų šventinei kompozicijai dairiausi teatro rekvizito lobynuose, kuriuose gali aptikti tokių dalykų, kokių niekur kitur nerastum. Esu įsitikinęs, kad modernus dekoras teatro erdvei netinka. Kas kita – jauki klasika, primenanti vaikystės pasakų knygas ir senus atvirukus. Atidesniam teatro žiūrovui prie eglutės sunešti daiktai – šarvai, skrynia, senovinės knygos, raudono aksomo mantija – primins konkrečius spektaklius. O kolonos, kurių viršus siekia garsiuosius LNOBT fojė šviestuvus, simbolizuoja senus dvarus, šventės prakilnumą ir stilistinę jungtį tarp praeities ir dabarties“, – pasakoja stilistas.
Kaip ir pernai, fojė prie eglutės stovi kėdė, teatro lankytojus traukianti lyg magnetas. „Suprantu, kad žmonės teatre linkę tikėti stebuklais: jiems atrodo, kad ten prisėdę patys atsidurs pasakoje... Visgi prašyčiau susilaikyti ir to nedaryti, nes dekoratyviniu sniegeliu rūpestingai nuberta kėdė tėra jaukią nuotaiką kuriančios šventinės kompozicijos dalis“, – šypsosi M. Petruškevičius.
Pačią eglutę šiemet, be įprastų trimitų, varveklių, raudonų burbulų ir kaspinų, puošia kaldintos barokinio stiliaus širdys bei senovines eglutės žvakutes primenanti girlianda. „Ir, žinoma, kokia gi būtų LNOBT eglutė be Spragtukų? Juk daugeliui žiemos šventės šiame teatre asocijuojasi būtent su Piotro Čaikovskio baletu „Spragtukas“. Tai tradicija, kurios visai nenoriu keisti!“ – pabrėžia šventinės kompozicijos autorius.