Dabar jų liko tik šeši – paskutiniai XXI a. pradžios naiviosios liaudies kūrybos pavyzdžiai. Ir visi glaudžiasi prie Veisiejų seniūnijos, tarsi tikėdamiesi, kad seniūnas Zenonas Sabaliauskas jų pagailės ir nuspręs išsaugoti. Juk tokių jau niekur nepamatysim, kaip laidinio taksofono būdelės, prielovinio sienos užtiesalo su meškučiais ar kasečių grotuvo automobilyje. Ir pamatyti juos galėjome tik Veisiejuose, kaip unikalią kelio žiedo pabaisą – tik Senojoje Varėnoje.
Geriausiais nykštukų metais Veisiejuose jų būta per pusšimtį. Jie užplūsdavo miestelį gruodžio viduryje, Adventui jau gerokai įpusėjus, atsirasdavo tarsi iš niekur, per vieną naktį – vakar dar nebuvo, o šiandien jau stovi ant kiekvieno kampo ir seka žvilgsniais kiekvieną nuo šlapdribos susigūžusį praeivį.
Nesudėtingos konstrukcijos medinio nykštuko prototipą Veisiejų kultūros centro direktorė Lina Kvedaravičienė nusižiūrėjo kažkuriame didmiestyje, prie parduotuvės. Nufotografavo ir parodė seniūnijos darbuotojams, o tada veisiejiečiams ir kilo sumanymas tokių nykštukų pagaminti daug.
„Drauge su Veisiejų technikos mokyklos specialistais patobulinome nykštuko modelį taip, kad būtų paprasta pagaminti daug panašių vienas į kitą, bet drauge ir skirtingų. Pirmais metais seniūnija pagamino tik 12, paskui jau 30 ir taip toliau. O pačiuose Veisiejuose kiekvieną gruodį juos galėjote pamatyti prie Sigito Gedos gimnazijos, kultūros namų, socialinių paslaugų centro, gatvės žiede, Šv. Jurgio bažnyčios,“ – pasakojo Z. Sabaliauskas.
Nykštukams pagaminti anuomet net viešųjų pirkimų vykdyti neprireikė – jiems panaudota viešose miesto vietose ir parke vėtrų nulaužtų medžių kamienai. Tačiau medžiagos pasirinkimas lėmė trumpą kūrinių amžių – iki mūsų dienų išgyveno tik nedaugelis. Dažai luposi, mediena puvo nuo gruodžio darganų, barzdos aptrupėjo.
Jau porą metų Nepriklausomybės aikštėje, prie Veisiejų Kalėdų eglės ir prakartėlės miestelio įstaigos ir įmonės įrengia lemputėmis žybsintį nykštukų ir eglučių parką. Sumanymas akivaizdžiai nusižiūrėtas nuo kaimynų – Druskininkų kurorto. Gal todėl, man besidairant po aikštę, ten vaikštinėjusios jaunos šeimos mažylis taip atkakliai tempė tėvus nuo blizgių naujovių atgal prie seniūnijos: „Grįžtam pas nykštukus. Ne šituos, tuos tikrus“.
Veisiejai turi dar vieną gražią tradiciją: kiekvieną gruodį papuošia ne kažkokią metalo ir eglišakių konstrukciją, ne miške nukirstą medį, o gyvą sidabrinę eglę, prieš kelis dešimtmečius pasodintą nepriklausomybės aikštėje. Žinoma, po Trijų Karalių nurinkti žaisliukus ir girliandas tenka gerokai atsargiau, nelaužant šakų, kad kitais metais eglė neatrodytų nutriušusi, tačiau toks tvarus Kalėdų šventimas – visos miestelio bendruomenės pasididžiavimas.
Didžiuojasi veisiejiečiai ir unikalia prakartėle, kuriai medines skulptūras sukūrė miestelyje rengiamo medžio drožėjų plenero dalyviai. Medinių figūrų būrys kasmet pagausėja. Taip prie Mergelės Marijos, šv. Juozapo ir ėdžiose gulinčio kūdikėlio Jėzaus prakartėlėje atsirado avytės, o lauke išsirikiavo trys karaliai.